Home » Gallery » Švietimas » Utenos kolegijos dabartis ir ateitis

Utenos kolegijos dabartis ir ateitis

Vos įpusėjus pirmam stojimų į universitetus etapui, paaiškėjo, kad šiemet Utenos kolegijoje studijuoti pradės daugiau žmonių nei pernai. Tačiau, nors kolegija yra stabiliai įsitvirtinusi aukštųjų mokyklų rinkoje, grėsmių, kurios drebina visą mokslo sistemą Lietuvoje, ji neišvengia. Apie tas grėsmes, universitetų ir kolegijų bendravimo peripetijas, darbdavių vaidmenį regioninės aukštosios veikloje bei studentų pasirinkimų tendencijas kalbėjomės su Utenos kolegijos direktoriumi prof. dr. Gintautu Bužinsku ir pavaduotoja akademinei veiklai Aliona Siniciene.


Redakcijos archyvo nuotraukos
Pagrindinis studento prioritetas – finansavimas

Kolegijos vadovas Gintautas Bužinskas bei pavaduotoja Aliona Sinicienė atsargiai, tačiau optimistiškai žiūri į šių metų rezultatus: atrodo, ilgus metus besitęsusi studentų mažėjimo tendencija Utenos kolegijoje baigėsi. Palyginus įstojusių skaičių 2014-aisiais su 2015-ųjų stojimais matyti, jog šiemet per pirmąjį etapą (iš viso yra trys) kolegijoje studijuoti pasirinko tiek pat žmonių, kiek pernai per visą priėmimo laikotarpį.

Tai, kad po pirmojo stojimų etapo kolegija priėmė šimtu studentų daugiau, pasak A. Sinicienės, taip pat byloja, jog mokytis ateis labiau motyvuoti studentai. Tai reiškia, kad galima tikėtis atsakingesnio požiūrio į studijas ir didesnio noro užmegzti ryšius su potencialiais darbdaviais.


Utenos kolegijos direktorius prof. dr. G. Bužinskas
Tačiau statistika, pasak G. Bužinsko, neatskleidžia aplinkybių, su kuriomis kolegija ir apskritai visa aukštojo mokslo sistema Lietuvoje susiduria: „Džiugu, kad šiemet skaičiai to nerodo, tačiau būtina įvertinti grėsmes, dėl kurių aukštosios mokyklos negali tikėtis didelės sėkmės. Nepalankūs momentai – didelė emigracija, mažėjantis gimstamumas (kalbant apie tuos laikus, kai turėjo gimti šiuolaikiniai studentai), ekonominė situacija“.

A. Sinicienė pridūrė, kad pagrindiniu argumentu renkantis konkrečias studijas studentui išlieka valstybinio finansavimo būtinybė. Jei jo negauna, sutarties nepasirašo: „Studentai nemokūs, o studijos brangios. Tenka sutikti žmonių, kurie po abitūros egzaminų išvažiuoja į užsienį užsidirbti mokslams čia“.

Regioninės aukštosios paliktos žemesnėje kategorijoje

Ne paslaptis, kad vyksta ir vidinė migracija šalies viduje: „Didžiųjų miestų kolegijos atsidūrusios visai kitoje „svorio“ kategorijoje nei regioninės. Jaunas žmogus nori gyventi toliau nuo tėvų, be to, jam svarbu neužsidaryti ankštose auditorijose, vertingai leisti laiką po paskaitų. Didmiestyje įvairovė didesnė, – svarbią priežastį, kodėl studentai bėga iš regiono nurodė G. Bužinskas. Gerai bent, kad Utena kaip miestas yra įgyvendinusi sėkmingų projektų, netiesiogiai prisidedančių prie kolegijos patrauklumo, nors, žinoma, lygiai taip pat ir kolegija yra neatsiejama reprezentacinė miesto dalis“.

G. Bužinskas paminėjo ir ydingą studentų krepšelių sistemą, kuri taip pat neprisideda prie regionų skatinimo politikos: „Kai krepšelis sietinas su studentu, šis sėkmingai jį išsiveža į kitą miestą. Studentų krepšeliai nediferencijuoti kaip mokinių: už mokymąsi kaimiškose vietovėse nėra skaičiuojamas didesnis koeficientas. Jei norime skatinti jaunimą likti regione, reikėtų nuoseklesnės valdančiųjų politikos šiuo klausimu, tačiau tęstinumo nematyti“.

