Home » Gallery » Aktualijos » Ant nelankomų kapų žvakeles uždega prižiūrėtojai

Ant nelankomų kapų žvakeles uždega prižiūrėtojai

Ant nelankomų kapų žvakeles uždega prižiūrėtojai

Lapkričio 1-oji ne visuomet grąžina po įvairius kraštus išsibarsčiusias gimines ten, kur palaidoti jų artimi žmonės. Kartais mirusiojo artimiesiems tampa neįveikiamas ir 100 km atstumas. Ir tokiu atveju kapai nelieka apleisti – jų prižiūrėtojai pasirūpina ne tik pastatyti paminklą, tvoreles, persodinti gėles, bet ir uždegti žvakelę Visų šventųjų ir mirusiųjų atminimo dienomis.


Autorės nuotraukos
Nelankomų kapų daugėja

Šiemet iki spalio pabaigos Utenos miesto seniūnija išdavė 253 leidimus laidoti Utenos naujosiose ir senosiose kapinėse, iš jų 97 mirusieji palaidoti naujose kapavietėse.

Utenos miesto seniūnijos seniūno pavaduotoja Danutė Inčirauskienė sako, kad nelankomų kapų daugėja. Priežasčių daug – emigracija, susisiekimas, artimųjų senatvė ar ligos, susvetimėjimas.

Anksčiau tai buvo labiau būdinga Utenos senosioms kapinėms, kur seniausi laidojimai siekia XIX a. Dabar vis daugiau nelankomų kapų randasi ir naujosiose kapinėse. Kartais seniūnijos darbuotojams tenka ieškoti mirusiojo artimųjų – ir neretai randa, tačiau gyvenimas bėga, buvę vienos šeimos nariai nutolsta… Kai kurie kapai retai lankomi – jiems irgi reikia valdiškos priežiūros. Kapinių priežiūrai savivaldybėje įsteigtas vienas etatas – prižiūrėtoja pašluoja kapines, nugrėbia lapus. Amžinojo poilsio kasmet atgula 2–3 vieniši gyventojai, kurie palaidojami savivaldybės lėšomis. Pasak seniūno pavaduotojos, jiems kapinių pakraščiuose paliekamos pusinės kapavietės.

Teikti paslaugą pasiūlė klientai

Kapaviečių priežiūra užsiimančios UAB „Kobelt“ vagonėlis stovi šalia Utenos naujųjų kapinių. Įmonės vadovas Aurelijus Baranauskas sako, kad teikti šią paslaugą pasiūlė… klientai. Gaminti paminklus, statyti bortelius neužteko, žmonės pageidavo, kad kažkas ir gėles palaistytų, ir žoles išravėtų. Įmonės vyrai nuo praėjusio pavasario ėmėsi ir šių darbų.

„Rūpinamės, kad kapas būtų gražus“, – savo veiklą apibendrina verslininkas. Jis atvyko iš Rokiškio. Panašias paslaugas ten teikia jo bičiulis, tad nenorėdamas konkuruoti, savo verslą pradėjo kitame mieste. Tarp įmonės klientų – sunkiai vaikštantys, neturintys automobilio, kad galėtų pasiekti kapines, taip pat Vilniuje ar Kaune gyvenantys mirusiųjų giminaičiai. Paslaugų teikėjai nekamantinėja žmonių, kam jiems reikia tokios paslaugos, nebent šie patys pasipasakoja. „Su žmonėmis sudarome sutartį, jie moka po 30 eurų per mėnesį, jeigu kapą reikia prižiūrėti Utenoje. Tolimesnių kapų priežiūra brangesnė, nes prisideda kuro sąnaudos. Kiek kartų prireikia sutvarkyti kapavietę priklauso nuo mėnesio – jei labai karšta, vykstame dažniau, kelis kartus per savaitę, nes reikia palaistyti gėles. Jei jos nudžiūva – mūsų kaltė, turim persodinti tokias pačias. Kai lietinga, užtenka kapą aplankyti pora kartų per mėnesį. Mes visada atsižvelgiame į klientų pageidavimus. Buvo atvejis, kai viena močiutė paprašė pasodinti geltonų gėlyčių – vežėm žemes ir sodinom. Po dviejų mėnesių apsigalvojo, panoro kitokių – teko persodinti. Visa tai darome už tą patį mokestį – kartais mėnuo būna nuostolingas“, – verslo subtilybės aiškina A. Baranauskas.

Nors įsikūrę šalia Utenos naujųjų kapinių, pasirūpinti tenka ne tik šalia esančiomis kapavietėmis. Įmonės darbuotojai vyksta į kaimų kapinaites, neseniai tokią paslaugą pradėjo teikti Molėtuose. Įmonės vadovas sako, kad į kaimus vykti tenka bene dažniausiai. Turbūt tektų ir dar dažniau, tačiau ten yra vietinių moterų, kurios apleistais kapais pasirūpina neraginamos…

Sezonui baigiantis įmonėje lieka du žmonės. Sezono trukmė – nuo kovo pabaigos iki lapkričio. „Bet lapkričio 1-ąją žvakutę dar uždegsime, tikrai nesakysime, kad mums nepriklauso, darbas jau baigtas“, – šypsosi pašnekovas.

