Home » Gallery » Veidai » Valdas Šukevičius: „Jeigu nėra ryšio su jaunimu, tada nėra ką veikti mokykloj“

Valdas Šukevičius: „Jeigu nėra ryšio su jaunimu, tada nėra ką veikti mokykloj“

Valdas Šukevičius: „Jeigu nėra ryšio su jaunimu, tada nėra ką veikti mokykloj“

Šurmuliuojantys mokiniai, jų klegesys, vaikų pilnos klasės, kontroliniai… Tikriausiai daugeliui prisiminus savo mokyklą užplūsta nostalgiški jausmai, bei noras dar nors vieną dieną pasėdėti mokyklos suole. Prisimindami mokyklas, žinoma, nepamirštame ir savo mokytojų – tų, kurie mus auklėjo, teikė mums žinias, tačiau retas susimąstome, o ką gi reiškia būti pedagogu? Ar mokytojas yra tik tas žmogus, kuris mums suteikia mokslo žinių, o galbūt ir tas, kuris mums kadaise padėjo atrasti tikrąjį save? Apie mokytojų dalią kalbamės su ilgametės pedagogo darbo patirties sukaupusiu Valdu Šukevičiumi.


Istorijos mokytojas V. Šukevičius
„Pusnės kaimelyje (Molėtų r.) nepriklausomybės kovų metais vyko labai įnirtingos kovos tarp Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių. Ten aš ir pradėjau savo pedagoginį kelią“, – pasakojimą pradeda pedagogas. Taip pat jis užsimena, jog jo pasirinktam keliui įtakos turėjo ir jo motina, mat ji taip pat buvusi pedagogė. Vėliau savo veiklą jis tęsė ir Utenoje – Valdas ilgai dirbo 1-oje vidurinėje mokykloje (dabar „Saulės“ gimnazija). Anot jo, pamokų nebuvo daug, tekdavo dirbti ir su specialių poreikių vaikais. Vėliau savo laimę Valdas pamėgino ir Adolfo Šapokos gimnazijoje – čia jis dirba jau devintus metus. „Man čia labai patinka, kadangi sutikau daug gerų, įdomių ir motyvuotų žmonių. Net nespėjau pamatyti kaip prabėgo šie metai“, – prasitaria mokytojas. Tačiau visgi Valdas atskleidžia, jog tuomet, dar visai jaunam studentui buvo kilę ir dvejonių, tačiau įrodymas, kad jis joms nepasidavė – jaunuolius jis moko jau trisdešimt ketvirtus metus. „Besimokant net gi buvo tokių minčių, kad gal į mokyklą neisiu, nes atliekant praktiką atrodė šiek tiek baisu: ar sugebėsiu, ar susitvarkysiu, kai klasėj sėdi daug mokinių, o pats esi dar jaunas, be jokios praktikos. Na, o vėliau, pradėjus dirbti kaimo mokykloje įsivažiavau, man labai patinka bendrauti su jaunimu, tai šansas išlikti jaunam. Aišku, būna gyvenime tokių atvejų, kai kažkas nepasiseka, kažkas ne taip, kaip norėjai padaryt ir kartais pagalvoji, koks velnias nešė mane į šitą galerą? Juk galėjau pasukti kitu keliu, bet tuomet aplink nebūtų tiek žmonių. Man patinka žmonės, patinka bendrauti, nežinau, kiek aš jiems patinku, bet be bendravimo man būtų tiesiog neįdomu“. Taip pat mokytojas Valdas prasitaria, jog jam itin svarbus yra ryšys tarp jo ir mokinių: „Jeigu nėra ryšio su jaunimu, tada nėra ką veikti mokykloj“.

Istorija domisi nuo vaikystės

Paklaustas, kodėl jis nusprendė vaikus mokyti būtent istorijos, o ne kito mokslo, pedagogas prasitaria, kad istorija jis domėjosi nuo pat mažų dienų. „Aš dėl istorijos buvau pamišęs jau nuo pat pradinių klasių“. Jis pasakoja, jog tuomet dar vaikas, net per lietuvių literatūros pamokas, kurdavo istorijas būtent apie praeitį. Pasak jo, vaikystės rašiniuose jis tiesiog prifantazuodavo – istorijų apie faraonus, senovėse Egiptą, Kiniją, Indiją… „Iš kur aš juos iškasdavau aš nežinau, matyt, iš knygų, – juokiasi Valdas. – Man tiesiog patikdavo domėtis viskuo, kas buvo anksčiau. Kas yra čia ir dabar, man bent jau tada, atrodė labai aišku, o kas buvo anksčiau – viską aš norėjau sužinoti“.

Svarbiausia ryšys

Artėjant Mokytojų dienai, savaime kyla klausimas, o ką gi ši diena reiškia patiems pedagogams? „Tiek metų dirbant pedagoginį darbą, tai tikriausiai vis tiek uždeda antspaudą. Tą dieną galbūt net ir pasijunti, kad iš tikrųjų esi kažkam reikalingas“, – teigia Valdas Šukevičius. Anot jo, dauguma mokinių nepamiršta savo mokytojų ir jiems atsidėkoja – puokšte gėlių, maža dovanėle, arba tiesiog geru žodžiu. „Žodis „ačiū“ man atstoja viską. Kai jaunuoliai tiesiog pasako „ačiū“ už supratingumą, už tai, kad bendravome su jumis, tokiu atveju net nereikia jokių dovanėlių. Jos yra netgi bevertės, jei turi teigiamą, pozityvų, kontaktą su žmonėmis ir jie tave supranta. Manau, už tai nėra nieko geriau“.