Kolegijos pinigai leidžiami kosmetikai

Iš maždaug 30 tūkstančių stojančiųjų, 2500 žmonių, rinkdamiesi stojimų prioritetus, tarp pageidavimų paminėjo Utenos kolegiją. 900 – rašė kolegiją pirmu numeriu. Tad kolegijų reitinge, iš 23 Lietuvoje veikiančių kolegijų, tarp kurių yra ir valstybinės, ir privačios, ir specifinės dizaino aukštosios mokyklos, Utenos kolegija įsitvirtino devintojoje pozicijoje. Anot A. Sinicienės, tai džiuginantis rezultatas: „Mūsų aukštoji mokykla pralenkė netgi kai kuriuos didesnius rajonų centrus, pavyzdžiui Panevėžio kolegiją. Ten gyvena daugiau žmonių ir yra dešimčia daugiau studijų programų (30), tačiau sąraše jie žemiau nei mes“.

Paklausti, kurios specialybės Utenos kolegiją labiausiai „kelia“ į viršų, aukštosios mokyklos vadovai pastebėjo, kad šiuo metu populiarumą vėl atgavo biomedicina. Tačiau G. Bužinskas į šį pakilimą žvelgė atsargiai. Direktorius teigė nenorintis aklai sekti paklausa: „Medicinos studijų patrauklumą didina tai, kad mūsų kvalifikuoti specialistai randa darbą ne vien Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Tačiau neaišku, kiek ilgai truks tas medicinos renesansas. Kai užsipildys rinka, atsiras specialistų perteklius, prasidės atvirkštiniai procesai“.

Populiariausia studijų programa Utenoje yra kosmetologija. Anot A. Sinicienės, didelis susidomėjimas šiais mokslais kilęs todėl, kad kolegija vienintelė visoje šalyje siūlo ištęstines studijas ir turi atnaujintą mokymosi bazę, kuri prilygsta geriems kosmetologijos centrams. G. Bužinskas pabrėžė, kad investicija į kosmetologiją – pasiteisinusi dekano doc. dr. Raimundo Čepuko idėja. „Atsisakėme kitų planų, kad investuotume į mokymosi bazę, gerus specialistus, technologijas. Priemonėms įsigyti vis dar tenka aukoti daug finansų. Aš dažnai skaudančia širdimi pasirašinėju tas sąskaitas vis klausdamas, ar pigiau negalima, ar kosmetika tiek daug kainuoja… Tik tada pradedu geriau suprasti, kur nueina dalis šeimos biudžeto“, – juokėsi direktorius.

Universitetinėms studijoms švaistomi visų pinigai

Jau įprasta, kad aptariant aukštojo mokslo situaciją, kalba visada pasisuka apie studentų disproporciją: „Visi žinome, kad universitetuose studentų per daug, o profesinėse mokyklose – per mažai. Tačiau situacija beveik nesikeičia… Visuomenei reikia susivokti, kad negalima švaistyti tiek pinigų specialistams, kurių nereikia ir kurie vėliau turės eiti persikvalifikuoti, ruošti universitetuose“, – mano kolegijos direktorius.

Vien pernai metais apie pusantro tūkstančio universitetus baigusiųjų perstojo į profesinio rengimo centrus. Ar tai reiškia, kad jaunam žmogui įsitvirtinti darbo rinkoje padeda nebe diplomas, o kvalifikacija? G. Bužinskas įsitikinęs, jog diplomų garbinimo amžius baigiasi: „Studijų vieta nebėra visa lemiantis veiksnys, diplomo praba taip pat. Labai pamažu, tačiau situacija keičiasi ir apie kolegijas jau irgi kalbama kaip apie pilnavertes aukštąsias mokyklas. Skiriasi tik specifika: kolegijose daugiau praktikos, o praktika lemia įgūdžius, suformuotus darbo rinkai. Daugybė teorines studijas baigusiųjų vėliau savęs nerealizuoja, todėl, ypač kai kalbame apie technologinę kryptį besirenkančius studentus, turime suvokti, kad visuomenei labiau apsimoka ruošti tokį specialistą kolegijoje, kur jis kainuoja maždaug 30 procentų pigiau“.

