Home » Gallery » Veidai » Totorė save juokais vadina lietuve

Totorė save juokais vadina lietuve

Totorė save juokais vadina lietuve

Nemoka nė vieno totoriško žodžio

„Pase įrašyta, kad esu totorė, mano gyslomis teka totoriškas kraujas, tačiau tautiškumo kaip ir daugelis kitų mano tautiečių neišlaikiau, – atsiduso Salake gyvenanti Marija Aksinovič. – Svarbiausia to priežastis – gimtosios kalbos, kuri yra visa ko pagrindas, nemokėjimas. Smetonos laikais lankiau lietuvišką mokyklą. Mokyti gimtosios kalbos tais laikais nebuvo kam, todėl apmaudu, kad nežinau nė vieno totoriško žodžio. Mūsų maldaknygė parašyta arabiškai, ją iškalėm mintinai, bet iš tikrųjų nieko nesuprantam, kas joje parašyta. Arabų abėcėlės mokė vienas žmogus, išmokom ją aklai, nesuvokdami žodžių reikšmės“.


M. Asanovič išsaugojo prieškaryje Salake gyvenusių totorių nuotrauką. M. Asanovič asmeninio albumo nuotrauka

87 metų Marija yra vienintelė Salako (Zarasų rajonas) miestelyje gyvenanti totorių tautybės senbuvė. Tiesa, prieš keletą metų motinai pasiligojus iš Vilniaus persikėlė jos sūnus Eugenijus. Judviejų veido bruožai iškart išduoda, kad jie yra ne lietuvių tautybės.

Salakiškės tvirtinimu, totoriai yra ramūs, ne karšti žmonės, todėl atrodo, kad Lietuvoje jų lyg ir nėra. Keista, bet daugelis pašnekovės tautiečių įgavo šiaurietiškų bruožų. Yra šviesių, net blondinų totorių. Marija spėliojo, kad tikriausiai juos taip veikia gamta. Akivaizdus to pavyzdys – jos brolio dukterų, gyvenančių Alytuje, vaikai. Nors dukterėčios šeimas sukūrė su savo tautiečiais, jų vaikai yra šviesūs.


Kiekvieną rytą M. Asanovič pradeda malda, tačiau kas parašyta korane, ji nesupranta. Elvyros Sabalytės nuotraukos

Salake visais laikais sugyveno įvairių tautybių žmonės – lietuviai, totoriai, žydai. Per savo ilgą gyvenimą islamą išpažįstanti Marija daug ką perėmė iš lietuvių, nes asimiliacija neišvengiamai pakeitė kai kurias musulmoniškas tradicijas ir papročius. Marija Salake gyvena nuo 1958 metų. Į miestelį ji atvyko baigusi Kauno pedagoginės mokyklos ikimokyklinio auklėjimo skyrių, dirbo vaikų darželio vedėja. Siekdami išlaikyti savo identitetą, totoriai dažniausiai ieško antrosios pusės tarp savo tautybės žmonių. Marija šeimą irgi sukūrė su vietos totoriumi, prekyboje dirbusiu Adomu. Apsigyvenusi miestelyje moteris čia rado dvi totorių šeimas.

Su vietos gyventojais salakiškė sugyveno gerai, dėl to, kad ji yra totorė, neatstūmė nei kaimynai, nei bendradarbiai. Jos pažįstami visada domėjosi totorių papročiais ir tradicijomis. Labiausiai juos, ypač jaunimą, domino musulmonų religija, apie ją sulaukdavo nemažai klausimų.

Ilgisi gimtųjų Raižių

Marija gimė ir užaugo Alytaus rajone, Raižių kaime, kuriame gyveno vien totoriai. Raižiai nuo seno garsėjo stipria totorių bendruomene. Kaime ūkininkavo 32 ūkininkai. Aplink Raižius esančiuose šešiuose kaimuose gyveno irgi vien totoriai. Sovietmečiu Lietuvoje veikė tik viena mečetė Raižiuose. Nors rinktis joje oficialiai buvo draudžiama, Lietuvoje gyvenantys totoriai, prisidengę socialiniais susibūrimais, joje susirinkdavo per dvi metų šventes.

Prieš keletą metų Marija lankėsi Kaune esančioje mečetėje. Joje besimeldusi musulmonė apsidžiaugė, kad tai – gyva mečetė. Ten netilpę tikintieji meldėsi net lauke. Tiksliau pirmi meldėsi Kaune gyvenantys atvykėliai iš Libano, Egipto, Turkijos, kitų musulmoniškų kraštų, po to – vietos totoriai. Iš kitų kraštų į Lietuvą atvykę musulmonai savo vaikams religingumą skiepija nuo mažens: „Mačiau, kaip vaikai meta kuprines, klojasi ant žemės kilimėlius ir meldžiasi. Senoji mūsų karta baigia išmirti, o vidurinioji beveik visiškai prarado savo identitetą, todėl panašiu keliu neišvengiamai žengia ir jų vaikai“.

