Home » Gallery » Veidai » Kaip du vandens lašai…

Kaip du vandens lašai…

Kaip du vandens lašai…

Gatvėje su jais dažnai sveikinasi ir kalbina nepažįstami žmonės, jie šokiruoja aplinkinius, kad gali būti dviejose vietose tuo pačiu metu, o paskambinusi mama pasitikslina, kuris iš jos atžalų anam laido gale. Bet jie sako, kad prie to įprato, o turėti brolį ar seserį dvynį – didžiulis privalumas.

„Persirengėlės“

Uteniškės seserys dvynės Aida Blažienė ir Aistė Gužauskienė išore panašios, bet skirtingos vidumi, savo charakteriais. Tą pajuto ir rinkdamosi profesiją: Aida, kaip ir mama, rinkosi medikės specialybę, Aistė, pagal specialybę trikotažo technologė, nuėjo tėvo pėdomis…


Klasės susitikime dvynės Aida Blažienė ir Aistė Gužauskienė su dvyniais Bartuševičiais. Nuotraukos iš pašnekovų asmeninių albumų
Seserys seniai išmoko nesistebėdamos sveikintis su nepažįstamais žmonėmis, nes jeigu nepasilabintų, kiti manytų, kad sesuo nemandagi. Tik nesileidžia su svetimais į ilgas šnekas. Jei pasako, kad yra ne ta, kuria laiko, žmonės labai sutrinka, ima atsiprašinėti. „Nesinori, kad jie jaustųsi nejaukiai, – sako sesės, o Aistė priduria: – Man visada labai smagu nueiti į polikliniką – einu koridoriumi, o visos sesutės sveikinasi“. Aidai pradėjus dirbti Utenos ligoninės laboratorijoje, o Aistei – pašte, žmonės stebėdavosi: kaip čia viena dviejose vietose dirba? Viena moteris atsitokėti negalėjo: ką tik pašte Aistę mačiusi, o netrukus „ji“ jau lekia ligoninės koridoriumi su baltu chalatu…


Į renginius ar keliones – su sese
Turbūt kurioziškiausia situacija buvo Aidai stojant į Medicinos mokyklą. „Buvau pasipuošusi sijonu, manęs palaikyti atvažiavusi sesė dėvėjo sportinę aprangą (po priėmimo rengėmės į turistinį žygį). Laukdamos mandatinės komisijos tai viena, tai kita vis nueidavom prie durų pažiūrėti, ar jau laikas… Vėliau grupiokės kalbėjo: niekaip nesupratom: ko ji čia persirenginėja kas kelias minutes, ateina tai su sijonu, tai su „treningais“…

Mokykloje pasikeisdavo vietomis

Aktyvios, komunikabilios, nuolat prasimanančios įvairių užsiėmimų, dvynės nuo vaikystės jautėsi artimos ir metams bėgant, sukūrus savo šeimas, tas jausmas nedingo. Tačiau jokių mistinių nutikimų, kuriuos kartais išgyvena artimi žmonės, seserys nepatyrė, abi patikina per atstumą viena kitos nuotaikų nejaučiančios, tačiau, žinodamos kitos bėdas, jas priima kaip savas. Dažnai susitinka ir niekada nepritrūksta kalbos. „Skambinamės po n kartų per dieną. Vyrai kartais sako: negana, kad pusdienį kartu prabuvo, grįžusios namo ir vėl telefonu kalba“, – juokiasi seserys. Augdami dvyniai lyg ir tampa mažiau panašūs, atsiranda daugiau individualumo, formuojasi savitas stilius. Aistė ir Aida sako, kad vaikystėje jas buvę sunkiau atskirti, juolab, kad mama rengdavo visiškai vienodais drabužiais. Paradoksalu, bet kai kuriose prieš kelis dešimtmečius darytose nuotraukos dvynės neatpažįsta savęs, kuri yra kuri negali pasakyti ir jų mama. Sutapimai seseris ir nustebina, ir prajuokina. „Kartais susitinkame nesitarusios apsirengusios vienodais drabužiais arba beveik tuo pačiu metu nusiperkame tą patį daiktą. Beje, drabužiais dalijamės. Jei man ko nors reikia, ramiai ateinu pas sesę, atidarau spintą ir pasiskolinu. Pas mus nėra – „čia mano!“ – pasakoja Aistė.

