Home » Miesteliai » Saldutiškis: žvilgsnis iš arčiau

Saldutiškis: žvilgsnis iš arčiau

Saldutiškis: žvilgsnis iš arčiau

Artėjant link miestelio, pasitinka užrašas SALDUTIŠKIS su miestelio herbu: mėlyname fone iš skydo papėdės kylančia sidabrine elnio galva. Vietoj ragų – dvi sidabrinės pušų šakos su auksiniais kankorėžiais. „Kai pradėjau dirbti seniūnu, herbą jau radau, – pasakoja Saldutiškio seniūnas Bronius Šliogeris. – Herbas patvirtintas 2002 m., o aš seniūnu dirbti pradėjau pora metų vėliau, 2004 m.“ Tačiau Bronių Šliogerį galima vadinti Saldutiškio senbuviu – miestelyje jis apsigyveno prieš 30 metų. Dar besimokydamas Žemės ūkio akademijoje, su draugu sukonstravo lenktyninį automobilį – bagį, su kuriuo važinėdavo į varžybas. Saldutiškio tarybinio ūkio direktorius prijautė automobilių sportui, tad pakvietė būsimą inžinierių dirbti ūkyje. Jaunystės pomėgio dabartinis Saldutiškio seniūnas nepamiršo – renka technikos senienas ir nemažai jų sukaupė: Volga, gazikas, zaporožietis, uazikas, motociklas ir kita technika išrikiuota dirbtuvėse ar kieme. „Kai išeisiu į pensiją, turėsiu gražaus laiko, suremontuosiu ir galėsiu pavažinėti“, – sako seniūnas. Kol kas miestelio „galva“ neturi tam laiko.


Saldutiškiečiai negaili kritikos dvaro savininkams. Redakcijos fotomontažas

Miestelis gražėja, o žmonių mažėja

Saldutiškio žemės nederlingos, ūkininkų gausa šis kraštas pasigirti negali, įmonių, kuriose galėtų dirbti vietiniai žmonės, nėra, tad darbo žmonės ieškosi mieste. „Be abejo, yra niekur nedirbančių, kurių pagrindinis pasiteisinimas – neapsimoka važinėti už minimalų atlyginimą. Skundžiasi net nepabandę“, – sako seniūnas. Jis gerai pažįsta seniūnijos žmones, tik pradėjęs dirbti aplankė kiekvienus namus, todėl jį liūdina kaimų tuštėjimas: Saldutiškyje gyvena mažiau nei 400 žmonių, o visoje seniūnijoje nebeliko ir tūkstančio žmonių, nors darbo pradžioje, prieš 11 metų, seniūnijoje gyveno pusantro tūkstančio žmonių.


Seniūnas B. Šliogeris apžiūri valdas. Autorės nuotraukos

Triukšmingas ir gyvas miestelis būna vasarą, kuomet paežeres užplūsta poilsiautojai, o miškus – grybų ir uogų rinkėjai. Seniūnijoje yra penkios poilsiavietės, visos puikiai sutvarkytos ir prižiūrimos. Pasak seniūno, šiukšlinti poilsiavietėse ir laužyti įrangą darosi nebemadinga, nors smulkių niokojimų pasitaiko, todėl vyras automobilyje vežiojasi kirvį, vinių, plaktuką ir pjūkliuką. „Tai negi siųsiu žmogų prikalti lentos, jei pats ten esu“, – situacija seniūnui atrodo savaime suprantama. Tiesa, jei pernelyg išgražini, parūpsta vagims: vis pavagia gražias metalines grandines nuo sūpynių.


