Home » Protakos » Kūryba

Kūryba

Kūryba

Laima Pacevičienė, Molėtai

ANGELAS

Baltas Kalėdų Angelas
Daugel darbų nudirba:
Žadina, budina žmogų
Kol jo širdis suvirpa.

Savo sparnais nušluosto
Mūsų kasdienį stalą
Ir ašarėlę nuo skruosto
Vargano, mažo žmogelio.

Rankomis stengias nuplauti
Purvą nuo mūsų kojų.
Tyras Kalėdų Angelas
Savo skaistumą aukoja.

TYLUS VAKARAS

Visų pirma ji užsuko į tvartą. Ten jai būdavo geriausia ir jaukiausia. Snūdri gyvulių šiluma nuramindavo, tolimi atrodydavo girto vyro šūkaliojimai. Jai visada atrodė, kad gyvuliai viską supranta, tik nemoka kalbėti. Tačiau dabar tvartas buvo tuščias. Niekas čia negrumšnojo, nešnopavo, nedūsavo. Ji sutrikusi apsidairė. Juk taip tikėjosi su jais pasikalbėti. Visos tvarto sienos buvo prisisunkusios gyvulių šnekų, jų atodūsių, jų mažų džiaugsmų ir didelės baimės. Kur dabar jie visi? Nejau pardavė?

Už tvarto sienos kažkas sukrebždėjo, kažkas žvangtelėjo. Tai Rudis savo būdoje. „Rudi, Rudi, sa sa sa“, – pašaukė ji, tačiau tas tik pašiaušė gaurus ir tyliai suurzgė: „Dink iš čia. Tu – ne mūsiškė. Aš tavęs nepažįstu“. Ji atsakė: „Rudi, tu mane tikrai pažįsti. Nejaugi pamiršai?“ Rudžio urzgimas virto inkštimu: „Aš – tik šuo. Kitaip negaliu. Todėl dink iš čia“, – ir jis įlindo į būdą.

Ji ėjo takeliu. Ramiai snyguriavo. „Tikrai tylus vakaras“, – pamanė. Dabar jau turėjo laiko grožėtis snaigėmis, o kažkada, kai dukra jai rodė delne tirpstančią snaigę, sudavė tai per nagus. Ji tada buvo susierzinusi, kažkur skubėjo, gal rūpėjo karvės ir nevirti pietūs, o ne kažkokios kvailos snaigės.

Takelis į trobą. Kiek kartų jis mintas nesustojant, nesižvalgant, neatsigręžiant. Vis kažkas ją vijo. Gal tai buvo jos pačios nerimas, kad gyvenimas klostosi ne taip, kaip ji nori? Durų rankena. Dažnai spausdavo ją drebančiais pirštais: kas ten, už durų? Ar visur tvarka? O gal vyras ir vėl padauginęs? Gal, pasičiupus vaiką, teks bėgti į tamsą, į lietų, į sniegą, į nežinią? Bėgti, kad vėl sugrįžtum ir patikėtum jo pagiriota atgaila? O kartais už durų laukdavo vienatvė ir tyla, retkarčiais, vis dėlto, jausdavosi šventė. Tegul tai būdavo ne taip dažnai, bet žmogaus širdis labiausiai linkusi prisiminti tai, kas gera ir šviesu.

Priemenė pasitikdavo visus plačiai ir šeimininkiškai. Pirmas dalykas, kurį kiekvienas pajusdavo joje – tai TŲ NAMŲ KVAPAS. Kiekvieni namai kvepia skirtingai. O miesto dėžutėse? Gal ten kvepia baldais, kilimais, gatvės dulkėmis, oro gaivikliais – tačiau ar tai NAMŲ KVAPAS?

Ji įsisupo į šiltą priemenės tamsą ir stengėsi nusiraminti. Kiek laiko ji čia nebuvo? Metai, pora? Laikas dabar jai nieko nebereiškė. Pažįstami daiktai priemenėje atrodė bet kaip išmėtyti, nuliūdę ir pasenę.

Namuose tylu. Juk šventas vakaras. Kūčių vakaras. Nuostabiausias vakaras ir naktis. Jų šeima visada kartu susėsdavo valgyti Kūčių vakarienės pirmajai žvaigždei sužibus. Jie visada patylėdavo ir pagalvodavo apie tą, kurio nėra, kurio, galbūt, jau daugiau niekada nebebus, tik jo vietoje visada stovės tuščia lėkštelė. Iš tėvo rankų jie lauždavo plotkelę ir priimdavo palaiminimo žodžius. Vėliau plotkeles imta vadinti kalėdaičiais, bet jai labiau prie širdies lipo senasis pavadinimas. Kūčių vakaro rimtį ir iškilmingumą ji bandė atnešti į savo šeimą, tačiau jai nesisekė. Gal kad nebuvo tokia tikinti, kaip tėvai. Žinoma, ant stalo puikuodavosi dvylika patiekalų, ir šližikai (mokslo žmonės juos būtinai liepia vadinti „prėskučiais“, bet nuo šližikų daug skaniau burnoje) su aguonpieniu ir dar daug ko. Tačiau ji jau buvo nebe vaikas – nebetikėjo, kad gyvuliai gali kalbėti, o vanduo – virsti vynu. Ji buvo paprasta, per daug pavargusi, suaugusi moteris, ir jai Kūčios jau nebenušvisdavo stebuklinga šviesa.

