Home » Gallery » Veidai » Algimantas Zakarka: „Savaitgaliais neriu į savo stichiją“

Algimantas Zakarka: „Savaitgaliais neriu į savo stichiją“

Algimantas Zakarka: „Savaitgaliais neriu į savo stichiją“

 


Po spiningautojų varžybų Vištyčio ežere – beveik 12 kg laimikis. A. Zakarkos asmeninio albumo nuotraukos
„Visi savaitgaliai – žvejyboje. Jei bent vieną praleidžiu – neramu, nerandu vietos. Nuvažiuoju ant ežero – ant dūšios taip lengva pasidaro“, – sako užkietėjęs žvejys, Utenos sportinės žūklės klubo pirmininkas Algimantas Zakarka.

„Kas jums yra žvejyba?“ – klausiu A. Zakarkos. Žvejys juokiasi: „Žvejyba – liga, kaip alkoholizmas, narkomanija ir visos kitos priklausomybės ligos“. Vyras pasakoja pirmąkart meškerę užmetęs Utenoje tyvuliuojančiame Vyžuonaičio ežere, jo šeima tuomet gyveno netoli ežero. Paauglys būdamas traukdavo iš Vyžuonaičio ešeriukus, kuojas, kilbukus, kartą pasisekė ištraukti pusę kilogramo sveriančią lydeką. „Tie laikai buvo prieš tarnybą sovietinėje armijoje. Po armijos į žvejybą įnikau kaip narkomanas į kvaišalus. Iš pradžių žvejodavau savo malonumui, tačiau kartą nuvažiavom trys broliai į spiningautojų varžybas ir nuo tada požiūris pasikeitė“, – pasakoja vyras. Pradėjo dalintis patirtimi su kitais žvejais, prijaučiantys žvejybai ėmė galvoti, kaip sukurti spiningautojų asociaciją, pradėjo kurti klubus, tame tarpe ir Utenoje įkūrė sportinės žūklės klubą „Utenis“.

 

 

Slieko už lūpos nešildo

Žvejyba yra didžiausia Algimanto aistra ir daugiausia laiko, pastangų bei pinigų reikalaujantis užsiėmimas. Vyras žvejoja Lietuvos upėse ir ežeruose, Kuršių mariose ir Baltijos jūroje, buvo nuvažiavęs į Kolos pusiasalį Rusijoje gaudyti lašišų. Pasitaiko, kad iš žvejybos grįžta be laimikio. „Tada smagiai mintyse nusikeikiu ir kitą dieną važiuoju pataisyti reikalų. Jeigu, aišku, nereikia į darbą“, – ne visada sėkmingos žvejybos paslaptis atskleidžia vyras. Jei vienam ežere žuvys nekimba, kitą dieną važiuoja ant kito ežero. Jei važiuoja gaudyti stintų, pasiima tam reikalui tinkamas meškeres, jei važiuoja „ant ešeriukų“ – vežasi uodo trūklio lervas.

Žvejyba – reikalas, apipintas mitais. Vienas iš jų – žiemą slieką ar lervą reikia pašildyti už lūpos… „Tikrai nešildau“, – juokiasi Algimantas. O ar teisybė, kad žvejai mėgsta pasigirti laimikiu, neretai hiperbolizuodami žuvies dydį? Žvejys sako, kad, matyt, visokių žvejų yra, bet jis girtis nemėgsta: „Nepagavai tą dieną, ką padarysi – nesėkminga žvejyba buvo. Jei užkibo 3 cm dydžio žuvelė, kam sakyti, kad 13 cm?“. Didžiausias sterkas, jo sužvejotas Vidinksto ežere, svėrė 3 kg. Politiškio ežere kartą Algimantas 10 min. vieną po kito traukė ešerius: vienas svėrė 0,966 kg, kitas 1,118 kg, o trečiasis – 1,800 kg– visas žuvis jis pasveria tiksliai. Vyrai važiuodavo prie Nemuno vėgėlių gaudyti – didžiausia Nemune ištraukta vėgėlė svėrė 3 kg, o didelį upėtakį (2,150 kg) sugavo Anykščių rajone tekančioje upėje, Virintoje. O Baltijos jūroje sužvejotos menkės, Kuršių mariose – agurkais kvepiančios stintos – visų svorio Algimantas nepamena. Tačiau labai gerai pamena didžiausią gyvenime pagautą žuvį.

