Home » Kultūra » Patys gražiausi vaikai, kai jie šoka ir dainuoja

Patys gražiausi vaikai, kai jie šoka ir dainuoja

Patys gražiausi vaikai, kai jie šoka ir dainuoja

Teatralizuotais inscenizacijos žodžiais gegužės 8 d. pavakare prasidėjęs Utenos vaikų lopšelio-darželio „Želmenėlis“ folkloro ansamblio „Kupolytė“ koncertas – ne eilinis, kupoliukams jau dvidešimt metų. Pasižiūrėti tikrai buvo ko: dainavo, ratelius ėjo, nuo mažo iki seno tarmiškai kalbėjo. Gausus būrys gerbėjų, sveikintojų į ilgiausią eilę nusidriekė. Ir linkėjo, ir dovanojo, ir gražiais žodžiais, saldumynais, bei padėkomis ansambliečius apdalino. Koncerto šurmuliui nutilus kalbinau ansamblio vadovę Eleną Kiškienę.


Autorės ir ansamblio „Kupolytė“ archyvo nuotraukos
Papasakokit apie save, kokia buvo ta pradžių pradžia?
Kilusi esu nuo Ukmergės. Folkloru domiuosi nuo vaikystės. Manau, kad tam buvo palanki aplinka. Kiek atsimenu nuo mažų dienų girdėjau dainuojančius tėvus, dėdes, tetas, giminaičius. Mama ir tėtis mėgo knygas. Iki šiol ausyse skamba sodri, vaizdinga ir turtinga tėvo kalba. Tėveliai kalbėjo skirtingomis tarmėmis, o kai gyventi atvažiavau į Uteną, tai tos tarmės visai susimaišė. Tai ryškus dvasinis palikimas, kuris darė įtaką tolimesniam mano gyvenimui. Darželyje „Želmenėlis“ pradėjau dirbti 1977 m. Pradžioje teko dirbti su folkloro ansamblio vadove E. Panaviene. Iš jos perėmiau daug gražios patirties. Išėjus vadovei užtarnauto poilsio, kilo mintis pradėti darbą su vaikais, o po kurio laiko pamažu, daina po dainos prisijungė ir darželio pedagogės. Tai tokia ta pradžia.

Jeigu nebūtumėte, tuo kuo esate, kokią profesiją rinktumėtės?
Man labai pasisekė. Mano darbas ir hobis sutampa. Nuo pat pradžių norėjosi daryti tai, kas naudinga, prasminga ir ką geriausiai išmanau. Pagal specialybę esu muzikos specialistė kanklininkė, tačiau nuolat domėjausi etnokultūra, todėl prieš dešimt metų Kauno VDU apsigyniau šios srities bakalauro laipsnį. Radau tą dirvą, kurioje galėjau ir norėjau dirbti. Mačiau prasmę. Tais laikais norėjosi kažko draudžiamo. Prisimenu, anuomet buvo toks liaudies dainos konkursas „Ant marių krantelio“. Jo atranka vyko sklandžiai, o kai geriausius dalyvius atrinko – finalą uždraudė. Tai tokie dalykai kaip tik ir skatino lietuvybės kurstymą, papročių ir tautiškumo puoselėjimą. Esu čia ir esu patenkinta tuo, ką darau.

Kas jus labiausiai džiugina darbe?
Jeigu matau, kad vaikai nori ir gali, tada ir aš galiu daug. Labiausiai įkvepia tėvelių atsiliepimai ir pastebėjimai, kad po koncerto vaikai laimingi. Vaikų noras – man didžiausias stimulas kūrybai. Per tiek metų dalyvavome daugybėje renginių: tai ir koncertai, rajoniniai ir tarptautiniai konkursai, būta penkiose moksleivių ir dainų šventėse. Didžiuojamės gavę „Aukso paukštė“ apdovanojimą. Bet didžiausią džiaugsmą ir bendrystę su ugdytiniais patyriau prieš dvejus metus moksleivių dainų šventėje, kai vaikai verkė iš džiaugsmo. Tai paliko neišdildomą įspūdį tiek man tiek vaikams. Kas bus kas nebus, „Kupolytė“ nepražus, tokia skanduote pradedamas kiekvienas koncertas.

Ansamblio pavadinimas „Kupolytė“, kodėl toks?
Reikėjo prisiderinti prie darželio „Želmenėlis“ pavadinimo. Galvojome ir apie tai, kad įstaigoje daugiausia moterys ir vaikai. Lietuvių liaudies dainose kupėti, tai žaliuoti ir augti, o kadangi mūsų darželyje yra ir mažų, ir didelių „žiedelių“, tai mums labai tiko žodis „Kupolytė“.

