Home » Gallery » Verslas » Mokesčiai – nuo pirmos dienos, uždarbis – trečiais metais

Mokesčiai – nuo pirmos dienos, uždarbis – trečiais metais

Mokesčiai – nuo pirmos dienos, uždarbis – trečiais metais

Tradicinę, tipišką mezgėją įsivaizduojame kaip pagyvenusią moteriškę, nosį pasibalnojusią akiniais, patogiai su mezginiu įsitaisiusią fotelyje, vieną akį vis užmetančią į televizorių, o kitą – į mezginį. Trisdešimt trejų uteniškė Dalia Michailovienė – mezgėja, bet nė iš tolo tokios neprimena. „Nauji klientai, pamatę mane pirmą kartą, stebisi, kad jauna moteris užsiima tokia veikla“, – sako moteris. Jau treti metai, kaip Dalia užsiima individualia veikla, o ant gyvenamojo namo puikuojasi reklaminis plakatas „Mezgimo manija“.


Uteniškė Dalia Michailovienė verslą pradėjo tapusi bedarbe. Autorės nuotraukos

Verslą pradėjo tapusi bedarbe

Dalia negali pasigirti, kad nuo vaikystės puoselėjo svajonę užsiimti mezgimo verslu.

Tiesiog taip susiklostė aplinkybės. Septynerius metus dirbo meistre-technologe UAB „Utenos mėsa“, bet po rankos operacijos į darbą negrįžo. „Šaltis – mano rankos priešas“, – apie apsisprendimą keisti darbą pasakoja moteris. Užsiregistravo darbo biržoje, tačiau naudos nepajuto – per metus darbo susirasti nepavyko. Tuomet moteris nusprendė, kad jos pomėgis megzti gali tapti pragyvenimo šaltiniu. Mezgimas Dalią lydėjo nuo jaunystės. Pirmieji darbai buvo, kaip moteris įvardija, smulkmenos: kojinės, pirštinės, šalikai, kepurės. Vėliau pradėjo rankomis megzti didesnius daiktus: megztinius, sukneles. „Pažįstami, giminės, artimieji, vaikai – visi buvo apmegzti. Vis girdėdavau: numegzk tą, numegzk aną“, – prisimena moteris. Pradėjo galvoti apie mezgimo mašiną, tik iš kur bedarbė paims pinigų? Pagelbėjo Norvegijoje dirbantis vyras. Mezgimo mašina, nors ir ne pati įmantriausia, kainavo 6 tūkstančius litų. „Čia kabo mano trofėjus – pirmasis mezgimo mašina numegztas megztinis, mezgiau sau, ne visai pavyko“, – Dalia rodo tarp pavyzdžių įkurdintą mezginį. „Vieni žmonės savų siūlų atsinešdavo, kiti tikėdavosi rasti siūlų atėję pas mane. Kartais žmonės klausia, kiek nusipirkti siūlų megztiniui, bet aš negaliu tiksliai pasakyti – svarbu siūlo storis, metražas. Atsineštinių siūlų arba pritrūksta, arba lieka. Gal dėl to žmonėms patogu, kai siūlus gali rasti vietoje – nebus nei per daug, nei per mažai“, – pasakoja Dalia. Mezgėja pastebėjo, kad jos klientai nori kokybiškų siūlų, o tokie – nepigūs. Yra ir tokių, kurių kilogramas kainuoja 80 eurų. Siūlų reikia turėti daug ir įvairių: vienais metais populiarūs šviesūs atspalviai, kitais – klientai pageidauja tamsesnių spalvų.