Duktė atsivertė į krikščionybę

„Musulmonų religija yra sunki ir griežta, nes reikia labai daug melstis, – sakė Marija. – Mūsų religingumą paveikė kita aplinka, kurioje mes gyvename. Juk neišvengiamai turi derintis prie to, kur gyveni. Gyvendami išsisklaidę, toli nuo savo bendruomenės, totoriai ne visada sugeba išlaikyti savo tikėjimą. Kiekvieną rytą pradedu malda. Neužmirštu sukalbėti maldelės ir prieš valgį, o pavalgiusi padėkoti Alachui. Aš pati niekada nebuvau giliai tikinti, ką senelė vaikystėje įskiepijo, tas ir liko“.


Salake veikiančios miestelio totorių kapinės yra vienintelės tokios kapinės Aukštaitijoje

Kai Marija tekėjo už savo vyro Adomo, į namus buvo pakviestas mula (musulmonų dvasininkas), kuris palaimino jų santuoką. Savo vaikus totorė pagal musulmonų papročius krikštijo Raižiuose. Tačiau duktė Lilija ir sūnus Eugenijus islamo tikėjimą pamiršo, nes nebuvo kam jį skiepyti, viską užgožė sovietinis mokymas mokykloje.

Antrą šeimą sukūrusią ir prieš 18 metų gyventi į Olandiją persikėlusią Liliją motina mato kartą per metus. Vyro pageidavimu, duktė persikrikštijo ir priėmė katalikų tikėjimą. Ar labai skausmingai reagavo į šį dukters žingsnį motina? „Kadangi mes nuo senovės gyvename tarp lietuvių, jos pasirinkimą įvertinau atlaidžiai. Aš nesirengiu tvarkyti jos gyvenimo, tai Lilijos asmeninis reikalas“, – tvirtino Marija.

Pašnekovė prisiminė, kad vaikystėje švęsdavo dvi pagrindines metų šventes – Ramadan Bairamą ir dar vieną, kurios pavadinimo jau nebeprisimena. Marija prisipažino ilgainiui perėmusi kai kurias lietuvių šventes: „Kaip ir visi švęsdavau sekmadienį, nes išimties dirbant valdiškame darbe man niekas nedarė. Vis dėlto anksčiau musulmonams šventą penktadienį su vyru stengdavomės nedirbti sunkių žemės darbų, susitvarkyti tik svarbiausius buities reikalus“.

Valgyti kiaulieną – ne baisiausia nuodėmė

Marija pasakojo, kad augdama savo šeimoje kalbėjo lenkiškai. Arčiau Lenkijos įsikūrę totoriai sulenkėjo, o prie Baltarusijos susimaišė su baltarusiais. Paprašyta papasakoti apie totorių šokius ir dainas, pašnekovė nusijuokė, kad jie šoko lenkiškus šokius – kadrilį, krakoviaką ir dainuodavo lietuviškas liaudies dainas.

Iki susitikimo su Marija niekada nebūčiau suabejojusi, kad visi musulmonai šimtu procentų laikosi draudimo valgyti kiaulieną, nes kiaulė yra nešvarus, net mėšlą ėdantis gyvulys. Vietoje kiaulienos galima valgyti vištieną, jautieną, avieną. „Atsisakyti valgyti kiaulieną čia gyvenant sudėtinga, nėra sąlygų, todėl imu ir sugriešiju, – atviravo Marija. – Kai dirbau vaikų darželyje, reikėdavo sudaryti meniu, todėl savaime pradėjau pažeidinėti draudimą nevalgyti kiaulienos. Iš kelio išvedžiau ir savo vyrą. Vis dėlto anksčiau valgydama kiaulieną galvodavau, kad darau nuodėmę, vyliausi, kad Dievas gal atleis. Dabar jau nebemanau, kad valgyti kiaulieną yra nuodėmė. Yra daug didesnių nuodėmių už šią. O tradicinius mūsų valgius išsaugojom iki šiol – tai mėsos troškinys su pupelėmis, koldūnai su mėsa, šimtalapis. Griekas musulmonams ir gerti degtinę. Mano sūnus mėgėjas išgerti, todėl ant jo labai pykstu. Mano tėvai alkoholio nė į burną neėmė. Ir per musulmonų laidotuves niekas negeria nė lašo, butelio ir iš tolo nepamatysi. Jei kuris mėgsta išgerti, pasislėpęs išgeria“.

