Home » Gallery » Pramogos » Kalėdų belaukiant

Kalėdų belaukiant

Kalėdų belaukiant

Nežinia, kas ateina pirmiau: žiema ar didžiosios metų šventės. Trumpas ir tamsias dienas praskaidrina papuoštos miestų ir miestelių eglės, begalės žaižaruojančių lempučių. Prekybos centruosekalėdinė muzika ir tokia nešventa šv. Kalėdų komercija. Juk yra žmonių, kurių šventė telpa pirkinių maišuose. Tačiau daug žmonių sako, kad kalėdinės dovanos nėra svarbiausia šventinio meto dalis, ir galbūt jie teisūs. Giminių susėdimas prie šventinio stalo ir šiltu bendravimu išsakyta meilė artimiesiems, simbolinės dovanos daugeliui ir yra tikroji Kalėdų dvasia. Kaip Kalėdas švenčia uteniškiai? Kokios švenčių tradicijos?

!cid_ii_ii49u6b70_1519a765b8901d53

Rūta Jonuškienė, poetė, dešimtmetį gyvenanti ir dirbanti Škotijoje

Gražiausiai šv. Kalėdas prisimenu savo vaikystės. Kūčių vakarą tėvas atnešdavo eglutę, puošdavom saldainiais ir obuoliais. Mama iškepdavo žuvies, virdavo spanguolių kisielių. Rogutėmis atsiveždavom jau sunkiai vaikštančią seniutę (taip vadinom močiutę motinos pusės), eidavom į pirtį. Tada visi sėsdavom prie stalo. Kuklaus, bet jaukaus. po baltos staltiesės traukdavom po šiaudą, norėdami sužinoti, kas ilgiausiai gyvens… Buvo mažai blizgesio, ir dovanų tegaudavom po maišelį ar dėželę saldainių, bet skonis iki šiol išlikęs burnoj… Man, esančiai toli nuo namų ir jau dešimt metų gyvenančiai Škotijoje, Kalėdos yra liūdna šventė, apnuoginanti sielą ir vienatvę. Čia žmonės kaip išprotėję perka dovanas, netgi varžosi, kas nupirks brangesnes ir įmantresnes. Viskas labiau sudaiktinta, mažiau dvasios, mažiau šilumos. Šįmet švęsiu Kalėdas su dukromis Paulina ir Ieva bei draugais (dukros irgi gyvena Škotijoje). Susitiksim prie Kūčių stalo, susiimsim rankų bendrai maldai, prisiminsim tuos, kurių nebėra su mumis ir kurie toli nuo mūsų. Gaminsim tradicinius lietuviškus valgiuskūčiukus, pyragėlius su džiovintais grybais, silkę, žuvį, salotas, virsim spanguolių kisielių ir darysim duoninę girą. Apsikeisim dovanėlėmis. labai nesureikšminam. Mėgstam dovanoti knygas bei gražius pabuvimus kartubilietus į teatrą, išvykas į koncertus ar parodas. Paskui tai lieka, tai gali prisiminti, nuo to gali sušilti… Dvasinės dovanos visada yra prasmingesnės materialines. Išsiunčiu daug šventinių atvirukų su sveikinimais, kartais net žmonėms, kuriuos mažai pažįstu. Svarbiausia, kad šv. Kalėdos būtų sielos šventė, kad stebuklo žvaigždė žibėtų akyse ir širdyje, kad prisimintume vienišus žmones ir kad kas nors prisimintų mus. Tegu po Kalėdų eglute kiekvienam šviečia po saują tėviškės dangaus su šv. Kalėdų žvaigžde virš gimtosios sodybos ir tegu žingsnius į gyvenimą laimina tėviškės vieškelio vingiai.

IMG_1093

Lionė Veronika Gylienė, pensininkė, pagyvenusių žmonių ansamblioUtenos radastavadovė

