Home » Pozicija » Dvasinės dovanos

Dvasinės dovanos

Dvasinės dovanos

Stepas EITMINAVIČIUS

Įvairiomis progomis užverčiame žmones dovanomis: kuo brangesnėmis, kuo svarbesnėmis. Norime, kad apsidžiaugtų, kad mus ilgiau prisimintų. O imame ir pasielgiame taip: įteikiame akmenuką iš savo tėviškės, nuotrauką – įamžinome ypatingą saulėlydį. Kaip bus sureaguota: užpyks, apsidžiaugs?

Mes nuolat kalbame apie pragmatizmą ir vis nedrąsiai užsimename apie dvasines dovanas. Ar galėtume teigti, kad jos visais laikais nebuvo populiarios, kad apie jas apskritai neverta diskutuoti?

Kažkada mokinių paklausiau, ar jie būtų suprasti, jeigu į gimtadienio šventę nueitų su originalia, bet ne pirktine dovana: su džiovintų pievos gėlių kompozicija, su įspūdingomis išsiraizgiusiomis šakelėmis. Dominuojanti reakcija: nedrįsčiau, nes įsižeistų, gal net nesikalbėtų, išjuoktų; galbūt kažkada ir buvo galima taip pasielgti, tačiau dabar ne.

O kaip elgiasi atskiros bendruomenės? Ko gero, įprastas ir tradicinis būdas toks: kažkas surenka pinigus (susitaria, po kiek sumes), tuomet eina į parduotuvę. Neretai (dažniausiai?) grupė bičiulių net nežino, kas bus įteikta; galbūt tai visai ir nesvarbu. Kita vertus, tie daiktai gali tapti keliaujantys – jei nepatinka, kažkam kitam perduosime. O jeigu dovana – trumpas koncertas, išvyka po rajoną, įsimintini žaidimai (kaip vaikystėje)? Kaip suprantu, populiarėja pirkinių kuponai, kelialapiai į kitas šalis. Nežinau, ar šiuo metu mėgstama pirkti kitam knygą, meno albumus. Kažkodėl bijau knygyne to paklausti.

Man patikdavo, kai mokiniai įvairiomis progomis neteikdavo pirkinių. O ką tada sugalvoti? Regis, ne vienas pasukdavo galvą, kuo nustebinti ar kaip išsisukti iš tokios nemalonios situacijos. Tarkim, atneša pusę valties, sutrešusį avilį, senus šeimoje naudotus laikrodžius, džiovintų baravykų (ne pirko, bet senelis davė)… Daiktai daiktais, baravykai, uogienė, medus tik valgis, jeigu nesugalvosime, ką sakysime įteikdami, – kodėl tai duodame? Va čia reikia kūrybiškumo – galbūt taip mes žmogui pasakysime, ką apie jį galvojame.

Įsivaizduoju: jauni tėvai augindami dukras ar sūnus turi galimybę paaiškinti, kas jiems yra dovana: būtinybė nupirkti daiktą ar padovanoti tai, ką mes vadiname dvasiniais dalykais. Nuo jų, žinoma, labiausiai ir priklauso, kurios vertybės ateity bus svarbios.

1014 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Comments 3 komentarai

  1. ........................ parašė:

    didziausia dovana – pabuvimas kartu su brangiais mums zmonemis ir kuo dazniau, o dovanos, jei jos neturi paskirties, arba apskritai nepanaudojamos, nors to ir labai nesinori, jos tampa siukslemis ir per daug skaudu ismest, bet ir laikyt reikia ne tik vietos, reikia, kad ir vaizdo negadintu, o beto dar dulkes kaupiasi – todel labai gerai apgalvokime dovanodami, o gal geriau jau apskritai baikime su tomis dovanomis, nes nusipirkti sau kazka reikalingo ir naudingo ir kas tinka ir patinka tik man tai didelis malonumas, neatimkime to jausmo. Na o jeigu zmogus gyvena vargingai, tiesiog paremkime pinigais, jam tai bus ne tik didziule dovana, bet ir materialine paspirtis. Atvirukas geriausia ir i ji irasyti sirdimi isgyventi palinkejimai visada, visada malonu skaityti.

  2. Cia parašė:

    Manau, kad svarbiausia parodytas dėmesys, skirtas laikas. Kažin ar po kelerių metų prisiminsime kokį daiktą takart gavome dovanu, bet šilta pokalbi, draugija – butinai atminsime.

  3. saves pazinimas parašė:

    Pastaruoju metu vis dažniau pastebiu, jog stengiamasi iteikti prasmingas dovanas, tokias, kurios nesivoliotų kampe – tai įvairūs užsiėmimai, atsipalaidavimo praktikos, meditacijos, jogos kursai, savęs pažinimo mokymai, literatūra.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.