Prašo iškalti ir mirties datą

Paklaustas, kaip keičiasi kapavietės priežiūra, kaip mirusiojo atminimą pagerbia artimieji, UAB „Kobelt“ vadovas pasakoja, kad pageidavimams nemažai įtakos turi visagalis internetas. Radę ten kažką gražaus, užsakovai iš dviejų ar penkių nuotraukų sudėlioja tokį vaizdą, kokio norėtų. Todėl tenka imtis nestandartinių užsakymų. Pašnekovas pastebi tendencijas – dabar statomi gerokai mažesni paminklai, nei būdavo prie dvidešimt metų. Populiarėja plytelių klijavimas. Padengti kapo vietą skalda vietoj pievelės jau įprasta, tik pageidaujama naujų skaldos rūšių, pvz., žėručio. Kapo puošyba labai skirtinga: vieni pasodina tikrą gėlyną, kiti apsiriboja žaliuojančia pievele.

Aurelijui įstrigęs kliento pageidavimas: iškloti kapą betoninėmis plytelėmis. „Tai nėra naujovė, greičiau jau pamirštas dalykas, nes šiuo metu taip niekas nebedaro. Jau įprasta, kad vyresni žmonės tarsi apsidrausdami iš anksto pasistato sau paminklinį akmenį. Jie nebūtinai vieniši, tiesiog jaunimas nebenori prižiūrėti kapų, vengia ten važiuoti. Viena moteris pageidavo, kad akmenyje būtų iškalta ne tik gimimo data, bet ir pirmieji mirties datos skaičiai – 20… Mes atsisakėme tai daryti, konsultavomės su kunigais“, – patikina pašnekovas. Kartais klientai užsimano dizainerių paslaugų, pageidauja, kad būtų parengtas kapavietės projektas. „Fantazuoja, – trumpai apibūdina tokius užsakovus kapų prižiūrėtojas. – Yra standartai, yra nedideli nukrypimai nuo tų standartų. Susidaro įspūdis, kad tokie žmonės niekad nebuvę kapinėse. Skaldos nenori, nes auga pušys, betonuoti nenori, nes „užspaus“ mirusįjį, ir t. t. Jie nori kažko nepaprasto, bet mūsų fantazijas riboja statybinių prekių pasiūla parduotuvėse“.


„Rūpinamės, kad kapas būtų gražus“, – sako A. Baranauskas
Kaimynai lenktyniauja ir kapinėse

Kapinių priežiūra Aurelijui nėra visiškai nauja veiklos sritis. Jis prisimena, kaip dar būdamas paauglys padėdavo tėvui – kapų paminklų gamintojui. Prisipažįsta: gal ne tiek patį traukė, tiesiog liepdavo. Darbas buvo sunkesnis nei šiuolaikinių paminkladirbių: pvz., nebuvo perforatorių, todėl skylę akmenyje reikėjo iškalti su kaltu. Anksčiau kapą retai užpildavo skalda. Borteliai būdavo kitokie – aukštesni, platesni, paminklai – milžiniški. Iš perpjautos didžiulės plokštės padarydavo du paminklus. Dabar iš tokios plokštės išeitų 4–5 paminklai. Kas tai – taupumas ar suvokimas, kad ne paminklo dydžiu matuojama pagarba mirusiajam? „Dideli paminklai nebemadingi. Kitas dalykas – ir akmuo pabrangęs. Paminklai iš juodojo Karelijos akmens kainuoja 200–500 eurų. Kaina priklauso ir nuo dydžio, ir nuo akmens rūšies. Galima užsisakyti tiesiog lentelę su užrašu už 150 Eur. Paslaugas teikiame ir išsimokėtinai. Vieni derasi, kiti netaupo. Kartais, nors kaina jau suderėta, akmuo padarytas, ateina žmogelis ir vėl prašo: nuleisk dar 5 eurus ant alaus…“ – kapaviečių priežiūros tendencijas lygina įmonės vadovas.

Įdomu, kaip patiems kapaviečių prižiūrėtojams atrodo šiuolaikinės kapinės, ar skoningai jas tvarko žmonės? A. Baranausko nuomone, kapus reikėtų puošti kukliau. „Jeigu žmogus nori sutvarkyti kapą taip, kad jis būtų gražus ir tvarkingas – sveikintina, bet jeigu jis nori pasirodyti prieš kitus – tai šlykštu, kapai visgi yra šventa vieta. Baisiausia, kai mirusiojo artimieji pradeda rungtyniauti su kaimynais: jei ant gretimo kapo pastatytas paminklas už 350 eurų, tai jie būtinai statys už 380 eurų. Jeigu kaimynai paminklą statė iš Karelijos akmens, tai jis būtinai statys iš Aurora… Aišku, atrodytų, mūsų verslui toks lenktyniavimas turi būti naudingas, tačiau aš žvelgiu į tai kiek kitaip. Čia širdį turi parodyti – čia tavo artimieji“, – įsitikinęs verslininkas.

Kristina Sakaitė

1114 Iš viso matė 3 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.