Home » Sveikata » Žolininkė Aleksandra Stasytienė

Žolininkė Aleksandra Stasytienė

Žolininkė Aleksandra Stasytienė

Ir kokių titulų neturi Aleksandra Stasytienė! Moters namų verandoje Utenoje, vadinamajame Miškininkų kvartale – eilėmis rikiuojasi diplomai. Ji – sertifikuota tautinio paveldo meistrė. Mezgėja, verpėja, škaplierių audėja, žolynų ir jų produktų žinovė, gilių kavos gamintoja. „Tokia aš jau esu: mėgstu rinkti žoles, padėti žmogui. Gal man Dievulis parodo, kur kokios žolės auga? Daug metų ieškojau lakišiaus – žolės nuo alergijos, tinkamos naujagimiams prausti. Dažnai žmonės prašo lakišiaus. O šiemet kiek radau – mat jauniausioji dukra pagimdė mergaitę“, – pasakoja garsi mūsų krašto žolininkė. Šią vasarą aplink jos namus kregždutės buvo susukę net 16 lizdų (ir moteris jų neardė), šalia daržovių lysvių žaliavo ir žydėjo vaistažolės, derlių brandino vaismedžiai.


Vyresniems žmonėms rekomenduoja ežiuoles. Autorės nuotraukos
Savo sode moteris verda gydomuosius tepalus ir juokaudama sako, kad vienas indelis sau, o kitas – draugams. „Aš viską stengiuosi užsiauginti pati, net presą aliejui spausti nusipirkau, kad nereikėtų pirkti parduotuvėje aliejaus su konservantais. Visai kitoks produktas naminis aliejus“, – moteris neslepia, kad toks įtaisas kainavo nepigiai. Propaguodama Lietuvos tautinį paveldą, moteris su žolynais ir jų produktais dalyvaudavo mugėse, bet pastaruoju metu į muges nevažiuoja, vienai per sunku – prieš metus netikėtai anapilin išėjo vyras, didžiausias pagalbininkas. Kas ieško, tas randa – byloja liaudies išmintis. „Gal žmonės internete randa ar vizitinę turi – dažnai skambina, prašo patarimų, atvažiuoja“, – sako moteris ir priduria, kad ji negydo – tik pataria.


„Vitaminų bomba“ – putinai
Žoles „pažinojo“ ir mama, ir močiutė

Aleksandra gimė Labanoro parapijoje, tarp miškų pasislėpusiame Prūdiškių kaime. „Anksčiau kaime nei kas važiuodavo į vaistinę, nei daktarų buvo – gydėsi kas kuo. Išsigąsta vaikas – mama tuoj išvirs varinčiaus (dabar tą žolę mažai kas renka), iki kraujo nusibrozdino kelį – ant žaizdos uždės sutrintą kraujažolės lapelį“, – senus laikus prisimena Aleksandra. Moteris pasakoja, kad gydomosiomis žolėmis domėjosi ir jų savybes žinojo ir mama, ir močiutė. Liaudies medicinos priemonėmis išgydydavo ir rimtus negalavimus. Aleksandra iki šiol atsimena, kuo gydėsi jos aštuoniasdešimtmetį perkopęs tėvas. „Vienas jo kelis buvo deformuotas, be lazdos negalėjo vaikščioti. Pora metų trynė kaštonais, agrastais, užpiltais degtine. Iš jeronimo mama jam virdavo arbatas, o lapelius sudrėkindavo ir dėdavo kompresus. Ir beržų vantos. Sudrėkina beržų vantas, atsisėda prieš krosnį ir šildo. Žmogus pasveiko be jokių tepalų iš vaistinės. Po dvejų metų lazdos nebereikėjo“, – pasakoja Aleksandra. Moteris sako nežinanti, kuri iš minėtų priemonių buvo veiksmingiausia, bet liaupsių beržui negaili. Jauni beržo lapai malšina reumatinius ir sąnarių skausmus, padeda žaizdoms geriau užgyti, beržo lapų arbata gerina virškinimą ir skatina prakaito išsiskyrimą, o vandeniu, kuriame mirkytos beržų vantos, reikėtų skalauti plaukus – jie bus stipresni ir išnyks pleiskanos. Pasak moters, augalo savybes „išduoda“ jo pavadinimas (nebūtinai lietuvių kalba): plautė – nuo plaučių, kraujažolė, kraujolakė – gerina kraują, debesylas (rus. 9 sil) – suteikia jėgų, ugniažolė (rus. čistotel) – valo, švarina organizmą, jonažolė (rus. zveroboi) – pavojinga gyvuliams su baltomis dėmėmis. „Žolelių rinkimas – vasaros darbas, rudenį renkamos šaknys, uogos ir vaisiai“, – sako žolininkė.


Skanus kisielius – tik iš naminių avižų
Šermukšniai renkami po šalnų, erškėčiai – tik prieš šalnas

Erškėčiai, aronijos, šermukšniai, putinai – šias uogas galime vadinti vitaminų bombomis. Žolininkė sako, kad svarbiausia žmogui – stiprus imunitetas, tuomet nepuls ligos. Iš Lietuvoje augančių kelių rūšių erškėčių žolininkė labiausiai vertina raukšlėtalapį erškėtį (rosa rugosa) – jis išsiskiria pailgais vaisiais. Erškėčiai – vitamino C šaltinis (erškėčiuose šio vitamino 10 kartų daugiau nei juoduosiuose serbentuose), gausu A, P, K, E ir B grupės vitaminų, daug žmogaus organizmui būtinų mikroelementų. Skinti šiuos vaisius reikia nepakąstus šalnų, kad neprarastų vaistingųjų savybių. Ponia Aleksandra pataria išgliaudyti sėklas (jokiais būdais negalima su sėklomis, nes jos turi „kabliukus“), išdžiovinti ir sumalti kavamale. Miltelius gerti po arbatinį šaukštelį – puikus vaistas sąnariams stiprinti.

