Home » Gallery » Pramogos » Uteniškiai, plūstelėję į TAURAPILĮ, „atrado“ lietuvišką kiną

Uteniškiai, plūstelėję į TAURAPILĮ, „atrado“ lietuvišką kiną

Uteniškiai, plūstelėję į TAURAPILĮ, „atrado“ lietuvišką kiną

Statybininkams dar kaukšint plaktukais naujajame pastate Aušros gatvėje uteniškiai choru šaukė: „Norim kino!“. Diskusijas „rodys ar nerodys, jei rodys, tai ką, jei nerodys – tai valdžia bloga…“ nutraukė įjungti Kino namų „Taurapilis“ projektoriai.


„108 vietų kino salė dažniausiai būna pilna“, – sako M. Križinauskaitė-Bernotienė. Autorės nuotraukos

Prieš mėnesį Utenoje, Kūrybinių industrijų centre (KIC) atidarytoje kino salėje – antplūdis. Į kai kuriuos kino renginius bilietai išgraibstomi jau prieš savaitę. Beveik dešimtmetį be kino teatro gyvenę uteniškiai filmams neišrankūs: plūsta ir į Holivudo filmų premjeras, ir į Lietuvos kino kūrėjų juostų pristatymus.

Kino klasika – sunkiau prieinama

Kino namų Taurapilis įkūrėja Miglė Križinauskaitė-Bernotienė sako, kad animacija ir lietuviškas kinas vienareikšmiškai sulaukė didžiausio žiūrovų dėmesio. „Kino klube“ rodėme „Sangailės vasarą“, buvo daug atsiliepimų. Ne mažesnio pasisekimo sulaukė kiti lietuviški filmai: režisieriaus Justino Krisiūno komedija „Dėdė, Rokas ir Nida“ ir Alvydo Šlepiko režisuotas filmas, įkvėptas Žemaitės apsakymo, „Kunigo naudą, velniai gaudo“. Žinoma, žiūrovai labai mėgsta filmus su gerai pažįstamais herojais – Džeimsu Bondu ar Mažuoju Princu, populiarus tarp vaikų buvo vienas iš pirmųjų naujojoje salėje parodytų filmų „Monstrų viešbutis 2“, – pasakojo M. Križinauskaitė-Bernotienė.


Gruodžio mėnesį planuojama pradėti filmuoti trumpametražinį vaidybinį filmą

Anot pašnekovės, mažiau domimasi lietuviška dokumentika, žmones išgąsdina vien žanro pavadinimas. Šeštadieniais vykstančiame „Kino klube“ startuota su dokumentiniu filmu „Meistras ir Tatjana“, kuris nesulaukė didelio susidomėjimo. Ateityje planuojama rodyti daugiau dokumentikos, lietuviškų filmų, taip pat kino klasikos. Kino gurmanai turėtų pamatyti ir eksperimentinio kino retrospektyvą. „Kino klube“ žiūrovai po filmo kviečiami diskusijai, ateityje prie jų turėtų prisijungti kino kritikai, kad filmą aptarinėtų ne vien žiūrovai, bet ir profesionalai.

Filmus pašnekovė dažnai atrenkanti tuos, kurie patinka pačiai, net jeigu tai nėra populiarusis kinas.

Kitą savaitę bus rodomas režisieriaus P. Sorrentino filmas „Jaunystė“.

Trumpa statistika tokia: per savaitę uteniškiams pristatomi 4–5 nauji kino filmai. Dažniausiai 108 vietų salė būna pilna. Aktyviausi kino salės lankytojai – tėveliai su vaikai ir „vyresnis jaunimas“ – 30–40-mečiai.

„Galvojame ne tik apie holivudinius, bet ir Europos kino kūrėjų darbus. Yra ir lietuviškos animacijos, nerodytos didžiajame ekrane. Svarstydami, kas tiktų senjorams, galvojome apie kino klasiką. Tačiau senesnius filmus gauti sunkiau, negu naujausius. Todėl pirmą mėnesį jų ir neparodėme žiūrovams“, – teigė Kino namų įkūrėja. Didžiajame ekrane uteniškių laukia ir pasaulinės premjeros, tarp jų ir nauja „Žvaigždžių karų“ dalis, dokumentinė biografija apie Steve Jobs, APPLE įkūrėją.

Kino renginių organizatoriai sako sulaukiantys ir nusiskundimų – ne visiems pavyksta nusipirkti bilietų. „Pratiname žiūrovus planuoti savo laiką. Filmus skelbiame dviems savaitėms į priekį, jiems bilietus galima įsigyti iš anksto. Tai padaryti bus galima ir internetu“, – sako pašnekovė.

Trys scenarijai

Kino namų įkūrėjai – uteniškiai. Miglei organizaciniuose reikaluose padeda vyras Karolis.