Mokykloje seserys nebuvo išskirtinės – jų laidoje buvo trys dvynukų poros. Toje pačioje klasėje mokėsi broliai dvyniai Virgis ir Ramūnas Bartuševičiai. Prieš pora metų buvusiame klasės susitikime visi keturi nusifotografavo.


Vaikystėje dvynukes kartais sunkiai atskirdavo net mama
Jau mokykloje dvynės sako pajutusios privalumą turėti seserį: niekada nereikėjo draugės einant į renginius ar pan. Fizikos formulių nebūtina buvo mokytis abiems – tereikėjo persipinti kasytes ir kalbėti „už abi“. Tiesa, matematikas po metų „praregėjo“ ir rugsėjo 1-ąją pareiškė: „Užtenka, daugiau manęs nemaustysit“ ir atsakinėti kviesdavo vieną paskui kitą. Mokykloje sesės pasirinkdavo strategiškai patogią vietą, jei prireiktų pagalbos per kontrolinį: sėdėdavo viena už kitos, tačiau niekada kartu… Aktyvesnės Aidos pastabas mokytoja įrašydavo į Aistės pažymių knygelę.

Aistė gimė pirma, didesnio svorio. Aida klauso vyresnėlės ir sako, taip jau įpratusios, kad toji viską išbando pirmoji. Paklaustos, ar dažnai pykstasi, sesės sako, kad per metus bent kartą susipyksta, tačiau ilgam neišeina – po 15 minučių skambinasi pasikalbėti.


Po darbų – į maratoną
Seserys laisvą laiką leidžia labai aktyviai. Tie pomėgiai išliko iš šeimos, kai su tėvais žiemą sekmadieniais šokdavo ant slidžių ir keliaudavo link artimiausių kalnelių, dalyvaudavo šeimos varžybose.

Po darbų – į dviračių maratoną

Dabar uteniškės dviračiais rieda 10 ar 30 km maratonus Vilniuje, kartais į sostinę specialiai vežasi dviračius, kad galėtų pasivažinėti po senamiestį. Net automobilį pirko didesnį, kad visur galėtų vežtis dviračius. Vasarą skrodžia vandenis baidarėmis, o kai Aida pradėjo čiuožinėti snieglente, Aistė neatsiliko – pradėjo čiuožti vandens slidėmis. Aistė domisi rankdarbiais – daro lėles, velia šalikus, šlepetes. Išmoko kuktiškiečių moterų klube „Kuksa“. Prisipažįsta, kad labai patiktų dirbti dailės parduotuvėje – ten jaustųsi savo vietoje. Atrodo, abi išbandžiusios beveik visas veiklos sritis. Klausiu, gal dar ir dainuoja. Abi atšauna, kad šoka. Jau 9 metus – linijinius šokius, tik dabar padarė metų pertrauką.

Dvyniams smalsumą žadina kiti dvyniai. Aistė prisipažįsta nepraeinanti nepakalbinusi mamų su dviem kaip vandens lašai panašiais vaikais.

Abi seserys turi savo šeimas, užaugino vaikus. Aistė vylėsi, kad gims dvynukai, tačiau taip neatsitiko. „Nors mus mama sunkiai augino. Gyvenome miesto pakrašty, už trikotažo fabriko. Vaikų darželis buvo Vyturių mikrorajone. Mama neturėjo už ką nupirkti rogučių, transporto nebuvo. Iki fabriko žiemą per pusnis mus nešdavo: 5 metrus paneša ir pastato vieną, po to – kitą“, – prisimena pašnekovės.

