Home » Gallery » Verslas » Jie gyvena taip, kaip gyvenome mes

Jie gyvena taip, kaip gyvenome mes

Jie gyvena taip, kaip gyvenome mes

Spalio viduryje Lietuvos verslo įmonių, organizacijų atstovai, tarp jų – ir uteniškiai, su verslo misija lankėsi Vietname. Apie kelionę su Panevėžio prekybos, pramonės ir amatų rūmų Utenos filialo direktoriumi Sergejumi Rybakovu kalbasi žurnalistas Antanas Kibickas.


Verslo misijos dalyviai prie budistų šventyklos. Verslo misijos dalyvių nuotraukos

Po verslo misijos į Vietnamą praėjo šiek tiek laiko. Ar įspūdžiai jau spėjo susidėlioti?
Taip. Po kelionės visada reikia ją apmąstyti. Tada susidaro tikresnis ir aiškesnis jos vaizdas.

Buvo laikas, kai Vietnamas buvo įvykių centre taip, kaip dabar yra Ukrainoje, Sirijoje, kituose „karštuose“ žemės taškuose. Tad kokia šiandien ta šalis po kolonializmo ir vidaus karų?
Manau, rami. Nuosekliai vystanti savo ūkį. Nors Vietnamas – socialistinė respublika, bet matomi kapitalistinės ekonomikos bruožai. Į šį kraštą investuoja didžiosios užsienio pramonės kompanijos, šalia sostinės ir stambiuose šalies miestuose – užsienio valstybės – Japonija, Korėja, JAV stato naujus savo garsių vardų fabrikus, kuriuose dirba vietnamiečiai.


Chošenino PPR gen. direktoriui Nguyen The Hung Utenos miesto simbolį įteikė S. Rybakovas

Greitai vystosi turizmas, nes tam yra daug palankių sąlygų, ypač klimatas – ištisus metus šilta, netgi karšta, daug drėgmės. Tarp didžiųjų miestų susisiekiama lėktuvais. Lėktuvai nauji arba apynaujai, daugiausia – prancūzų gamybos. Pietų ir šiaurės Vietnamą jungia ir siaurukas, prieš 100 metų pastatytas geležinkelis. Tiesiamas apmokamas greitkelis su daugybe tunelių.

Gyventojai malonūs, paslaugūs ir labai darbštūs, sąžiningi. Tad į Vietnamą galima vykti nesibijant teroristinių aktų ar kitokių incidentų. Beje, nustebino tai, kad Lietuvai Vietname atstovauja ne, tarkim, Lenkija, o Vengrija. Mūsų kelionės maršrutas nusitiesė per visą šalį. Atskridę ir apžiūrėję Tolimųjų Rytų perlą Hošiminą (arba Saigoną), vykome į Vietnamo „Veneciją“ – Mekongo upės deltą, pabuvojome Vietnamo sostinėje Hanojuje, Halonge, Hujė, Hojane. Skrydžių buvo daug ir jie mus gerokai išvargino. Tačiau kitaip nebūtume tiek daug pamatę, patyrę ir sužinoję.


Alantos TVM direktorius V. Pusvaškis ryžių lauke

Papasakokite apie dalykinę kelionės dalį.
Verslininkams, pramonininkams būtina judėti, domėtis, matyti ir suprasti, kas gi vyksta pasaulio ekonomikoje šiais visokeriopai neramiais, naujų rinkų ir partnerių ieškojimo laikais. Mūsų grupėje buvo keturiolika žmonių iš Panevėžio PPAR priklausančių įmonių ir organizacijų. Trečią kelionės dieną buvome priimti Hošimino Pramonės ir amatų rūmų gen. direktoriaus Nguyen The Hung ir jo pavaduotojo. Hojane susitikome su verslo partneriais. Halonge apžiūrėjome keletą jūros gėrybių perdirbimo įmonių. Suprantama, dalykiniai, konkretūs verslo ryšiai tarp šalių, esančių toli viena nuo kitos yra sunkiai užmezgami, tačiau įmanomi. Mūsų maisto pramonės įmonės jau gavo konkrečių pasiūlymų. Į Vietnamą savo produkciją jau siunčia „Naujasis Nevėžis“, „Imtilex Tekstilė“, „Arvi kalakutai“, „Viči“. Lietuvių eksportas į šią šalį tesiekia 23 milijonus. Lašas jūroj. Mūsų gamybos mastai yra šimtus kartų mažesni negu, tarkim, Vakarų Europos.


Žvejybos valtys

Ką turėjote galvoje sakydamas: „Jie gyvena taip, kaip gyvenome mes?“
Yra panašumų. Pasibaigus karui ir susivienijus šaliai, reikėjo ropštis iš skurdo. Buvo kolektyvizuojami ūkiai, stiprinama planinė ekonomika, sudarinėjami penkmečio planai, vidaus rinka atveriama užsienio investicijoms. Reformos buvo įgyvendinamos laikantis lygybės principo: teisingai skirstant žemę, daugiau investuojant lėšų į skurdesnius regionus, subsidijuojant švietimą ir sveikatos apsaugą. Tuomet metinis ūkio augimas siekė 7–8 procentus. Dabar daugiau dėmesio skiriama gamybos, informacinėms ir aukštosioms technologijoms. Santykinai neseniai Vietnamas pradėjo eksploatuoti naftos telkinius. Pagal naftos išgavimą jis yra trečioje vietoje Pietryčių Azijoje.


