Home » Sportas » Atostogų negaila

Atostogų negaila

Atostogų negaila

Vasara – kelionių ir atostogų metas. Tačiau dviračių sporto treneriui Viliui Jankauskui ir jo ugdytiniams tai pats darbymetis ir tinkamiausias laikas treniruotėms. Be lakstančių asfaltu motociklų ir automobilių, dažnai galime pamatyti tvarkingai išsirikiavusius ir lydimus specialaus autobusiuko besitreniruojančius berniukus ir jaunuolius. Pasak trenerio, dviračių sportas – sezoniška sporto šaka, o važiavimas asfaltu – privalumas treniruojant dviratininkus. Dviratininkai džiaugiasi kiekviena saulėta vasaros diena, palankiu oru. Saulėtą rugpjūčio dieną į treniruotę susirinkę jaunuoliai vienbalsiai atsakė, kad jiems dėl treniruočių atostogų negaila… Pasak trenerio, atostogos sportininkams būna lapkritį. Rudenį ir žiemą, kai važinėti asfaltu nebegali dėl sniego ar slidžios kelio dangos, jie turi puikias galimybes treniruotis parkuose, treniruoklių salėje, baseine. Žiema – bendro fizinio pasiruošimo ir treniruočių metas, juk sportininkai tobulėja visus metus.


Treneris V. Jankauskas su jaunaisiais sportininkais pasirengę treniruotei. Autorės nuotraukos
Kodėl pasirinkote dviračių sportą?
Ankstesniais laikais daugumai žmonių dviratis buvo puiki susisiekimo priemonė. Važinėti dviračiu mėgau ir pats. Eilinio pasivažinėjimo dviračiu pasirodė per maža. Susidomėjęs dviračių sportu pradėjau lankyti treniruotes. Juk jaunystė suteikia šansą išbandyti savo jėgas, jas tobulinti ir siekti sportinių rezultatų. Palaipsniui domėjimasis dviračių sportu peraugo į norą treniruoti kitus. Taip pasirinkau trenerio darbą. 1973 m. savanoriškos sporto draugijos „Nemunas“ Centro tarybos Utenos filiale buvau patvirtintas dviračių sporto treneriu. Iki dabar, jau 42-ejus metus, esu šios sporto šakos šalininkas. Jeigu reikėtų dirbti kitą darbą tikrai nebemokėčiau.

Kas svarbiausia jūsų darbe?
Pirmiausia meilė ir atsidavimas šiai sporto šakai. Vienas stipresnių motyvų – skatinti norą sveikiau gyventi, ugdyti fiziškai stipresnius vaikus bei jaunuolius. Kas be ko, populiarinti dviračių sportą. Sportinio rezultato siekimas – tai tikslas, kurio siekiu treniruočių metu. Ne visi vaikai yra ištvermingi. Mokslo metų pradžioje į treniruotes susirenka daug vaikų, norinčių išbandyti savo jėgas. Ilgalaikių treniruočių metu silpnesnieji atkrenta. Lieka ištvermingesnieji, kurie turi šansą tobulėti ir siekti sportinių rezultatų. Taip atrenkame vaikus ir dalyvaujame įvairiose šalyje organizuojamose varžybose. Liepos 10–12 d. įvyko XXII-osios tarptautinės daugiadienės dviračių sporto lenktynės, skirtos trenerio Mykolo Veršilos atminimui „Utena 2015“. Aktyviausio dviratininko įskaitoje P. Valiukas (gim. 1999 m.) pateko į geriausiųjų dešimtuką, o komandinėje įskaitoje Utenos daugiafunkcio sporto centro dviratininkai įvertinti trečiąja, prizine vieta. Bet ne vien rezultatas svarbu. Treniruodamas vaikus skatinu sveikai ir turiningai praleisti dieną, galima sportuoti tik dėl savęs. Važinėjimas dviračiu gerina sveikatą, o pats dviratis – ekologiška transporto priemonė, skirta įvairaus amžiaus žmonėms. Sakyčiau, kad minti dviračiu kur kas smagiau, negu prakaituoti uždarame sporto klube.

Kas jus palaiko ir skatina toliau dirbti?
Didelės paramos ir dėmesio sulaukiu bendraudamas su legionieriais, Utenos daugiafunkciame sporto centre anksčiau išugdytais sportininkais, dabar jau profesionalais, gyvenančiais ir sportuojančiais užsienyje. Tai Lietuvos plento čempionato grupinių lenktynių III vietos laimėtojas, tarptautinių varžybų nugalėtojas bei prizininkas, Lietuvos olimpinės rinktinės kandidatas Aidis Kruopis ir Egidijus Juodvalkis, šiuo metu gyvenantys ir besitreniruojantys profesionalų lygoje Belgijoje. Kaip pastebėjote, jaunimas dėvi specialią dviratininkų sportinę aprangą, kurią mielai dovanoja arba už simbolinę kainą parūpina legionieriai. Nuo mados neatsiliksi. Senesnės mados marškinėliais, kurių turiu pakankamai sukaupęs iš anksčiau, dabartinio jaunimo nebeaprengsi. Gauname siuntas iš Belgijos, Olandijos, Prancūzijos, kurios pasaulyje yra pripažintos kaip prioritetinės dviračių sporto šalys. Lietuva – daugiau krepšinio šalis, o dviračių sportui populiarinti reikia dar daug atsidavimo ir darbo. Džiugu, kad legionierių noras padėti ir remti jaunuosius Utenos dviratininkus nepamirštas.