Sodybos šeimininkai V. ir A. Čepuliai

Labanoro miškai, kurie prasideda tuoj už Saldutiškio, vilioja grybų ir uogų gausa – ne vienam saldutiškiečiui parduotos miško gėrybės papildo striuką šeimos biudžetą. Pasibaigus šiltajam metų sezonui, miestelio gatvėse maža žmonių – derlius nuimtas, lapai sugrėbstyti. Tvarkingas miestelis. Neseniai baigti infrastruktūros tvarkymo darbai. Sutvarkyti ir išasfaltuoti gatvių ruožai su įvažomis, įrengti šaligatviai, lauko sporto aikštynai, žaidimų aikštelė, įrengti takai ir suoliukai, sutvarkyti želdiniai, tačiau Saldutiškio perlas – Stoties gatvė. Gatvelė, kurioje išsaugotas akmeninis grindinys, želdiniai, originalūs šviestuvai, tokia pat dvasia tvarkomi namai abipus gatvės, išties kelia susižavėjimą. Miestelis anaiptol nesenas: jam kiek daugiau nei 100 metų. Istoriniai šaltiniai teigia, kad 1890 m. Saldutiškyje buvo vienas gyvenamasis namas, 1923 m. – jau 8 sodybos, o 1940 m. – per 50 sodybų.


Dvaro savininkas A. Svitojus

Miestelis sparčiai statėsi tuomet, kai per Saldutiškį buvo nutiestas geležinkelis, paskatinęs miško verslą: XX a. pirmoje pusėje Saldutiškyje veikė didelė lentpjūvė. Visgi „gyvenamojo ploto“ pastatyta daugiausia sovietiniais laikais – mažai Utenos rajone rasime miestelių, kuriuose puikuotųsi tiek tipinės sovietinės architektūros „šedevrų“ – apšiurusių dviaukščių daugiabučių.

Pensininkams veiklos netrūksta

Miestelio pakraštyje, už gražiai suaugusio eglyno, glaudžiasi Veronikos ir Lionio Gaižauskų sodyba. Tankus eglynas jų nė kiek nedžiugina: kol jo nebuvo, vėrėsi gražus vaizdas į ežerą. Abu Gaižauskai – jau seniai pensininkai. Vyras namo rūsyje turi įsirengęs dirbtuves ir meistrauja. „Ėjau iš miestelio ir susitikau buvusį mokinį. Jis klausia, kaip pasidaryti medinį kibirą. Paaiškinau. Paskui galvoju: kojas skauda, niekur nevaikštau, įrankius turiu – taip ir pradėjau meistrauti“, – pasakoja L. Gaižauskas. Buvęs darbų mokytojas pradėjo gaminti medinius kibirus, naudojamus pirtyse, kubiliukus, kuriuose galima rauginti agurkus, net duonkubilius. Visi jo darbai – iš ąžuolo ir uosio. Pasak vyro, jis nemėgsta monotonijos, tad dabar jau meistrauja medines sulankstomas kėdes, medinius samčius…


Saldutiškis

Jo žmona Veronika neturi kada nuobodžiauti: dabar, kai derlius nuimtas, lieka laiko skaityti ir rankdarbiams. Sako, lankiusi pynimo kursus, net krepšį nupynė, bet „neužsikabino“. Moters pomėgis – mezgimas. Šiltos kojinės, dailios riešinės, karoliukais dekoruotos pirštinės – prieš Kalėdas paklausios prekės. Moteris naginga – jei kas paprašo megztukų, numezga ir juos. Mokykloje moteris išdirbo 35 metus, jos pensija – 220 eurų. Tad mezgimas – ne tik pomėgis, bet ir priedas prie pensijos.