Vertinguosius šermukšnius reikėtų skinti pakąstus šalnų – tuomet jie nebus kartūs. „Jei lauksime šalnų, šermukšnių ant medžių neberasime – nules paukščiai. Aš darau taip: nuskintus šermukšnius parai laiko įdedu į šaldiklį. Tuomet uogos tampa skanios“, – dalijasi žiniomis ponia Aleksandra. Šermukšniai – tikra vertybių puokštė: juose daug pektinų, cukrų, rūgščių, celiuliozės, o karotino daugiau nei morkose. „Pamenate, kas nutikdavo, kai išgerdavome AB „Anykščių vynas“ pagaminto šermukšnių vyno?“ – juokiasi Aleksandra. Pasirodo, šermukšniai turtingi pektinų, o jie padeda organizmui gerai apsivalyti.

Putino uogos – vaistas nuo šimto ligų. Uogos džiovinamos, spaudžiamos jų sultys, šaldomos, daromi antpilai. Rudenį pasigaminus putino uogų ir medaus mišinio, pavasarį neteks kęsti vitaminų bado: viename šaukšte mišinio yra paros vitaminų norma. Mišinį pasigaminti paprasta. Uogas reikia pertrinti per sietelį, lygiomis dalimis sumaišyti su medumi, savaitę palaikyti ir – sintetinių papildų ir vitaminų pavasarį nereikės pirkti.

Visas šaknis, išskyrus krienus, reikia virti

Rudenį kasamos ajerų, varnalėšų, krienų, kiaulpienių, cikorijų šaknys. Visos šaknys, išskyrus krienų, verdamos. Krienai kasami rugsėjo–lapkričio mėnesiais, kol neįšalusi žemė. Krienai – natūralus antibiotikas. Visas sveikatinamąsias krieno savybes sunku išvardinti: naikina bakterijas, iš kraujo valo šlapimo rūgštį, todėl saugo nuo podagros, reumato, akmenligės, stiprina imuninę sistemą. Žolininkė rekomenduoja iškastą krieno šaknį nuplauti, nuskusti, bulvių skustuvu padaryti drožles ir išdžiovinti. „Kai kasu krienus, dažniausiai būna prasidėjęs šildymo sezonas, tad krienus išdžiovinu ant radiatoriaus, – sako žolininkė. – Pajutai, kad prasideda sloga ar peršalai, dėk krieno drožlę po liežuviu, kramtyk – pagerėjimas garantuotas“.

Jei sodo pakrašty sulapojo varnalėšos, derėtų joms padėkoti – turėsite ne tik puikių maisto atsargų, bet ir natūralių vaistų. Žolininkė sako, jog varnalėšos šaknys labai skanios. Daugelyje šalių – Prancūzijoje, Belgijoje, Japonijoje – varnalėšų šaknys vartojamos vietoj bulvių. Lietuvoje labiau vertinamos vaistingosios savybės: šaknyse yra daug medžiagų, kurios virsta cukraus pakaitalu, todėl itin rekomenduojamos sergantiems cukralige. Šio augalo šaknys puikiai reguliuoja medžiagų apykaitą, plačiai naudojamos grožiui puoselėti: šaknų nuoviras stiprina plaukus. Plaukus stiprina ir ajerų šaknys, be to, ajerai reguliuoja skrandžio rūgštingumą.

Susidomėjimą kelia poniabudė

„Kur miške auga poniabudė, išduoda dvokas. Rodos, smirda visas miškas. Žmonės tuos grybus taip ir vadina – smirdaliais“, – sako ponia Aleksandra. Pastaruoju metu žolininkė jais itin susidomėjo, nors apie poniabudę žinojo ir anksčiau – jos mama tuos grybus irgi rinkdavo. Šis grybas nepaprastai greitai auga – kol parsineši namo, gali ir išaugti. Toks grybas jau netinkamas, tinka tik jaunas, kol yra kiaušinio formos. „Jei yra dvokiantis grybas, netoliese turi būti ir kiaušinis“, – sako žolininkė. Ponia Aleksandra sako, jog savo gydomosiomis savybėmis poniabudė nenusileidžia garsiajam japonų shiitake grybui. Sakoma, kad arbatinis šaukštelis poniabudės miltelių jėgų suteikia visai dienai. Vartosi poniabudę – vėžiu nesusirgsi. Ji pagelbės sergant reumatu bei podagra. „Visko gamtoje yra, tik reikia mokėti pasiimti“, – sako Aleksandra Stasytienė.

Birutė Zabukienė

2141 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Comments (3)

  1. Dovydas sako:

    Labas vakaras.

    Turiu klausimą-ar p. Aleksandra turi žolių mišinių, gydančių cukraus ligą?

  2. Dovydas sako:

    Įdomus straipsnis.

  3. regina sako:

    gal zinote kokiam Rokiskio ezere auga ajerai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.