Bėdos dėl magistrantūros

Kolegijos darbuotojai pastebi ir daugiau neracionalių valstybės, o ypač universitetų bendruomenės, sprendimų. Kaip pastebėjo A. Sinicienė, kolegiją baigę studentai nebegali pretenduoti į universitetinį bakalaurą, tik į magistrą, todėl patiria tam tikrą diskriminaciją. „Norėdami studijuoti magistrantūroje, jie turi išklausyti papildomą kursą, tačiau tai padarę gauna tik pažymėjimą, o ne visą diplomą. Jei studentui reikia tik universitetinio bakalauro, o ne magistro, tada jam nėra sudarytos sąlygos tokį dalyką gauti: jis negali nei rašyti baigiamojo darbo, nei laikyti egzaminų“.

G. Bužinskas tokią praktiką vadina „pasipinigavimu“: „Kitose Europos šalyse kolegija yra laikoma taikomųjų mokslų universitetu, tad jos studentai gali tiesiai stoti į magistrantūrą… Tik laiko klausimas, kol situacija pasikeis ir Lietuvoje. Tiesiog universitetų lobizmas trukdo. Kai kurie dar svarsto priimti studentus į magistrantūros studijas be išlyginamųjų, bet bijo, kad tai padarę, atskils nuo likusios universitetų bendruomenės…“ – aukštųjų mokyklų peripetijomis dalijosi G. Bužinskas.

Jam taip pat užkliuvo diskusijos dėl profesinio magistro – kur tokio tipo specialistą reikėtų ruošti: universitete ar kolegijoje. Anot G. Bužinsko, universitetai linkę griebtis už žodžio „magistras“, t. y. duoti suprasti, kad magistro studijos yra išimtinai universitetų kompetencija. Kolegijos, tuo tarpu, norėtų akcentuoti žodį „profesinis“: „Yra tokių studijų programų, pavyzdžiui, dantų technologija, kurių universitetuose net neruošia. Įdomu, kaip jie ruošiasi perimti magistrą“.

Pirmūnai renkasi „lengvesnes“ studijas

Nors valstybiniu lygmeniu plačiai šnekama apie technologinių studijų svarbą šalies ateičiai, o aukštosios mokyklos, tarp jų ir Utenos kolegija, gali pasigirti tokių mokymų pasiūla, jaunimas į tikslumo reikalaujančias sritis būriais nebėga.

Tačiau, pasak G. Bužinsko, į kilusį ažiotažą kreipti per daug dėmesio, tuolab, labai sunerimti neverta: „Kai kalbame apie būtinybę populiarinti technologinius mokslus, turime suprasti, kad ten tikrai nešmėžuos tokie srautai kaip socialiniuose moksluose. Pastarieji darbo rinkoje pritaikomi žymiai plačiau, o technologinių studijų studentai įsidarbina tik konkrečioje srityje, kurioje visą gyvenimą nesiblaškydami tobulėja, negali lanksčiai keisti darbų. Todėl ir socialinių mokslų absolventų poreikis yra ir privalės būti didesnis. Mastai ir turi skirtis.

Problema yra kitoje vietoje: paradoksalu, bet į technologines studijų programas, kur reikalavimai griežtesni ir mokslai sudėtingesni, įstoja studentai su ženkliai žemesniais pažymių vidurkiais. Didžioji dalis nori rinktis lengvesnį kelią, tad stojant į studijas, kur didesni srautai, dar atsiranda ir didelė konkurencija. Tačiau darbo rinkoje būtent technologas yra labiau „graibstomas“ nei „laisvo oro“ vadybininkas…“

Darbdaviai sutinka investuoti į specialistus

Neseniai regiono darbdavių pageidavimu Utenos kolegija įkūrė (ar atnaujino) kelias technologinių studijų programas. Anot kolegijos vadovų, grupės neskaitlingos, tačiau ten paruošti darbuotojai yra kone „užsakyti“ darbo rinkai. Pavyzdžiui, į naują studijų programą – Automatinio valdymo sistemas – reikalingą studentų skaičių kolegija tikina surinksianti, tačiau norinčiųjų mokytis pagrindas bus darbdavių deleguoti būsimi darbuotojai. „Vienas iš suinteresuotų darbdavių – AB „Utenos trikotažas“. Bendrovė apmokės 20 procentų studijų mokesčio, o valstybė – 80 procentų. Taip pat susitarta su „Rokiškio sūrio“ filialu „Utenos pienas“, tačiau ten nė nereikės išnaudoti tikslinio finansavimo“, – komentavo A. Sinicienė.

