Menai, kurie klausia, laukia ir dalyvauja

Nors Utenos meno centras, įsikūręs šalia Vytauto Valiušio keramikos muziejaus, duris atvėrė prieš metus, didžiajai daliai miestiečių jis vis dar yra neatrasta ir nesuprasta vieta. Mįslių daug: smalsu, kodėl į šiuolaikinius menus orientuotas kultūrinis taškas atsirado provincijoje, kokios veiklos ten organizuojamos, ko uteniškiams tikėtis ateityje.

Apie pirmųjų metų įspūdžius bei būdus, kaip „priaugti“ iki visapusiško dalyvavimo kultūriniame gyvenime kalbėjomės su šio centro vadove Kristina Jakubauskaite-Veršeliene.

Iš Vilniaus ir Kauno galerijų

Utenos meno centras, kaip bebūtų keista, įsikūrė visai ne mieste, bet už 13 km į pietvakarius – Leliūnuose. Paklausta, kodėl taip nutiko, meno centro vadovė Kristina Jakubauskaitė-Veršelienė nusijuokė ir atsakė, pati tiksliai nežinanti, tačiau tuojau pat pridūrė, kad pavadinimu norėta pabrėžti, jog vieta yra skirta visiems Utenos regiono gyventojams, o gal net platesnei auditorijai: „Žinoma, norėtųsi, kad Leliūnams tektų „liūto dalis“, tačiau geografinei padėčiai didelės reikšmės neteikiame, neatmetame galimybės rengti ekspozicijas ir už rajono ar net regiono ribų“.

Centro tikslai dvejopi: iš vienos pusės, į šiuolaikinį meną orientuota organizacija padės užauginti krašto kūrėjų savigarbą, „kad jie nemanytų, jog gyvenant atokiau, automatiškai kuriama kukliau ir prasčiau. Be to, įgavę daugiau praktinių galimybių įgyvendinti savo projektus, lengviau pasijusti turėtų patys kūrėjai. Kažkodėl visi galvoja, kad menininkai turi būti nepavalgę ir kad jiems mažiau visko norisi… Tačiau rasti lėšų uždarbiui yra kultūros vadybininko pareiga. Jei menininkas dirba, jis turi gauti atlygį, o ne tiesiog „ačiū“. Iš kitos pusės, siekiama priartinti šiuolaikinius menus prie žiūrovo. Norime įvairinti meno supratimo lauką, platinti diapazoną, kad tokia kūryba neliktų tik Vilniaus ar Kauno galerijose“. Vadovė teigė, suprantanti, jog domėjimasis šiuolaikiniu menu Utenoje netaps masiniu reiškiniu, tačiau tikino, kad centro vykdomi projektai gali suformuoti grupę žmonių, kuriai tokios išraiškos formos priimtinos.

Paskendę amatuose

K. Jakubauskaitė-Veršelienė pasakojo Utenoje sutikusi kūrėjų su labai dideliu potencialu ir nustebusi, jog jie veikia tik savoje terpėje, nesijungia į bendruomenes. „Anksčiau Utena turėjo eksperimentinės „pogrindinės“ kultūros miesto statusą. Vėlyvuoju sovietmečiu joje buvo rokerių, avangardo atstovų ir visokių eksperimentininkų. Kur visa tai dingo?“ – retoriškai klausė moteris ir pridūrė, kad jai labai įdomu atrasti „pasislėpusius“ kūrėjus bei jų veiklą įprasminti. „Yra šviesių žmonių su originaliais požiūriais, tačiau jie ne pirmame plane. Atrodo, kad Utenoje klesti tik vienas žanras. <…> Aš neturiu nieko prieš liaudies kultūrą, dievaži, tai puiku, tačiau dominuoja tik liaudies muzika, amatai ir susiformavę tradiciniai kolektyvai“. Anot K. Veršelienės, tokia situacija susiklostė todėl, kad uteniškiai vis dar vadovaujasi nuostata, jog meną reikia suprasti – esą yra vos viena teisinga interpretacija.

Veikiausiai kritiškai mąstantys miestiečiai netruktų paklausti, kaip meno centras ruošiasi įgyvendinti tokį didingą planą – priartinti uteniškius, kurie vengia net tradicinių parodų, prie šiuolaikinio meno. K. Veršelienės atsakymas – pradėti nuo mažų dalykų. „Susieti žmogų ir kultūrą galima per akistatą: parodų pristatymus, klausimus bei atsakymus, diskusiją. Kol kas centras dirba su vienetais – kiekvienu atėjusiu žmogumi, kuris pratinasi mąstyti tam tikromis temomis, kaupia kultūrinį žinių ir patirties bagažą, kad galėtų diskutuoti apie vykstančius procesus“.

Sunki pradžia

Prieš keletą metų iš sostinės atsikėlusiai centro vadovei nuostabą kėlė ir tai, jog kultūrinis gyvenimas Utenoje neproporcingas gyventojų sudėčiai: „Renginiai skirti senjorams užima didžiąją dalį kultūrinio gyvenimo. Gyvenime yra dalykų, kurie fundamentalūs, tačiau kultūra privalo būti dinamiška. Pavyzdžiui, mieste padaugėjus mamyčių, kultūra turi prisitaikyti prie jų. Jei miestas pilnas bedarbių – taip pat. Na, o ten, kur po akademinių studijų grįžę menininkai dūsta, reikia juos ištraukti iš po stalo, suteikti oficialią poziciją, legalizuoti jų buvimą“.

