Home » Gallery » Veidai » Irmantas Kandratavičius: „Kiekvieną rudenį kažkur išjoju“

Irmantas Kandratavičius: „Kiekvieną rudenį kažkur išjoju“

Irmantas Kandratavičius: „Kiekvieną rudenį kažkur išjoju“

Rugsėjo 4 dieną prasidėjęs istorinis žygis žemaitukų žirgais aplink Lietuvą – „Žemė–žmogus–žirgas“ išgarsino Utenos krašto gyventoją Irmantą Kandratavičių. Iš Lietuvos pajūrio kompanija, kurią sudarė 8 raiteliai (tarp jų ir Irmantas Kandratavičius), 2 važnyčiotojai, dviem žirgais traukiama karieta su žygio manta, du pakaitiniai žirgai ir lietuvių skalikė Alka, buvo palydėta į penkias savaites trukusią kelionę. Žemaitukų arklių augintojų asociacijos rengiamas žygis buvo skirtas Etnografinių regionų metams, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 25-mečiui ir Mykolo Kleopo Oginskio 250-osioms metinėms paminėti, taip pat buvusiems 1935 m., 1975 m. žygiams atminti.


Grįžęs iš darbo I. Kandratavičius pirmiausia aplanko žirgus. I. Kandratavičiaus asmeninio albumo nuotraukos
Žirgas – jaunystės svajonė

Irmantas Kandratavičius pasakoja, kad nuo jaunystės svajojo turėti žirgą. Svajonė vis brendo. „Metai kapsi, ir pradėjau galvoti: jei dar lauksiu, taip ir liks svajone“, – kalbėjo vyras. Pirmasis žirgelis Kandratavičių vienkiemyje apsigyvenęs prieš 5 metus, buvo vadinamasis vietinis ponis (jis šiek tiek mažesnis už žemaituką). Juo išmoko jodinėti Irmanto sūnus: dešimtmetis berniukas jodinėja nuo septynerių metų. Dabar vyras laiko tris žirgus: rusų ristūną Čiuringą, žemaitukę Tembą ir Tembos „sūnų“ Pūkolą. Irmantas sakė dabar įgyvendinąs kitą savo svajonę – užsiauginti eržiliuką pačiam nuo pirmų jo gyvenimo dienų. Irmanto teigimu, nėra taip brangu išlaikyti žirgą, jei juo rūpiniesi pats. Vasarą žirgai ganosi aptvare, žiemai vyras paruošia jiems pašaro, nuperka avižų. Brangiau kainuoja inventorius ar gydymas, jei žirgas gauna traumą. Irmanto žirgai skirti tik jodinėti. „Kiekvieną rudenį 4–5 dienoms kažkur išjoju: laukais, miškais, takeliais. Nakvoju, kur randu tinkamiausią vietą arba prispaudžia laikas: reikia ruoštis nakvynei. Nakvynė – miške, po atviru dangum“, – savo pomėgį atskleidžia vyras. Tai gal žirgai yra jo gyvenimo būdas? Irmantas sako, kad gyvenimo būdu pavadinti negalėtų: „Jei skirčiau 50 proc. savo laiko, tada – taip. Žirgai yra mano pomėgis“. Tačiau grįžęs iš darbo UAB „Švyturys-Utenos alus“, tik išlipęs iš automobilio vyras pirmiausia aplanko savo žirgelius: kaip jie?, o paskui jau imasi kasdieninių darbų.

„Kas jums yra žirgas?“ – paklausiau Irmanto. „Kiekvienu žmogaus gyvenimo etapu žirgo paskirtis vis kitokia, – sakė vyras. – Prieš penkerius metus, kai įsigijau pirmąjį žirgelį, mano supratimas apie žirgus buvo visai kitoks nei dabar. Anuomet įsivaizdavau, kad žirgas – naminis gyvūnas, su kuriuo gali maloniai leisti laiką. Laikui bėgant supratau, kad žirgas – draugas, kompanionas, kurio kalbą turi suprasti, jausti jo nuotaiką. Ausų suglaudimas ir pastatymas, žvilgsnis, žvengimas, elgesys – tai ir yra jo kalba. Kai supranti žirgo kalbą, tuomet gali pasakyti savo norus. Bendravimo su žirgu tobulumui ribų nėra“. Seniausias lietuviškas arklio pavadinimas yra ašvienis. Žmogaus ir žirgo vienybė – „vienis“. Kai žmogus joja be kamanų, be kantoro, tik per žirgo kaklą permetęs virvutę – tai ir yra „vienis“. Šis „vienis“ yra Irmanto siekiamybė.

Iš žygio – ne tik geri įspūdžiai

Žygyje „Žemė–žmogus–žirgas“ uteniškis jojo tarsi atsitiktinai: dalyvavo žemaitukų arklių augintojų asociacijos susirinkime ir jam pasiūlė būti žygio dalyviu. „Turiu gerą ir supratingą vadovą – ne taip paprasta iš darbo ištrūkti 5 savaitėms. Bet mano žygis truko tik 16 dienų. Baigėsi tarp Rokiškio ir Zarasų rajonų“, – prisiminė vyras. Vienos nakvynės metu nutrūkęs žirgas pasėjo sąmyšį, nes skirtingų bandų žirgai nėra draugai. Žemaitukė Temba nukentėjo: jai buvo sužalota koja. „Patirtis visada yra naudinga, gal būčiau nepamatęs, kaip nereikia organizuoti žygio, – juokauja Irmantas. – Vadovavimo principas, švelniai tariant, buvo keistas“. Pasak vyro, žygio vadovas – puikus žmogus, Lietuvos patriotas, turintis daug gerų idėjų (kad ir mintis: žygio metu – jokio alkoholio). Bet žygio metu buvo daug neapgalvotų dalykų: vieną dieną joja 70 km, kitą – 80 km, o žemaitukų dienos „norma“ – 40 km. Bet įspūdžių raitelis parsigabeno nemažai: „Karieta, 8 raiteliai, 12 žirgų – efektinga. Kartą jojame per kaimą, o jis tarsi išmiręs: žmonės užsidarė namuose. Jei jau su arkliais – čigonai. Kas valandą stodavom paganyti, žmonės šiltai sutikdavo: kas sūrio atneša, kas lašinių. Kartą ūkininkas pakvietė visus vakarienės. Kaime žmonės dar nepraradę to, kuo garsėjo mūsų protėviai: svetingumo, atvirumo, supratingumo“.

Savo sodyboje Strazdakalnio kaime Irmantas jau trejus metus organizuoja naktigones. Tarpukariu siautėjo arkliavagiai, tad žmonės naktį, susikūrę laužus, arklius saugodavo. Atgaivindamas šią žmonių ir žirgų pasibuvimo tradiciją, vyras sako, kad neužtenka pakviesti žmones prie laužo, reikia kasmet sugalvoti ką nors įdomaus. Naktigonė – vakarojimas, kuriame skamba eilės, bardų dainos, pasakojimai apie žirgus. Neatsiejama naktigonės dalis – birbynė. Ir žmonių susiburia vis daugiau: pirmais metais dalyvavo 24, antrais – 40, o šiemet – per 60.

Birutė Zabukienė

1052 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.