Ką manote apie nūdienos visuomenės, jaunimo požiūrį į etnokultūrą?
Manau, kad šiuo atžvilgiu Utena yra provincija ir pernelyg mažai dėmesio skiriama folklorui. Norėtųsi daugiau tokios veiklos švietimo įstaigose. Tarp vaikų ši veikla nepopuliari. Susidūriau su tuo, kad mokiniai nenori koncertuoti, nes gėdijasi bendraklasių, bijo bendraamžių patyčių, nesmagiai jaučiasi apsirengę tautiniais drabužiais. Tenka tik apgailestauti, kad jaunimas nesuvokia mūsų tautos išskirtinumo ir kad pasauliui mes įdomūs tik savo istorija, papročiais, tradicijomis ir savita etnokultūra. Dažnai tenka būti sostinėje ir kalbėtis su panašių ansamblių vadovais. Susidariau tokią nuomonę, kad Vilniuje yra prestižo reikalas lankyti folkloro ansamblį ir ten ne visi norintys priimami. Ansamblio „Kupolytė“ veikloje vidutiniškai dalyvauja apie trisdešimt asmenų, o pastaruoju metu iki penkiasdešimt su suaugusiais. Kolektyve laukiami visi norintys, jokios atrankos nedarau.

Turbūt kiekviename darbe yra sunkumų, dalykų, kurie neramina ir liūdina, papasakokite.
Rankos nusvyra, kai nėra užsidegimo, noro ir akyse atsiranda abejingumas. Atmintyje įstrigo toks nutikimas, kai po repeticijos viena mergaitė paklausė: „O kada dainuosim „Žas’ų“ dainas?“ Tada nuliūdau ir susimąsčiau, ką darau ne taip. Liūdina, kad aplinkui girdžiu daug žargono, svetimybių. Tarmės mokyti reikia kaip užsienio kalbos. Skaudžiausia ir labiausiai žeidžia artimiausi žmonės. Netyčia teko nugirsti tėčio komentarą dukrai: „Taip apsivilkusi tu atrodai kaip sena boba“. Tokie žodžiai visam laikui iš jauno žmogaus atima norą pasipuošti tautiniais rūbais, sutrypia galimybę mylėti ir vertinti mūsų tautos palikimą. Manau, kad tai rodo žmonių neišprusimą ir žemą kultūrą, o juk viskas ateina iš šeimos. Stipri vertybėmis šeima padeda kertinius akmenis jaunoje širdyje. Skaudu, kai vaiką augini, paruoši, įdedi dalelę širdies, o jis tau pareiškia, kad jau nebenori lankyti, ar pasirinko kitą veiklą. Tuomet mąstau: gerai, jeigu nueis ir tobulės toliau, bet dažniausiai išeina į niekur ir tai liūdina.

Ansambliui „Kupolytė“ dvidešimt metų, tai daug ar mažai?
Jeigu žiūrėsim per metus, tai keli koncertai, o kai atsiverčiu užrašus ir pažiūriu kiek per visą tą laiką patirta ir pamatyta, įdėta darbo, tai atrodo, kad dvidešimt metų, daug. Manau, „Kupolytei“ jau branda. Su kiekvienais metais augo atsakomybė, reikalavimai sau. Gyvenu šiandien ir į tolimą ateitį nežiūriu. Kiekvienam koncerte aš matau tik savo vaikus. Būnu tokia įsitempusi, kad padai šyla. Kiekvienas renginys atima energijos, sveikatos, juk niekas savaime neatsiranda.

Gal dar liko neišsakytų minčių?
Turėtume neužmiršti, kad folkloro renginiuose dažnai dalyvauja įvairaus amžiaus žmonės ir būtent taip perduoda tą kultūrinį paveldą, suartina žmones, palengvina bendravimą tarp kartų, skatina formuotis bendruomeniškumą, geresnį kartų savitarpio supratimą. Mūsų protėviai tikėjo žodžio magija, užkalbėjimais. Ko palinkėsi per krikštynas vaikeliui, tas ir išsipildys. Linkėjimai išsipildė su kaupu. Esu dėkinga savo kolektyvui už palaikymą, pagalbą, gerumą, bei kantrybę. Direktorei Sigitai ačiū, kad sudaro sąlygas, domisi, rūpinasi. Tėveliams linkiu, kad jie skiepytų vaikams meilę šokiui, dainai, tradicijoms. Patys gražiausi vaikai kai jie šoka, dainuoja ir kai jų veidai gyvi.

Edita Ramelienė

1091 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.