Grįžusi po verslo vadybos studijų į gimtąjį miestą uteniškė tikina, kad tokiai veiklai čia yra visos galimybės. Tiesa, prireikus savo srities profesionalų – montuotojų ir pan., paslaugų, profesionalus tenka samdytis iš kitų miestų. Taurapilio naujakuriai tikisi, kad KIC atsiradus daugiau rezidentų, galės bendradarbiauti su jais.

„Ilgą laiką dirbau su fotografija. Šiuo metu studijuoju fotografiją, nuo jos „prasidėjau“ ir su kinu – ėmiau šiek tiek filmuoti, lankiau režisūros, scenarijaus rašymo kursus. Kai sužinojome, kad stato Kūrybinių industrijų centrą ir bus kino erdvė, savaime pradėjome tuo domėtis ir sugalvojome, kad norime žmonėms rodyti savo ir kitų kūrybą.

Sąlygos kurti yra… Žinoma, kol kas mūsų filmukai mėgėjiški, nes neturime daug lėšų, trūksta laiko, žmonių. Kinas yra labai brangi industrija. Filmas kuriamas metus, biudžetai būna milžiniški… Žodžiu, rodome kiną, kad galėtume kurti savo filmus. Ateičiai turime didelių ambicijų“, – paaiškina pradedanti kūrėja.

Jos ir kolegų kino bandymus jau galėjo įvertinti žiūrovai. Gal jau pusė Utenos matė filmuką „Žmogaus reikaliukai“. Iš tų mačiusiųjų turbūt pusė nesuprato, kokia šio filmuko mintis. Miglė paaiškina: „Norėjome sukurti filmuką apie Uteną, planavome tiesiog prifilmuoti vaizdų. Paskui kilo mintis Uteną pristatyti per vieno žmogaus prizmę. Nufilmavome, kaip žmogus atsikelia, ką veikia visą dieną. Jis turi gerą mašiną, tačiau vairuoja Žigulį, perka medį, paskui ieško, kur jį pasodinti. Filmo esmė – kur įleisti šaknis. Galiausiai žmogus atsineša medį namo. Iš to žiūrovas gali pasidaryti dvi išvadas – arba žmogus nerado, kur tas šaknis įleisti, arba jis jau „prigijęs“ Utenoje“.

Pirmieji Taurapilio rezidentai jau turi 3 scenarijus ateičiai, nori sukurti animacinį filmuką – dėl to derasi su viena animatore. Gruodžio mėnesį planuojama pradėti filmuoti trumpametražinį vaidybinį filmą – romantinę dramą apie skaudžias žmogaus patirtis. Jame vaidins Lietuvos teatro ir muzikos akademijos absolventė. Dar vienas pradedančių kūrėjų užmojis – sukurti dokumentinį filmą apie Utenos menininką, profesionalų dailininką.

Uteniškių pasvajojimas ateičiai – trumpametražinių filmų kūrimas ir dalyvavimas įvairiuose pasaulio ir Europos kino festivaliuose.

Mediumas

Intensyviai projektus rašantys ir paramos laukiantys rezidentai į savo planus įtraukė ir edukacinius užsiėmimus – norėtų mokyti jaunimą filmavimo, montavimo, vaidybos, režisūros – visko, kas susiję su filmo gimimu. Suteikti galimybę saviraiškai: sukurti duomenų bazę, kur žmonės galės patys įdėti savo filmuotus vaizdelius, surengti geriausio filmuko konkursą.

Paklausta, kuo įdomus kino kūrimo procesas, M. Križinauskaitė-Bernotienė sako, kad jai tai – iššūkis. „Fotografija yra vienas kadras, jį lengviau suvaldyti. Vaizdo juostoje yra daugiau elementų – garsas, judantis vaizdas… Seniau daug laiko praleisdavau žiūrėdama filmus, panorau ir pati pabandyti, nors kažkada atrodė, kad vaidybinio filmo niekada nesugebėčiau sukurti. Reikėjo drąsos. Kinas, perfrazuojant M. Scorsezę, yra kaip mediumas. Negalėčiau išskirti įdomiausio matyto filmo. Labai mėgstu vaidybinius biografinius filmus. Paskutinis labai patikęs – „The Bang Bang club“ – apie karo fotografus Pietų Afrikoje. Patinka italų, ispanų kinas, A. Tarkovskio kūryba“. Kol kas uteniškiai dar mėgaujasi kinu, tačiau Kino namų įkūrėjai pasirengę ir atoslūgiui. „Naujovės visada masina, kita vertus, žmonės visais laikais mėgo kiną, tad jei finansinės galimybės leis, į kiną eis ir toliau, – svarsto pašnekovė. – Vienas lektorius draugei pasakojo, kaip lankėsi kažkurioje Afrikos valstybėje ir vaikų klausinėjo, ko jiems atvežti: saldumynų, maisto?.. Jie norėjo kino“.

Kristina Sakaitė

1078 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.