K. Jakubauskaitė-Veršelienė pripažino, kad centrui tematiką parinko ji. „Tai galėjo būti tradicinio meno centras. <…> Tačiau kaip naujas taškas, jis tapo priklausomas nuo konkretaus žmogaus, kuris atėjo dirbti. Kadangi pati esu linkusi ieškoti įvairesnių formų, meno centras tapo toks, kokį matome dabar“. Tiesa, Kristina neatmetė idėjos, jog esant reikalui ši vieta lengvai galėtų pakeisti darbo kryptį ar veiklos pobūdį.

Vos pradėjusi dirbti, centro vadovė išsiuntė daugybė prisistatomųjų naujienlaiškių ir kvietimų kooperuotis, tačiau atsakymai iš kūrėjų pusės buvo labai vangūs: „Menininkams reikia laiko įsitikinti, jog jiems reikalinga jungianti grandis. Svarbu peržengti barjerą, esą negali siūlytis“.

Siekia išjudinti vandenis

Anot K. Jakubauskaitės-Veršelienės, mažesniuose miesteliuose sudarytos geros sąlygos pasyviam gyvenimui, tad uteniškiai ne tik bijo pokyčių, bet apskritai vargiai pasirodo viešumoje: „Jaučiu, kiek daug energijos reikia įmagnetinti tą lauką, kad žmogus, mieste ar internetinėje erdvėje radęs skelbimą, suprastų, jog tai skirta jam. Net Vilniuje meninių renginių lankymas vis dar nėra įprastas reiškinys. Bėda, kai tai tampa pačių menininkų bendruomenės reikalas, uždara „sekta“, kai jie patys savyje verda.

Pavyzdžiui, kažkada bibliotekoje rodė labai įdomią dokumentiką. Nuėjau pasižiūrėti ir pamačiau, kad be manęs ten sėdėjo šeši senjorai… Tada pagalvojau, o kur visi tie spartuoliai šaunuoliai, kas tokio svarbaus vyko, kad neatėjo? <…> Kiekvienas žmogus turi suvokti, kad jei jis asmeniškai nelanko renginių, t. y. per metus nenueina nei į vieną parodą ar koncertą, tai veiklos proporcingai mažėja, nes organizatoriams siunčiama žinia, jog jų nereikia. Todėl meno centras ieško būdų, kaip išplėsti auditoriją, nori pritraukti studentus, jaunuolius, šeimas. Suprantu, kad dauguma uteniškių nėra meninių profesijų atstovai, bet vis vien gali ugdytis gebėjimus plačiau mąstyti, įdomiai leisti laisvalaikį. Pavyzdžiui, projekto „Šviesioji gyvenimo pusė“ metu į lengvos klasikinės muzikos koncertą atėjo ir vietiniai Leliūnų gyventojai, garbaus amžiaus ūkininkai. Dažniausiai tokioje vietoje jų niekas nesitiki, tačiau jie atėjo, išklausė. Taip gražiai pasipuošę buvo… Tikrai smagu, kai taip nutinka, atsiranda prasmė toliau veikti.

Visada labai skatinu atvažiuoti šeimas. Vaikai privalo dalyvauti kultūriniame gyvenime nuo mažų dienų, jei nori tapti tos kultūros dalimi. Tų, kurie tik subrendę nueina į teatrą, parodą ar koncertų salę traukinys jau gali būti nuvažiavęs, todėl tegu su visais pupuliukais, mažuliukais ir šuniukais drąsiai atvyksta. Meno centre galima žviegti, bėgioti, nieko tokio ir jei vaikas kažką pasakys koncerto metu – šia prasme mes galime sau leisti būti neatsakinga erdve“.

Skatina klausti, o ne teigti

Šiuo metu centras dirba ties tarptautiniu projektu įmantriu pavadinimu – „Klausinėjantys menai“. Trijų dalių dirbtuvių, rezidencijų ir renginių ciklas Utenoje vykdomas kartu su partneriais iš Islandijos. Šiuo projektu problemas, kurios miestui aktualios, K. Jakubauskaitė-Veršelienė perkėlė į kūrybinę plotmę: pakviestų menininkų darbai analizuoja etnokultūrą, viešąsias erdves, senąsias žydų išminties knygas (tokias, kaip gerai žinoma „Jobo knyga“ ar „Giesmių giesmė“).

Anot centro vadovės, klausinėjimas yra puikus įrankis: „Galime teigti, kad Utenoje didelė emigracija arba galime klausti, kaip tai pakeisti – manau, jog pastarasis būdas geresnis nei tiesiog konstatuoti faktą, – komentavo projekto vadovė. – Mums svarbu menai, kurie kelia klausimus, nes nori matyti ne vieną, o kelias versijas, galimus scenarijus. Pavyzdžiui, parkas dabar yra skirtas vaikų žaidimams. O kodėl ne šunų mylėtojų susitikimams? Pirmadieniais mamytėms, antradieniais tėveliams? Ryžtis išbandyti naujoves baugu, tačiau improvizacija įvairiomis temomis suteikia įvairovės, drąsos, įdomumo.

Pirmasis „Klausinėjančių menų“ projekto etapas, trukęs beveik visą birželio mėnesį, koncentravosi ties etnokultūra, nes būtent liaudies menas Utenoje dominuoja. Tai gražu, bet egzistuoja ir kitas planas, kitos kartos kūrėjai, kurie šiame kontekste jaučiasi nereikalingi. Todėl klausimas, ar privalome imituoti tradiciją ar galime su ja užmegzti kitokį santykį, mums su kuratore Danute Gambickaite pasirodė įdomi startinė pozicija“, – teigė K. Jakubauskaitė-Veršelienė.

Grėtė Kaulinytė