Dvaras – ne visiems geras kaimynas

„Negaliu sakyti, kad su dvaru nedraugaujam, bet mūsų požiūriai nesutampa, – sako seniūnas. – Mano, kaip seniūno pozicija, – miestelyje turi būti tvarka. Ruduo, seniūnijos žmonės grėbsto lapus. O dvaro parke lapai negrėbstyti – kai susuks vėjas gūsį ir neša lapus per miestelį. Tokios smulkmenos gadina santykius“. Pasak seniūno, trintis tarp miestelio gyventojų ir dvaro prasidėjo tuomet, kai dvarui priklausanti 3 ha teritorija buvo aptverta. Už dvaro gyvenantys žmonės, eidami į miestelį, buvo įpratę eiti per dvaro teritoriją. Ją užtvėrus, tenka daryti lankstą. Gatvėje pakalbintas saldutiškietis pyko, kad nebegali žvejoti dvaro tvenkiniuose – jo teigimu, žuvis tvenkiniuose įveista dar prieš pasirodant naujiesiems savininkams. Be to, ištrūkę iš aptvarų avys nusiaubia žmonių daržus. Visa vyro kalba tiesiog kupėjo priešiškumu dvaro savininkams.


Sovietinių laikų „gyvenamasis plotas“

Istoriniai šaltiniai teigia, kad dvaras senesnis nei miestelis – jo ištakos siekia XIII a. pabaigą. Ir dvaro, ir miestelio istorija neatsiejama nuo Jaloveckių vardo. Dvaro įkūrėjas – Antanas Jaloveckis, o Saldutiškio gyvenvietė pradėjo augti 1899 m., nutiesus siaurąjį geležinkelį Panevėžys–Švenčionėliai, kurio tiesimui vadovavo dvaro įkūrėjo anūkas generolas Boleslovas Jaloveckis. Dvaro pastatai galėtų daug papasakoti: jie mena vienuolių saleziečių maldas, sužeistų kareivių aimanas, stribų šėlsmą, mokinių išdaigas. Ilgą laiką stovėję tušti, pakliuvę į geras rankas, pastatai atgimė. Dvaro savininkas, Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos prezidentas Arūnas Svitojus turi aiškią viziją – atgijęs dvaras atneš naudos ir miesteliui. Kaip teigia dvaro savininkas, žmonės pripratę gyventi kaip kolūkių laikais ir negerbia svetimos nuosavybės – tvora atsirado iš būtinybės, siekiant apsisaugoti nuo vagysčių, niokojimo ir šiukšlinimo. „Dvaras – atviras objektas, galima lankytis dvare, vaikščioti po parką, tik reikia sutikti su sąlygomis. Viena iš sąlygų – apie apsilankymą reikia pranešti iš anksto, – savo poziciją paaiškino Arūnas Svitojus. – Nepatenkintų žmonių – tik keletas, o miestelio žmonės mielai dalyvauja dvare rengiamuose koncertuose.


Herbas ir užrašas

Avikirpio šventės, festivalis visai šeimai „Auginkime gėrį – gerumu“, M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo programa „Jausmų turnyras“ – dvaro renginiai įneša gaivos gūsių į miestelio gyvenimą“.

Mokykloje – vaikai iš keturių rajonų

Artimiausias dvaro kaimynas – mokykla. Dabartinė mokykla pastatyta 1975 m., kuomet kaime buvo darbo, žmonių netrūko, mokykla buvo vidurinė ir mokinių stoka nesiskundė. 2001 m. gegužę mokykla išleido paskutinę abiturientų laidą, o nuo tų pačių metų rugsėjo mokykla reorganizuota į pagrindinę. „Visos mūsų baimės susijusios su vaikų mažėjimu. Nėra vaikų – nėra mokyklos“, – sako Saldutiškio pagrindinės mokyklos direktorius Valentinas Paukštė. Šiemet mokykloje – per šimtą vaikų, įskaitant ir pačius mažiausius, ikimokyklinukus.


Veronikos Gaižauskienės pomėgis – mezgimas

Didesnė mokinių dalis mokykliniais autobusais atvažiuoja iš aplinkinių kaimų. Mokykla turi du geltonuosius autobusus, jie kasdien nuvažiuoja 400 km, nes vaikus veža net iš 4 rajonų: Utenos, Molėtų, Ignalinos, Švenčionių. Toliausias taškas, į kurį važiuoja geltonieji autobusai – 15 km. Apie tai, jog kaime žmonės turtuose nesimaudo, byloja kad ir toks faktas – apie 80 proc. mokinių valgo nemokamai.