Vaikystė prabėgo sunkiais laikais – visko tuomet žmonės stokojo. Mano dėdė buvo batsiuvys, padarė „medzeliukus“ – batus mediniais padais. Grįžusi iš mokyklos juos švariai nuvalydavau ir padėdavau džiūti. Kuprinė – medinė skrynelė, sukalta iš plonų lentučių. Pokariu, pamenu, pusė kaimo susimesdavo pinigus ir važiuodavo į Daugpilį „gruzoviku“ nusipirkti duonos. Anksčiau kaime žmonės kitaip valgydavo: agurkų, kopūstų, burokėlių, obuolių statinaites paraugdavo. Pamenu, žiemą tėvas kirvuku atkerta raugintų kopūstų, taip skanu būdavo – kaip ledus čiulpdavau. Pavasarį į statinaitę prileisdavo sulos, užberdavo avižomis, jos suželia, o vasarą atplėši tarsi kepurę ir pasisemi sulos… Nebuvo mados mano vaikystės laikais per Kalėdas puošti eglutę ar keistis dovanomis. Nebuvo nė iš ko. Kalėdų labai laukdavom. Ant Kūčių ir Kalėdų stalo puikuodavosi nekasdieniai valgiai: pašildytas medus, mamos keptas pyragas, avižinis ir spanguolinis kisielius, virtinukai su mėlynėm, avižų šustiniai. Mes su broliu girnom maldavom avižas, iš kurių darydavo šustinius. Vėliau gyvenimas gerėjo, Kūčių stalas darėsi vis gausesnis. Kol vyras gyvas buvo, Kūčių dieną atvažiuodavo dukra su šeima, puošdavom eglutę, valgydavom vakarienę. Kai vyras mirė, Kūčias ir Kalėdas švenčiu pas dukrą. Ji gyvena prie Klykių ežero. Itin įstrigo atmintin vienos Kūčios. Gulėjau ligoninėje, sirgau. Kūčių vakarą atsidaro palatos durys, įeina dukra su žentu, anūkai, vyras. Su krepšiais – visas Kūčias atnešė. Didelė mūsų kompanija susidarė, pakvietėm prie stalo ir palatos kaimynes. Kalėdų šventimo tradicijos keičiasi, dabar pavalgę Kūčių vakarienę einam po eglute ieškoti dovanų, ir džiaugiamės jomis kaip vaikai. Kūčių vakaras sužadina prisiminimus ir nuteikia optimistiškai.

IMG_0035

Arūnas Katinas, Utenos muzikos mokyklos direktorius

Norėčiau išbraukti gruodžio mėnesį iki Kūčių. Tas laikotarpis pats baisiausias darbo prasme: renginiai, ataskaitos, finansinių metų pabaiga. Sulig Kūčiom tie rūpesčiai baigiasi – kaip nukirsta. Tos šventės – Kūčios ir Kalėdos – tai pirmiausia susitikimas su šeima, giminėmis. Per Kūčias susitinkame su žmonos mama, giminėmis, o per Kalėdas visi važiuojame pas mano tėvus. Tad Kūčios – Utenoje, o Kalėdos – Joniškyje. Visi: aš su žmona, dabar jau ištekėjusi dukra su vyru ir vaikais, jau suaugęs sūnus. Šiemet turbūt bus ne visai tokios Kalėdos – nebus dukros šeimos. Jos šeima ieško laimės užsienyje. Iki šiol tradicijos nesikeitė kone 30 metų. Tvarka tokia įsigalėjusi, net nekyla klausimų, kaip praleisime didžiąsias metų šventes. Mūsų šventės – pagal lietuviškus papročius: ir balta staltiesė ant stalo, ir šiaudai po ja, ir šventiniai valgiai. O kalėdinės dovanos nėra įpareigojančios, svarbios ar reikšmingos. Dovanos simbolinės: paprasčiausios kojinės, vitaminų dėžutė ar kitas mažmožis. Per vienas Kalėdas žmona gavo dovanų žurnalą „Iliustruota istorija“. Žinau, kad jo norėjo. Keitimasis dovanomis tik paįvairina šventinį vakarą. Vienais metais buvom susitarę, kad dovanos turėtų būti iki 5 litų. Paskutiniu metu netgi buvom sutarę taip: dovanas gauna tik anūkai. Kas jau nebenešioja šito titulo – dovanos nebegauna. Mes nepasiduodam kalėdinei dovanų pirkimo karštligei, mums svarbiausia – susiėjimas ir bendravimas. Per kiekvienas Kalėdas nusifotografuojam, o per Velykas tėvams nuvežu įrėmintą nuotrauką. Iš kiekvienų Kalėdų turim po nuotrauką. Iš pradžių mūsų buvo nedaug, paskui vis daugėjo, o dabar labai daug. Smagu jau vien todėl, kad žinau, jog tą dieną pasimatysim su giminėmis, sesers šeima, pabendrausim, pasijuoksim.