Žvilgsnis į istoriją kitu kampu

Mokytojavimas Adolfo Šapokos gimnazijoje – ne vienintelė V. Šukevičiaus veikla. Aktyvaus mokytojo iniciatyva Utenoje įkurta visuomeninė organizacija „Utenos jaunųjų archeologų klubas“. „Atėjęs dirbti į A. Šapokos gimnaziją nusprendžiau istoriją jaunimui parodyti kitu kampu“. Valdas pasakoja, kad 2007 metais gimnazijoje įkūręs Utenos Adolfo Šapokos jaunųjų archeologų būrelį. Nuo to laiko mokytojas kartu su smalsiais, istorija besidominčiais jaunuoliais prisijungė prie archeologinių kasinėjimų drauge su Vilniaus universiteto specialistais. Anot V. Šukevičiaus, pagal projektą, archeologinių kasinėjimų vykdyti jie kasmet važiuoja į Dubingių piliavietę, kur atkasinėja buvusius rūmus, taip pat į šiame rajone esančius ir kitus istorinius objektus. „2014 metais, norėdami plėsti savo veiklą, mes vietoj būrelio tiesiog įsteigėm visuomeninę organizaciją „Utenos jaunųjų archeologų klubas“. Dabar prie jo gali jungtis visų gimnazijų, progimnazijų jaunimas, kuris domisi archeologija kaip mokslu. Tikslas nėra juos padaryti istorikais ar archeologais, bet parodyti istoriją, kaip jau ir minėjau, kitu kampu. Na, ir aš po truputį renku tą motyvuotą jaunimą, kuris domisi šia mokslo šaka ir bandau dirbti“. Pasak pedagogo, besidominčiųjų archeologija tikrai netrūksta – vien šiuo metu jaunųjų archeologų būriui priklauso 17 jaunuolių. Jaunieji archeologai domisi ne vien tik kitų rajonų objektais – jie pradėjo bendradarbiauti ir su Utenos kultūros paveldo skyriumi, domisi Utenos archeologijos paveldu. Tačiau mokytojas juokauja, jog tiesiog į rankas paėmęs kastuvą kasinėti nelėksi – viskas esą ne taip paprasta. Klubo nariai archeologinius kasinėjimus vykdo tik vasarą, mat per mokslo metus dažnam pritrūksta laiko, taip pat norint atlikti tyrimus reikia gauti specialius leidimus. „Mūsų archeologijos stovyklos yra ne parodomosios, bet iš tikrųjų kasinėjame istorinius paminklus ir atliekame mokslinius tyrimus kartu su VU specialistais. Jaunimas pamato, kas yra ta archeologija ir kaip ji atrodo, kad tai ne vien tik mojavimas kastuvu, bet ir moksliniai tyrinėjimai“.

Įdomiausias radinys – piniginė

Nenuostabu, jog vykdant kasinėjimus archeologams pavyksta rasti įvairių daiktų, priklausiusių mūsų protėviams. Pasak V. Šukevičiaus, pagrindinis jų tikslas yra surasti ne kuo daugiau įvairiausių daiktų, o sužinoti, ar iš tiesų praeityje čia kas nors gyveno. Tačiau pedagogas vis gi užsimena, jog yra pasitaikę rasti ir tikrai įdomių ir netgi retų daiktų. „Radom įvairių daiktų. Mums, atvirai pasakius, yra įdomi kiekviena rasta smulkmena – tiek puodo šukė, tiek stiklo, tiek žmogaus buitiniai atributai. Įdomiausias radinys – piniginė su monetomis viduje, rasta Utenos rajone. Tuo metu tai buvo vienas iš tokių radinių, kuris retai pasitaikydavo visoje Lietuvoje“.

Taigi, vėl žengdama mokyklos koridoriumi, ir pati nejučiomis susimąsčiau: koks gi turi būti geras pedagogas, tačiau kalbėdama su šiuo žmogumi, čia pat radau ir atsakymą. Geras pedagogas ne tas, kuris mums teikia vien tik matematikos, fizikos ar kito mokslo žinių, bet tas, kuris mus moko gyventi, padeda atrasti tikrąjį kelią. Tas, kuriam rūpi ne tik tai, ką veikiame šiandien, tačiau ir kokiu keliu žengsime rytoj. Todėl pabaigai, artėjančios Mokytojų dienos proga, V. Šukevičius ne tik mokytojams, tačiau ir visiems mokiniams linki kuo daugiau teigiamų emocijų: „Palinkėčiau visiems būti pozityvesniems, kad ir kas benutiktų. Negyventi visuomenėje sukurtais stereotipais – juos reikia laužyti, keisti. Apskritai, suprasti, kad šalia tavęs gali būti ir nelabai mėgiamas žmogus, bet tiesiog pozityviai nusiteikti, nes negatyvumo visuomenėje ir taip daug. Savo buvusiems auklėtiniams ir visiems, kurie bendravo su manim, perduodu pačius nuoširdžiausius linkėjimus, bei linkiu, kad visiems gyvenimas susiklostytų bent jau iš dalies taip, kaip jie yra suplanavę, nes visi mes savo gyvenimą kažkaip bandom modeliuoti“.

Sandra Stankevičiūtė

1079 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.