Paklaustos, ką svajoja nuveikti, sako norėtų paklaidžioti po senamiestį (gal kokiam Italijos mieste…), įlįsti į vynuogynus. Jokių turkijų, masinių paplūdimių nepripažįsta….

Vienas prasikalto – beržinė košė abiems

Uteniškius dvynius Dalių ir Dainių Neliupšius dabar skiria tūkstančiai kilometrų, tačiau šiuolaikinės technologijos leidžia mažiau jausti šį atstumą – po kelis kartus per dieną brūkšteli vienas kitam žinutes: pasiteirauja, kaip sekasi, kokios naujienos. Broliai kartu baigė vidurinę, kartu mokėsi Žemės ūkio ir maisto pramonės mokykloje, ilgai dirbo vienoje įmonėje, o prieš dešimtmetį Dainius išvažiavo į Škotiją. Utenoje likęs Dalius sako, kad broliui išvykus, ryšys su juo nenutrūko. „Šiltas bendravimas yra ne tik tarp dvynių. Jei šeimoje santykiai geri, toks bendravimas būna tarp visų artimų žmonių. Mes beveik nesipykstame, nerėžiam vienas kitam „teisybės“ stačia galva. Jei nesikalbėtume 15 metų, gal nebežinotume, ką pasakyti susitikę, todėl palaikome nuolatinį ryšį… Labai didžiuojuosi, kad turiu brolį dvynį. Jis – geriausias draugas, kuriuo visada gali pasikliauti, kuris supranta, jei reikės, visada padės ir patars“, – sako Dalius.

Tarp brolių nekildavo nesutarimų dėl to, kad viską tekdavo dalintis: vaikystėje – žaislus, vėliau – motociklus, mašinas. Gal kad tėvai taip mokė: reikia dalintis.


Broliai Neliupšiai beisbolą žaidžia jau 20 metų
Dalius sako, kad už brolį netenka raudonuoti, tačiau vaikystėje vienam prasikaltus, tėvai bausdavo abu – jeigu vienas kažką darė, vadinasi, ir kitas žinojo… O kai tėvai dar mažiems dvynukams pirkdavo vienodus drabužius, taip norėdavosi būti skirtingam, nepanašiam į brolį! Dabar pramogos dėlei specialiai vienodais drabužiais apsirengia. Akylesni pastebi vieną skirtumą: Dalius yra kairiarankis, o Dainius – dešiniarankis.


Dalius ir Dainius vaikystėje
Abu jau seniai vienija bendras pomėgis – beisbolui. Per 20 metų beisbolas tarsi įaugo į kraują, todėl ir išvykęs Dainius nemetė sporto – prisijungė prie vienos komandos ir žaidžia Škotijos pirmenybėse, o Dalius rungtyniauja Utenos „Vėtroje“ ir atstovauja Lietuvos rinktinei.

Nors brolių ir draugai, ir pomėgiai beveik tie patys, rinkdamiesi merginas į žmonas nesitarė. „Širdies reikalų neaptarinėjom – tokiam reikale kitas nei patars, nei padės, turi pats nuspręsti“, – sako Dalius. Vienas į kitą panašius dvynius žmonės supainiodavo ir anksčiau, ir dabar. Kartais net mama paskambinusi balsų neatskiria. „Tai, kad mieste nepažįstami žmonės sveikinasi, jau priimam kaip natūralų dalyką. Dabar, kai brolis jau 10 metų išvažiavęs į kitą šalį, tokių sveikintojų sumažėjo… Kaip ir visiems dvyniams pasitaiko kuriozinių dalykų: brolis užsieny nusiperka kokį daiktą, aš irgi – tą pačią dieną: paskui pasižiūrim – vienodi“, – Dalius nesistebi dažnai pasitaikančiais sutapimais.

Kristina Sakaitė

1130 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.