Nuo šiol mezginius puoš etiketės

Klientų bumas – iki Naujųjų metų

„Dabar eilės – iki gruodžio mėnesio. Po Naujųjų seka poros savaičių atoslūgis, o paskui – vėl klientai, – sako mezgėja. – Mažiausiai užsakymų turiu vasarą“. Moteris sako, kad neskaičiavo, kiek per gyvenimą numezgė megztinių ir suknelių. Kiekvienam užsakymui ji skiria storo sąsiuvinio puslapį, o užpildyti jau 4 sąsiuviniai, rugpjūtį pradėjo penktą. „Jei skaičiuotume smulkesnius daiktus: kepures, šalikus-movas, gal peršokau tūkstantį“, – juokiasi moteris. Daiva sako, jog šiemet visos klientės nori lengvų ir purių mezginių, labai paklausūs iš moheros megzti šalikai-movos, tačiau bene pats madingiausias mezginys – „įstrižas“ megztinis. Moteris sako, kad užsukusios klientės klausia: „Kas šiemet naujo?“ Tad vasarą mezgėja perverčia madų, mezginių žurnalus ir sukuria naujovę – šiemet toji naujovė ir buvo „įstrižas“ megztinis, tik parodyti negali, nes paskutinį modelį neseniai pardavė. Ar brangiai kainuoja mezginiai? Daiva sako, jog kaina priklauso nuo siūlo ir mezginio sudėtingumo. Už mezgimą moteris „neplėšia“, vidutiniškai darbas kainuoja 15–20 eurų, nors standarto nėra: kuo sudėtingesnis mezginys, tuo brangiau kainuoja. „Aš tik dabar supratau, kodėl vaikiški drabužiai tokie brangūs: prie jų daug „krapštymosi“, – darbo niuansus atskleidžia moteris. Todėl vaikiškų drabužių ji nemezga.

Klientės – moterys

Moteris sako, kad klientės nesugužėjo tarsi pamojus burtų lazdele. Kaip prisimena, skelbimus į laikraščius dėjo pirmais darbo metais, antrais jau rečiau, o trečiaisiais darbo metais skelbimų nebereikia – klientai sužino, kaip moteris sako, vieni per kitus. Geriausia reklama – iš lūpų į lūpas. Labiausiai jos paslaugomis naudojasi jaunesnės moterys, pagyvenusių klienčių mažai. Vienos – pačios moka megzti, bet neturi laiko. Kitos – iš anksčiau prisipirkę siūlų, dabar juos nori paversti madingais mezginiais. Trečių motyvas – parduotuvėje tokių megztinių ir suknelių neras. Tik kartą Dalia atsisakė megzti – klientės atnešti siūlai buvo prasti, suraišioti. „Ir klientei nebus naudos, ir mano darbas bus nuvertintas“, – atsisakymo priežastį paaiškino mezgėja. Pasak jos, darbe reikia dviejų dalykų: kruopštumo ir mokėjimo bendrauti su žmonėmis. Apie paramą smulkiajam verslui Dalia sužinojo irgi iš savo klienčių – savivaldybės moterų. Ši parama ne tik padėjo įsigyti siuvimo mašiną, skirtą mezginiams susiūti. Nuo šiol ant kiekvieno mezginio puikuojasi etiketė „Mezgimo manija“.


Klientai gali pasirinkti mezginius iš pavyzdžių

Ateities pirkinys – kompiuterinė mezgimo mašina

Moteris sako, jog pradėjus verslą kamavo baimė: ar seksis? Dabar Dalia gali pasakyti, kad darbo turi užtektinai ir iš jo gali pragyventi. Tačiau uždarbį moteris pradėjo skaičiuoti tik nuo trečių darbo metų. Pirmaisiais ir antraisiais darbo metais uždirbtus pinigus išleisdavo siūlams pirkti arba mezgimo mašinai taisyti. „Žinau, kad yra šalių, kuriose pradedantys verslą pirmus metus atleidžiami nuo mokesčių. O Lietuvoje žiūri, kad „nugręžtų“ iki paskutinio cento: mokesčius moki nuo pirmų darbo dienų“, – sako Dalia. Tačiau sustoti neketina: „Galvoju, kad reikia pirkti kompiuterinę mezgimo mašiną“.

Sandra Šeduikienė

1505 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.