Miesto gatvėje

Ką dar eksportuoja Vietnamas?
Ryžius, anakardžius, juoduosius pipirus, medieną, kavą, arbatą, jūros gėrybes, kaučiuką… Prekybos partneriai – Japonija, Australija, JAV, Vakarų Europa.

Į panašias keliones vykstate kasmet. Aplankyta daug pasaulio šalių. Kuo jums asmeniškai patiko ar nepatiko Vietnamas?
Amatai ir pramonė dar tik pradeda stiebtis. Vyrauja žemdirbystė. Smalsu buvo matyti ryžių laukus, žemdirbius, ariančius karvėmis, jaučiais ar buivolais, smailiakepurius darbininkus, triūsiančius po kaitria saule. Ryžiai – bene didžiausias šios šalies turtas. Jie ir maitina, ir teikia pajamas. Derlius per metus nuimamas tris kartus.


Perlų auginimo įmonėje

Mus lydėjęs ekskursijos vadovas pasakojo, kad dorojant derlių į laukus ateina žiurkės, įvairūs graužikai, gyvatės. Šiuo laikotarpiu laukuose žūsta daugiau žmonių negu autoavarijose. Tikėti tuo ar ne – nežinau. Ryžių laukuose laidojami mirusieji. Po penkerių metų karstas iškasamas naktį, palaikai sudedami į indą ir vėl užkasami. Dalį derliaus kaip mokestį fermeriai turi atiduoti valstybei. Ryžiai – pagrindinis maistas kavinėse, restoranuose, viešbučiuose. Buvo neįprasta valgyti iš jų padarytus patiekalus, pavyzdžiui, makaronus, vietoje šaukšto ar šakutės rankoje laikant pagaliukus. Kelionės pabaigoje jau buvome įpratę prie šių įrankių. Neužmirštama ir visam laikui į atmintį įsirėžusi Mekongo upės delta, kur gyvenimas verda virš vandens. Daug lagūnų, kuriose įsikūrę skurdžiausiai gyvenantys. Porą dienų plaukiojom laivu, apžiūrinėdami salas ir saleles, žavėdamiesi Tolimųjų Rytų architektūra, mūsų akiai neįprastais džiunglių vaizdais. Kas dar… Pribloškė Hošiminas. Šiame milžiniškame Azijos mieste gyvena per 10 milijonų gyventojų. Gatvės pilnos žmonių, daug jaunimo. Gatvėse eismas be tvarkos, nors kelio ženklai akis bado. Jei reikia pereiti gatvę, tai žalios šviesoforo šviesos nebūtina laukti. Reikia drąsiai eiti per perėją, nebijant, kad ant tavęs užvažiuos automobilis ar motoroleris. Į galvą šauna mintis: eismo saugumą lemia ne kelio ženklai, ne taisyklė, o elementarus eismo dalyvio atidumas, kultūra ir elgesys kito atžvilgiu. Bevaikštant po Hošiminą, prapliupo tropinis lietus. Kaip žmonės sako – ėmė pilti kaip iš kibiro. Lijo pora valandų, tačiau gatvėmis eismas nesustojo. Motoroleriais, mopedais, motociklais žmonės važiavo galvas ir nugaras apsisiautę specialiais celofano gaubtais. Įspūdingas vaizdas. Miestuose, kaip ir pas mus, statomi prekybos centrai, bet daug prekiaujama atvirose vietose. Prekeiviai mėsą, žuvį, vaisius, austres dažnai išsidėlioję tiesiog pakrantėse, šalikelėse ar turgavietei skirtuose žemės plotuose. Produktai švieži – tik ką pagauta žuvis, tik ką paskerstų galvijų mėsa, prieš pusdienį nuskinti vaisiai. Prekių apyvarta greita. Nėra jokių šaldytuvų, jokių ventiliatorių. Negali nematyti maisto produktų įvairovės. Pietų šalių prekių asortimentas gausus ir kartais neįprastas. Antai, galima nusipirkti ar kavinėse užsisakyti specialiai pardavimui auginamų šunų ar kačių mėsos. Turgavietėse galima rasti įvairių šliužų, vabzdžių, roplių. Stambiųjų gyvulių skerdienos, kaip veršienos, jautienos rasti sunkiau, nes vietnamiečiai yra įpratę prie taip vadinamos „baltos“ mėsos. Tik išsiveržusiai iš kolonializmo, po karų ir tarpusavio nesantaikos kovų susivienijusiai šaliai sunku auginti ekonomiką. Vyrauja smulkus ir vidutinis verslas. Vietnamiečiai augina perlus, šilkverpius, gamina suvenyrus, papuošalus, taikomosios dailės kūrinius. Dabartiniame gyvenime nelengva išsilaikyti per devyniasdešimt milijonų gyventojų turinčiai šaliai. Ne vienas ir ne du vietnamiečiai tapo ir tampa pabėgėliais. Už nuostabių gamtos vaizdų, stebuklų, architektūros šedevrų slypi anaiptol ne lengvas žmonių gyvenimas. Kova už būvį daugeliui yra kasdienė ir be vilties.


Mekongo deltos gyventojų namai

Ko lietuviai gali pavydėti vietnamiečiams?
Darbštumo, paslaugumo, kruopštumo, kantrybės.
Dėkoju už pokalbį.

1069 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.