Taigi į Lietuvą pagaliau ateina praktika, kai darbdavys sutinka mokėti už savo potencialaus darbuotojo studijas ir tai išties džiugina kolegijos bendruomenę. „Gerai, jog darbdavys prisiima dalį atsakomybės žmogų įdarbinti, yra įtraukiamas į pasiruošimo procesą. Paprastai verslas nori rezultato greit – klausia, kiek vieno ar kito specialisto paruošimas kainuos, tačiau nepagalvoja apie laiką ir neprisiima atsakomybės. Čia panašiai kaip sakyti: „Pagaukite mums žuvų, nuvalykite, išdorokite, iškepkite, o mes galbūt jas valgysime. O kas, jei nevalgys? Negi supūdyti viską ir išmesti? Mes patys negalime tiek žuvų suvalgyti, – pavyzdį davė G. Bužinskas. – Kai darbdavys pats įtraukiamas į neišvengiamai lėtą mokymo procesą, yra žymiai geriau. Atsiranda suvokimas, kas yra poreikio tyrimai, koncepcijos ruošimas, bazės sukūrimas, kiek daug sveikatos ir lėšų kainuoja iš pirminės idėjos sukurti programą. Iki baigtinio „produkto“ sukūrimo praeina keletas metų ir tai yra nepagreitinami procesai“.

Kolegijos direktorius sutiko, kad aukštoji mokykla nėra padariusi visko, ką galėjo, tam, kad garantuotų naudingas, paklausą darbo rinkoje atitinkančias studijas: „Turėtume būti aktyvesni, stiprinti ryšius su darbdaviais vien tam, kad jie galėtų daryti tiesioginę įtaką studijų procesams, o mes suprastume jų poreikius. Neišnaudotas rezervas – grįžtamasis ryšys su absolventais. Čia turėtume dirbti žymiai aukštesniu lygiu: po kelerių metų nuo baigimo reikėtų klausti, kaip priėmė darbdaviai, rinka, ko trūko kolegijos mokyme, kokias „skyles“ reikėjo užsipildyti patiems ir t. t.“ – vardino G. Bužinskas.

Būstu visi bus aprūpinti rudens pabaigoje

II-ame ir III-ame stojimų etape dalyvausiantiems, būsto paieškos procesas prasidės dar kiek vėliau, tačiau studijų sutartis jau pasirašiusiems studentams tai – naujas galvos skausmas. Pastaruoju metu daug kalbama apie šią problemą, tačiau dažniausiai analizuojama sostinės bei kitų didžiųjų miestų situacija, nors ji analogiška visur, kur yra aukštųjų mokyklų. Artėjant rugsėjui būsto nuomos kainos Utenoje taip pat šokteli, be to, būsimieji studentai negali džiaugtis didele pasiūla.

G. Bužinskas teigė, kad dar direktoriavimo pradžioje mėgino būsto problemą spręsti, mat net geriausiomis sąlygomis, kolegija negalėjo aprūpinti bendrabučio kambariais visų norinčiųjų: „Norėjome, kad šis procesas būtų labiau civilizuotas, todėl kreipėmės į privačius asmenis, kurie nuomoja butus ir pasiūlėme pasirašyti bendradarbiavimo sutartį, kurioje būtų nurodyta, jog studentas privalo visada mokėti vienodą mokestį, o mes, kaip institucija, šio tipo paslaugas irgi apmokėtume. Tačiau nuomotojai tokių sutarčių nenorėjo: turiu įtarimą, kad priežastis – siekyje išvengti mokesčių. Mūsų netenkina noras apeiti įstatymus, nemalonu ir kai ką tik diplomą gavęs visuomenės geidžiamas jaunas specialistas jau yra „apmokytas“, kaip apgauti valstybę“.

Būsto nuomos problemą kolegija sprendžia ragindama būsimus pirmakursius keliems mėnesiams prisiglausti, kur įmanoma, ir laukti vietos bendrabutyje: „Paprastai rugsėjį vietos nėra, bet praėjus vos porai mėnesių, trečiakursiai išvažiuoja į ilgalaikę praktiką, bendrabutį palieka ir tų vietų atsiranda. Todėl mes prašome jaunimo registruotis į rezervą. Studento gyvenimas bendrabutyje naudingas ir kolegijai: didesnė drausmė eiti į paskaitas, lengviau susipažinti su kitais studentais, mokomasi savarankiškumo, studentas nepasimeta mieste…“ – vardino G. Bužinskas.

Grėtė Kaulinytė

1391 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.