 

 


Po lašišų žvejybos Kolos pusiasalyje

Gyvenimo žuvis trofėjumi netapo

Pagrindinė žvejybos priemonė – spiningas. Spiningas, pasak Algimanto, meškerė, ritė, valas, o kitame gale – masalas. „Spiningavimas – dirbtinių masalų švaistymas į ežerą, – porina Algimantas. – Galima žvejoti mėtymo arba velkiavimo būdu. Užmeti – ir suki ritę. Velkiauti – užmetus masalą, reikia arba mosuoti irklais, arba užvesti valties variklį. Plauki per ežerą ir randi alkaną lydeką, kuri griebia masalą“. Į spiningautojų varžybas uteniškis važiuoja turėdamas aiškų tikslą – laimėti aukščiausią vietą. Nors vyras sakosi, kad pastaruoju metu sėkmė jį apleido, faktai liudija kita. Poledinės žūklės varžybose Aknystėlio ežere 2015 m. laimėjo 1 vietą, poledinės žūklės ir žiemos šventės varžybose Molėtų r. Mindūnuose 2014 m. – vėl 1 vieta, 2009 m. Lietuvos veteranų poledinės žūklės čempionate Elektrėnuose 2009 m. – trečioji vieta. Bene didžiausias emocijas ir nepamirštamus įspūdžius dovanojo spiningautojų varžybose Vištyčio ežere laimėta 2 vieta – tuomet Algimantas pagavo didžiausią gyvenime žuvį – lydeką, svėrusią 11 kg ir 880 gramų. Kai atplukdė lydeką į krantą, aikštelėje prie ežero buvo jaunavedžiai su palyda. „Visi norėjo nusifotografuoti, lydeką ėmė už akių, kad neišsiteptų rūbų ir išlaužė antakius, todėl trofėjaus padaryti negalėjau. Daugiau nepagaunu tokių didelių žuvų, kad daryčiau trofėjus. Mano trofėjai – varžybose iškovotos taurės ir medaliai“, – sako Algimantas. Nors spiningavimo varžybose A. Zakarkos žuvis buvo didžiausia, bet jis laimėjo 2 vietą. Varžybos vyko dvi dienas, pirmą dieną žvejys užėmė 1 vietą, o antrą dieną, pagavęs 2,200 kg sveriančią lydeką užėmė 6 vietą.

Giminės moterims – alergija nuo žuvies

Algimantas žvejoja ir žiemą, ir vasarą. „Žiemą geriau, – sako vyras. – Kur nori, ten nueini. Žiemą ant ledo daug ekečių, randi ir savas, ir kitų išgręžtas“. Pastaruosius 10 metų vyras aktyviai dalyvauja poledinės žūklės varžybose, todėl važiuoja ten, kur jos vyksta. Pramogai, smalsumui numalšinti – kibs ar nekibs – Algimantas važiuoja į aplinkinius ežerus. Jei susiruošia į žvejybą vienas, stengiasi privažiuoti kuo arčiau vandens – valtis sunki. „Mūsų šeimoje – visi žvejai: sūnus, anūkas, du mano broliai. Tad žuvauti vienam tenka nedažnai“, – giminės pomėgį išduoda Algimantas. Skaniausios žuvys jam – seliava, stinta, sterkas, vėgėlė. Žuvį vyras galėtų valgyti tris dienas ir tris kartus per dieną – labai ją mėgsta. Žuvį skrodžia pats Algimantas, tik kepa dažniausiai žmona. „Anksčiau žuvį išskrosdavo žmona, o dabar negali: žuvis sukelia alergiją. Valgyti gali, bet negali prisiliesti. O brolio žmona ir valgyti negali – tokią alergiją sukelia“, – pasakoja žvejys. Paklaustas, kiek kainuoja jo pomėgis, Algimantas mosteli ranka: nė vienas pomėgis pinigais neatsiperka. Atsiperka geromis emocijomis, prisiminimais.

Birutė Zabukienė

1498 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Comments (1)

  1. Zvejys parašė:

    Grazus laimikis!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.