Dar vienos durys. Šios – tarsi plonytė pertvara tarp tamsios priemenės ir šilto virtuvės pasaulio. Ji tyliai smuko pro tas duris.

Visur buvo ramu. Virtuvėje, ant stalo, ant viryklės, kur tik buvo vietos, kėksojo neplautų indų krūvos, kampai buvo pilni tuščių butelių ir šiukšlių. Jos mielas ir jaukus virtuvės pasaulis buvo suardytas, jos tvirtovė buvo sugriauta. Atrodo, kad čia nuolat vyksta vaišės, ko ji negalėdavo pakęsti. Taip norėjosi viską surinkti, sudėstyti į savo vietas, išplauti, tačiau ji žinojo, jog tai – neįmanoma. Ji tegalėjo tik prisiminti, kaip šveisdavo ir grandydavo viską prieš šventes. Juk tokia diena, jos manymu – tai ne vien poilsis, gardesnis valgis ar išgėrimas, tai – ir namų pasikeitimas. O dabar, šioje šaltoje, murzinoje ir sujauktoje virtuvėje šventės visai nesijautė.

Kambaryje, ant stalo sniegu nebaltavo staltiesė. Išvis nebuvo jokios staltiesės. Stalas apibarstytas pelenais, mėtėsi kelios nešvarios šakutės, duonos kampelis.

Jos tėvai po Kūčių niekada nenukraustydavo stalo. Viskas likdavo mirusiųjų vėlėms pasivaišinti. Kai ji buvo dar maža, tai baisiai norėdavo tas vėles pamatyti, todėl stengdavosi neužmigti. Vaizduotėje ji regėdavo, kaip vėlės, tarsi ploni šešėliai, renkasi į kambarį, kaip sėdasi už stalo ir valgo. Tų vėlių vis daugiau ir daugiau, jau pilnas kambarys, jos tik valgo ir šnibždasi, kad čia žmonės geri, kad šitiems namams reikia laimės, ir tas vėlių šnibždesys ją užliūliuoja. Ryte atsibudusi, ji vis ieškodavo kokių nors pėdsakų. Jai atrodydavo, kad tai puodelis ne taip pasuktas, tai lėkštelė lyg ir stumtelėta.

Jau turėdama savo šeimą, po Kūčių ji palikdavo valgius ant stalo: o gal ir jos dukra tikisi sulaukti vėlių?

Dabar stalas buvo tuščias. Jai tikrai jau laikas išeiti, tačiau taip norėjosi dar minutėlę pabūti, dirstelėti į miegančiųjų veidus, pamatyti, kokius sapnus jie sapnuoja.

Vyro veidas buvo piktas ir pavargęs. Jis toks jau keletą metų. Suiro bendrovė, gudresni ją išsidalino. Jo ir anksčiau niekas labai netraukė, viską dirbdavo bet kaip, į miestą dairydavosi, mat buvo šiek tiek mokslo ragavęs. Nerado ten vietos, o kaime taip pat nepritapo. Vis dažniau susirasdavo draugų prie butelio. Tada namuose jam viskas maišydavosi po kojomis, kliūdavo po ranka. Dabar, žvelgdama į šį, taip gerai pažįstamą veidą, ji nejuto jokios neapykantos už nemigo naktis, už mėlynes, už dažną pažeminimą. Jei tik būtų anksčiau supratusi, kad kumščiais jis bandė dangstyti savo silpnumą.

Šalia vyro miegojo jauna rudaplaukė. Ji nieko nesapnavo. Dažnos taurelės jau buvo išplovusios jos sapnus. Ji įdėmiai pažvelgė į tą moterį, bet ir vėl nepajuto jokio pavydo ar pagiežos.