Dabartinių ugdytinių tėvai – didžiausi pagalbininkai. Su jais sieja bendras požiūris į pareigingumą, prevenciją, skatinant vaikus lankyti treniruotes, būti drausmingiems bei atsakingiems už visos komandos sėkmę. Pasitaiko, kad vietoje treniruotės jaunuolis pasirenka kitokią veiklą. Tokiu atveju, kartu su tėvais patikriname, kur jis būna ir ką veikia. Kaip mat „pradingėlis“ pristatomas į treniruotę ir tęsia užsiėmimus. Tėvai mielai padeda pakontroliuoti savo atžalas ir moko komandinės drausmės bei disciplinos.

Nerimą kelia tai, kad norinčių dirbti ir treniruoti dviratininkus, jaunų specialistų į Uteną prisivilioti nepavyksta. Tuoj pateikiami klausimai: o kur aš gyvensiu, koks bus atlyginimas? Svarsto, kad jam neapsimoka, silpnoka dviratininkų bazė. Utenos daugiafunkciame sporto centre nuo 1992 m. tęsiu trenerio darbą kartu su kolega Alvydu Surgautu, kuris treniruoja merginas.

Kurį laikotarpį išskirtumėte savo, kaip trenerio, darbe?
Visą laiką mintimis miela sugrįžti į praeitį, kuri paliko nemažą pėdsaką Utenos dviračių sporto istorijoje. Seniau sportininkų prioritetai būdavo vyriškumo ir fizinio pajėgumo ugdymas. Įtemptos treniruotės, rezultatų bei asmeninio laiko ir rekordų gerinimas tiek treniruočių metu, tiek varžybose. Buvau vos vyresnis už savo treniruojamus sportininkus. Galiu pasidžiaugti, kad pirmieji Utenoje padėjome pagrindus dviračių sportui ir treniravomės daugiau iš idėjos. Galėdavome pasišnekėti vyriškai ir supratome vieni kitus iš žvilgsnių. Siekti sportinių rezultatų ir ruoštis atsakingoms varžyboms vykdavome į mokomąsias stovyklas, kurių treneriu buvau ilgą laiką. Taip pat buvau paskirtas LTSR moksleivių rinktinės antruoju treneriu. Kartu su pirmaisiais sportininkais buvome pradžiamoksliai Utenoje, visi kartu augome ir tobulėjome. Nuolatiniai seminarai, kursai, praktinis darbas padėjo tobulinti trenerio įgūdžius. O didžiausią patirtį ir patarimus gavau iš nusipelniusių to meto vyresniosios kartos trenerių. Visada prisimenu Lietuvos čempionatų nugalėtojus ir prizininkus, tarptautinės klasės meistrus: D. Kolosovą, P. Čečį, A. Čepelę, R. Lupeikį, kuris 1995 m. tapo pasaulio vyrų čempionato Kolumbijoje grupinių lenktynių vicečempionu. Savo pasiektais rezultatais džiugino sporto meistrai amžinos atminties: A. Matuza, V. Kalytis, D. Tamošiūnas, E. Brauka, A. Kajutis. Didžiavyriais laikyti buvę tuometiniai TSRS rinktinės nariai P. Čečys ir A. Čepelė.

Prieš penkerius metus organizavau sporto veteranų susitikimą, į kurį atvyko visi buvę senesnės kartos sportininkai, taip vadinamas senasis branduolys. Ateityje vėl planuoju suorganizuoti susitikimą ir surengti draugiškas veteranų varžybas.

Artėja rugsėjo pirmoji. Kokiomis nuotaikomis žadate pasitikti naujus ne tik mokslo, bet ir sporto metus?
Rugsėjis darosi vis sunkesnis ir sudėtingesnis. Trūksta vaikų, norinčių pasirinkti sporto šakas, kurioms būtinas ištvermės ir jėgos ugdymas. Vienas iš jų yra ir dviračių sportas. Anksčiau į populiarios šios sporto šakos treniruotes atvykdavo apie 30 vaikų. Iš jų atrinkdavome tinkamiausius. Dabar gi pats turėsiu eiti į mokyklas ir ieškoti norinčių lankyti treniruotes. Pasikeitė požiūris į gyvenimą. Dauguma ieško lengvesnių būdų ir pramogų, kaip praleisti savo laiką. Gaila, kad kompiuterinės ir mobiliosios technologijos atimą norą iš vaikų ir jaunimo savo jėgomis ir valia siekti sveikesnio ir prasmingesnio gyvenimo būdo.

Nida Treinytė

1105 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.