IMG_1097

Lionė Stundžienė, pensininkė, pagyvenusių žmonių ansamblioUtenos radastadainininkė

Kalėdos vaikystėje prasidėdavo nuo Advento – keturias savaites nevalgydavom pieniško ir mėsiško. Argi seniau valgėm kaip dabar? Paprastai valgėm. Laukdavom Kalėdų, nes žinodavom – ant stalo garuos skanūs valgiai. Net ir sovietiniais laikais švęsdavom Kūčias ir Kalėdas. Virtos bulvės, troškinti kopūstai, baravykų kotletai ir sriuba, žuvis, silkė su svogūnais, spanguolinis ir avižinis kisieliai, pupų kotletai, miešimas su medum, krosnyje keptas pyragas, kalėdaitis – šie valgiai būdavo dedami ant balta staltiese uždengto stalo. Po vakarienės – burtai. Kai panom buvom, atsinešdavom į kambarį vištą, į vieną indelį priberdavom kruopų, į kitą – vandens. Jei višta pirmiau gers vandenį – vyras girtuoklis bus, jei pirmiau les kruopas – vyras bus tinkamas gyvenimui. Kai aš būriausi, višta pirmiau lesė kruopas. Ne girtuoklį vyrą gavau, labai taupus buvo. Vaikams gimtadieniams nei pinigėlių duodavo, nei dovanų pirkdavo – aš paslapčiom duodavau. Vaikams prisakydavau: tik nesakykit tėvui. Tik prieš mirtį vyras sušvelnėjo. Matai, kas būna, kai višta pirma kruopas lesa. Dar sakydavo – kurioj pusėj šunys loja, į tą pusę ir nutekėsi. Taip ir buvo – nutekėjau Labanoro pusėn. Daugiau nei 12 metų gyvenau Švenčionių rajone. Į Uteną atsikrausčiau prieš 40 metų, prieš penkerius metus mirė vyras, tad Kūčias ir Kalėdas švenčiu Utenoje pas vaikus – mano abu sūnūs gyvena Utenoje. Eidama į svečius visada nešuosi pačios pagamintų patiekalų, o anūkams dovanoju pinigėlių. Kalėdos – viena linksmiausių metų švenčių.

IMG_0002

Darius Zagrebaitis, mokyklos-darželio „Eglutė“ ketvirtokas

Laukiu Kalėdų – prasidės atostogos, įsivyraus ramybė. Kūčių vakarienę valgom namuose: aš, brolis, mama ir tėtis. Pamenu, kartą brolis buvo pas močiutę kaime, tai mes kūčiavojom trise. Mama pagamina valgių: žuvies, silkių, mišrainių. Kūčiukus ne parduotuvėje perka, o iškepa pati. Būna labai skanūs. Pavalgom ir einam miegoti. Ryte nubudę randam dovanų. Ir noriu pasakyti – dovanas dovanoja tėvai, o ne Kalėdų Senis. Visokių dovanų esu gavęs: stalo žaidimą, kompiuterį, telefoną, Yamaha pianiną. Smagu gauti dovanas, bet ne dovanos svarbiausia.

Laima Zagrebaitienė, namų šeimininkė

Mes esame keturiese: dešimtmetis Darius, šešiolikmetis Laurynas, aš ir vyras. Mano vyras – tolimųjų reisų vairuotojas. Vyras dažniausiai dirba tokiu ritmu: mėnesį trunka reisas, o pora savaičių būna namuose. Bet toks režimas – ne taisyklė, kartais reisai trunka ir du mėnesius. Tad aš šeimininkauju namie: vežioju vaikus į mokyklą, būrelius, kūrenu krosnį – rūpinuosi namais ir vaikais. Kūčios – visada namuose. Susėdam visi keturi prie Kūčių stalo. Stengiuosi valgius pagaminti pati, tad ir kūčiukus iškepu namuose. Trumpai tariant, laikomės lietuviams įprastų Kūčių vakaro tradicijų, tad ir dovanos vaikams būna Kalėdų rytą po eglute. Kai vaikai buvo mažesni, dovanos po eglute būdavo visada, o dabar jau… Perkam dovanų praktinius dalykus – ko reikia. Kalėdas švenčiam, anot žmonių, kaip išeina. Dažniausiai važiuojam į Švedriškes. Švedriškės – kaimas Ignalinos rajone, jame – močiutės namai, ten gyvena mano dėdės Jonas ir Valdas. Jie vieniši, mes juos aplankom. Važiuodama iškepu pyragą, išverdu šaltienos – jie labai mėgsta. Visi einam į bažnyčią Švedriškėse. Ten labai jauki medinė bažnyčia, tik joje šalta, bet Kalėdų dvasia visus tarsi sušildo.

Parengė Birutė Zabukienė

1376 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.