Salako totoriai garsėjo kailiadirbyste

Pirmoji musulmonų totorių banga į Lietuvą plūstelėjo 1300-aisiais, bet dauguma jų įsikūrė XV amžiuje, kai Didysis kunigaikštis Vytautas pakvietė kelis šimtus kilmingų totorių šeimų apsigyventi Lietuvoje. Vikipedijoje rašoma, kad Vytautas totorius įkurdino Trakuose, Vilniuje, netoli Alytaus ir Švenčionyse, kad jų gyvenami kaimai puslankiu saugotų Trakus ir Vilnių nuo priešų antpuolių. Pagrindinė totorių veikla buvo karyba – jie sudarė Vytauto asmeninę sargybą. Šios tautos kariai pagarsėjo kaip itin narsūs ir ištikimi – jų praktiškai buvo neįmanoma papirkti. Kartu su Vytautu totoriai dalyvavo garsiajame Žalgirio mūšyje.


Name, kuriame kadaise gyveno kelios kartos totorių, liko viena M. Asanovič. Pas ją neretai užsuka netoliese gyvenantis sūnus Eugenijus

Kai Lietuvoje nebeliko didžiųjų kunigaikščių, nebeliko ir ką saugoti, todėl totoriai buvo priversti griebtis naujų profesijų. Totoriai ėmė auginti arklius, dirbti odą, buvo puikūs vežikai ir policininkai. Bet labiausiai pagarsėjo kaip puikūs daržininkai.

Kada totoriai atsikėlė į Salaką, tikslių duomenų nėra. Miestelyje XX amžiaus pradžioje gyveno apie 10 totorių šeimų. Populiariausios buvo Asanovičių, Aleksandrovičių ir Gimbickų pavardės. Keletui totorių išsikėlus gyventi į Dusetas, jų bendruomenė miestelyje dar sumažėjo. Beveik visi totoriai buvo įsikūrę Dūkšto gatvėje, kaip patys sakydavo, gyveno vienoje krūvoje. Senesnioji Salako totorių karta išmirė, jaunesni sukūrė šeimas ir išvažinėjo į kitus miestus.

Marija pasakojo, kad vietos totoriai save vadina Krymo totoriais ir išpažįsta islamo religiją. Šios tautybės žmonės gyvendami Lietuvoje prarado kai kuriuos musulmoniškos tapatybės bruožus, įgijo unikalių, tik lietuvių tautybei būdingų bruožų. Neišvengę asimiliacijos procesų, totoriai perėmė dalį lietuvių kultūrinių įpročių ir neretai labiau atspindi lietuviškąją kultūrą nei savo, musulmoniškąją.

Visi totoriai vertėsi amatais. Salako totoriai garsėjo kaip patyrę kailiadirbiai, tik vienas jų buvo siuvėjas. Kailiadirbio amatą totoriai pagal nerašytą tradiciją perduodavo iš kartos į kitą.

Miestelyje yra totorių kapinės

Salake tebėra totorių kapines. Tai vienintelės totorių kapinės Aukštaitijoje. Vieta joms parinkta šalia senųjų, jau nebeveikiančių miestelio kapinių. Vienas nuo kitų jas skiria tik 45 metrų ilgio akmeninė tvora. Kada Salake įkurtos 0,08 ha užimančios musulmonų kapinės, dokumentų nėra. Jose išlikę akmeniniai antkapiai byloja apie laidojimus XX amžiaus trečiame dešimtmetyje, o paskutinis totorių tautybės žmogus kapinėse palaidotas prieš penkerius metus. Mirusieji čia laidoti atvežami iš kitų vietovių. Dalis kapų prižiūrimi ir tvarkomi iki šiol, kiti seniai užžėlė ar apaugo žole, akmeninių paminklų ant jų neliko nė pėdsako.

Lietuvos totorių kapinės gerokai skiriasi nuo kitų kraštų musulmoniškų kapinių, nes jose persipina musulmoniški ir krikščioniški elementai. Kapinėse gausu paminklų su užrašais, piešiniais bei nuotraukomis, kai kurie jų apjuosti tvorele, kuri irgi liudija lietuviškų papročių įtaką. Ši tradicija neturi atitikmenų musulmoniškame pasaulyje. Pagal islamiškąją tradiciją kapai nėra dažnai lankomi, tačiau paveikti krikščioniškosios tradicijos, totoriai ėmė kapinėse lankytis dažniau.

Elvyra Sabalytė

1304 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.