Kaimo turizmo sodybą saugo angelas sargas

Netoli Saldutiškio, miškuose pasislėpusi Vilijos Čepulienės kaimo turizmo sodyba. Du didžiuliai tvenkiniai, pirtis, kubilas, sename senelių name įrengtos miegamosios patalpos, pobūvių salė, talpinanti daugiau nei 80 žmonių, sporto aikštynai, akmenimis grįsta pavėsinė su lauko židiniu – visą kompleksą šeimininkai kūrė daugiau nei 25 metus. „Kartu su žmona nutarėm: kuriam kaimo turizmo sodybą. Reikėjo daug ko gyvenime atsisakyti: visos atostogos, visi savaitgaliai, visos santaupos buvo tam skirtos, bet entuziazmo buvo daug“, – pasakoja sodybos šeimininkas Algirdas Čepulis.


Lionis Gaižauskas ir jo medžio darbai

„Dirbame sunkiai, bet mes to norėjome“, – vyrui pritaria Vilija. Kadangi miškų apsuptoje sodyboje nėra ežero, nusprendė eiti ne poilsine, o pobūvių kryptimi: sodyboje švenčiami jubiliejai, krikštynos, vyksta įmonių šventės, bet daugiausia – vestuvės. Pasak Algirdo, vestuves sodyboje švenčia ir užsieniečiai: buvo „norvegiškos“, „prancūziškos“, „rusiškos“ vestuvės. Visgi dažniausi klientai – užsienyje dirbantys mūsų tautiečiai.


Sodybos angelas sargas

Vestuvinės tendencijos irgi kinta: anksčiau tėvai vaikams keldavo vestuves, o dabar jaunieji patys kelia vestuves ir pasikviečia tėvus. Dažniausiai vestuvės švenčiamos šiltuoju metų laiku – nuo gegužės iki spalio mėn. Šiemet tik vienas savaitgalis buvo „tuščias“ – jaunoji atsisakė tekėti. „Gal valandą jaunikis guodėsi, išsipasakojo kaip mamai“, – prisimena Vilija. Pasak ekonomisto išsilavinimą turinčio Algirdo, užsakymų gausą lemia tinkamas kainos ir paslaugų kokybės santykis. „Reikia pasistengti, kad žmonėms patiktų“, – pritaria Vilija. Pobūvių salė įrengta buvusiame kluone. „Mūsų kluonas unikalus, jam maždaug 100 metų. Arkliai su vežimais užvažiuodavo į antrą aukštą, išpildavo grūdus ar šieną ir nusileisdavo per kitą galą. Prieš 12 metų pamatėm jį laukuose, apleistą, apaugusį krūmais. Sėdėjom su žmona prie jo dvi ar tris valandas. Vilija, pagal specialybę architektė, ir sako, kad nori to kluono. Pradėjom ieškoti šeimininko. Kai suradom – savininkas, senyvas žmogus, neparduoda. Tuomet suradom dukterį, kuri įkalbėjo tėvą parduoti“, – pasakoja Algirdas.


Saldutiškio perlas – Stoties gatvė

Kluonas buvo išrinktas ir pervežtas į Pliauškečių kaimą, kuriame pradėjo naują gyvenimą. Jis modernizuotas, apšiltintas, bet viduje daug autentikos. Greta baltojo namo, medyje, įkurdintas sodybos angelas sargas. „Juozas Antanas Pliaušketis – sodybos angelas sargas. Juozas – mano senelio garbei, Antanas – per Antanines iškeltas, o Pliaušketis – taip vadinasi kaimas“, – juokauja ponas Algirdas.

Sandra Šeduikienė

1321 Iš viso matė 3 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.