Dukra miegojo neramiai. Mergaitė lyg norėjo kažką pasakyti, vartėsi, dūsavo. Ji pastebėjo, kad dukters veidelis, kakliukas seniai neprausti, plaukučiai – susivėlę. Taip norėjosi juos paglostyti. Dukrai besiverčiant, iš po apkloto išslydo nučiupinėtas, purvinas lapelis. Jame buvo nupieštas angelas. Ji pažvelgė į piešinį ir sušnabždėjo: „Saugok ir globok mano dukterį“. Paskutinį kartą pažiūrėjusi į savo vaiką, ji pamatė, kaip iš dukters užmerktos akies kampučio išsirito ašara ir pamažu riedėjo žemyn, palikdama rausvą takelį ant murzinų skruostų. Jei būtų galėjusi, ji būtų lūpomis sugėrusi tą sūrų lašelį, paglosčiusi sulipusius plaukelius. Tačiau nei lūpų, nei rankų ji nebeturėjo. Galbūt, buvo likę tai, kas gyveno širdyje. Ji buvo tik vieniša vėlė, grįžusi į savo namus Kūčių vakarą.

 

Rimutė Agota Rimšelienė, Ignalina

Kaip laiko versmės
Prisipildo gyvybės,
Kad atnaujintų
Žemės veidą..?
Kas kartą Kalėdų
Žvaigždė pražydus
Viltimi pasaulyje
Skleidžias…
O laikas
Dienas suskaičiuoja
Tarsi avis išsigena…
Ant metų slenksčio
Sustoję
Bandom prakalbinti
Rytdieną…

***

Pasikartojantys
Nesikartojančiam
Laike…
Lyg blunkantis
Buvimo aidas
Esančių, išeinančių,
Ateinančių esė –
Šviesos apokalipsė
Metų vainike
Nušviečianti
Gruboką gruodžio
Veidą…
Ir tirpstanti
Lyg mūsų esatis
Ant delno
Sidabrinė snaigė…
Tiek pažadėję laimės
Ir vilties –
Staiga pasenę
Metai baigės…

***

Klastinga
Laiko chimera…
Gal ji yra,
O gal nėra…
Tai jo per daug,
Tai per mažai…
Svarbu – ne kiek,
Bet kaip
Šioj Žemėj
Gyvenai…
Nijolė Navikienė, Molėtai
Esant nebūti

Krinta snaigės čežėdamos,
Eina stirnos per sodą,
O ištįsusios prieblandos
Tarpe balto ir juodo.
Tai toks tarpinis laikas
Tarsi esant nebūti.
Dūmai, glostantys kraigą,
Ne per klaidą ištrūkę –
Dar ne speigas, ne gruodas,
Bet jau spraga ugniakuras.
Krinta snaigės, ir sodas
Stirnom viešinčiom pakeri.
Išrisnojo išdidžios
Lyg malonę suteikusios.
Šuo jas urzgesiu lydi –
Juk aploti nereikia.
Peizaže viskas vietoje –
Pilka, juoda ir balta.
Snaigės baigė čežėti.
Rymo medžiai su paltais.
Ar jauti, kaip ramybė
Visą erdvę užpildo?
Rasim rytmetį brydę,
Išsiraizgiusią kilpomis –
Viskas rišta į vienį,
Tik smalsauk, tik stebėki,
Bet virš sodo jau mėnuo
Kviečia eiti ilsėtis.
Šviesulys mūsų minčiai
Reikalingas net naktį,
Kai galva knapsi, linkčioja.
Ar jai būtį suprasti?..

Justina Skupienė, Molėtai

Begalybė

Teka laikas pro tavo akis
Į mane mintimis susigerdamas
Sugrąžindamas iš labirintų
Kuždančias mantras


Ąsotis dienų praeities
Niekuomet nepripildomas
Tarsi žemės manęs glaudies
Lyg užmigęs
Ar mirdamas

Laša laikas nuo mano akių
Bet tavęs nepasiekia
Labirintais viena einu
Nešuos dieną kaip riekę

Už manęs tik tyla ir vanduo
Gyvas
Žalias

Už tavęs jau ateina ruduo
Dingsta kelias

Laša laikas į lietų
Geriu
Jo nekaltą švytėjimą
Nuo dangaus
Nuo minčių
Nuo gėlių
Nuo tavęs ir nuo vėjo

Praeitis pasiliks tuos žingsnius
Šitą šokį ir vakarą
Ir tave
Vėsios rankos myluos
Sulaikys
Nebeatmintą

Akvilė Stančikaitė, Molėtai

nuo debesies panerti į gyvenimą
tiek didelį, kiek pats esi
ir namų keterom nulipti galima
atsiremiant tik žmogumi

nuo debesies panerti į gyvenimą
ant kojų pirštų nusileist
akim dar žvelgiant į plevenimą
ne savo, kito rankomis

nuo debesies pažvelgti žemėn galima
su nuotrupom iš praeities
ir mūs akių girliandom paprasta
įsivaizduoti, kad skrendi

932 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.