Home » Pozicija » Abejingumą nuo tragedijos skiria tiktai vienas žingsnis

Abejingumą nuo tragedijos skiria tiktai vienas žingsnis

Abejingumą nuo tragedijos skiria tiktai vienas žingsnis

416px-Bagdonas_Vytautas[1]

 

 

Vytautas BAGDONAS

Pas mus Lietuvėlėje jau taip įprasta, kad sujudama, sukruntama, tarsi iš letargo miego pabundama tiktai atsitikus kokiai nors didžiulei nelaimei, ypatingam rezonansiniam įvykiui. Tuomet kaip iš gausybės rago ir aukščiausiose valdžios instancijose, ir žemiausiose biurokratinių struktūrų grandyse pasipila pasitarimai, susirinkimai, aptarimai, sudarinėjamos komisijos, darbo grupės, pradedamos nagrinėti vieno ar kito įvykio aplinkybės, ieškoma kaltininkų, pasigirsta visokiausių, netgi visiškai utopinių, sunkiai įgyvendinamų pasiūlymų kaip išspręsti iškilusias problemas. Labai sąmoningai susidariusia situacija, atsitikusiomis nelaimėmis pasinaudoja savo pasisakymais, rašiniais žiniasklaidoje, pasiūlymais politikai, partijų ir partijėlių atstovai, visuomenės veikėjai savo reitingams kelti, populiarumui didinti, prieš artėjančius rinkimus pelnyti būsimų rinkėjų balsus.

Būtent taip triukšmingai prasidėjo ir pirmoji Naujųjų metų darbo diena daugelyje šalies organizacijų: pradedant Prezidentūra, Vyriausybe, Seimu, kai kuriomis ministerijomis ir baigiant savivaldybėmis, seniūnijomis, policijos komisariatais, vaiko teisių apsaugos tarnybomis, socialinius reikalus sprendžiančiomis įstaigomis, kaimų ir miestelių bendruomenėmis.

Ramus gyvenimo ritmas buvo sudrumstas, šventinė nuotaika daug kam buvo sugadinta Kėdainių rajone sausio antrosios naktį įvykus žiauriai tragedijai. Čia vieno Pelėdnagių seniūnijos kaimo gyventojas, supykęs ant savo sugyventinės, ryžosi niekuo nepateisinamam ir nepaaiškinamam žingsniui. Pačiupęs du savo vaikus: ką tik antrojo gimtadienio sulaukusį sūnelį ir vos pusės metukų dukrelę, juos įmėtė į… šulinį. Nelaimingus vaikelius motinos iškviesti ugniagesiai iš septynių metrų gylio šulinio ledinio vandens ištraukė, deja, jau be gyvybės žymių. Tokio skaudaus likimo išvengė dar du tos šeimos vaikai.

Kaip dažniausiai ir būna, visuomenei apie tragiškus įvykius, nelaimes pirmieji praneša žurnalistai. Taip buvo ir tą sykį. Tragedijos vietoje apsilankę žurnalistai nepatingėjo pabendrauti su įtariamojo sunkiu nusikaltimu kaimynais, kitais sodiečiais. Paaiškėjo gana liūdnų dalykų. Pasirodo, tasai žmogus mėgsta išgerti, yra nenuspėjamo elgesio, nuolat smurtaudavo šeimoje, nuo jo rankos dažnai kentėjo sugyventinė. Keletą kartų už viešosios tvarkos pažeidimus buvo baustas administracine tvarka. Tuo tarpu seniūnas kalbėjo beveik priešingai, charakterizuodamas jį gana teigiamai. Esą, jis rūpinosi šeima, vaikais, ne kartą su seniūnu bendravo, šnekėjo apie savo planus, kaip ir ką tvarkys savo sodyboje. Tiesa, kartais sugyventinė su vaikais nuo jo pabėgdavo pas savo motiną į Jonavos rajoną, tačiau greitai vėl susitaikydavo. Tiek seniūnas, tiek seniūnijos socialinė darbuotoja šia šeima domėjosi, ją tikrindavo, bet didelių trūkumų nerasdavo. Namuose būdavo šilta, šaldytuve netrūkdavo dešros. Moteriškė niekuomet nesiskųsdavo, kad yra skriaudžiama, mušama, vis sakydavo, kad tai – šeimyninės problemos, tarpusavio ginčai, kurie išspręsti, jokių problemų nebėra…

Kad šioje šeimoje iš tiesų ne viskas buvo gerai kaip tiktai ir įrodė antrosios Naujųjų metų dienos naktį atsitikusi tragedija. Tiktai dabar, jau po laiko, atvirai prabilta, kad tokioje aplinkoje, kokia yra tos šeimos namuose, vaikai negali gyventi. Dabar jau negali, o anksčiau – galėjo? Namų jaukumas, šeimos darnumas, susiklausymas, tėvų rūpestingumas, palankios gyvenimo sąlygos vaikams atsakingų seniūnijos darbuotojų supratimu – tai pakūrenta krosnis, gabalas dešros šaldytuve. Ir to visiškai pakanka. Jeigu nebūtų tiek abejingumo, jei nebūtų tokio atsakingų pareigūnų nerūpestingumo, galbūt tie vaikeliai šiandien tebegyventų. Seniūnijos darbuotojai puikiai žinojo, kad toji moteriškė po šeimyninių konfliktų su mažamečiais vaikais vis pabėga pas savo motiną į Jonavos rajoną. Ir niekam nekilo jokių abejonių, kad gal ne iš gero gyvenimo jai tenka bėgti pagalbos ir užtarimo ieškotis pas motiną. Ir niekas nepanoro nors kartą pabėgusią šeimą aplankyti tame kaimyniniame rajone, pasidomėti, kas ir kaip, kokios problemos slegia, kuo būtų galima pagelbėti? Gal pas motiną atvažiavusi dukra su krūva vaikų būtų atvirai pasipasakojusi savo negandas, prisipažinusi.

O pas mus dažniausiai visuomet jau po laiko susirūpinama, pradedamos gvildenti problemos, bandoma ieškoti kaltų. Ir, paprastai, kalti retai surandami ir dar rečiau nubaudžiami.

Ar kas nors buvo pripažintas kaltu dėl Kražių „skerdynių“, kuomet keliolika kartų teistas, visiškai degradavęs, iš girtavimo liūno neišbrendantis pilietis nužudė keturias moteris? Tik po žiaurių nusikaltimų paaiškėjo, kad jis nuolat girtavo, vagiliavo, buvo nenuspėjamo elgesio, nuolat smurtavo prieš savo sugyventinę, kėlė kumščius ir prieš kitus žmones. Žinojo tai ir seniūnija, ir policijos pareigūnai, ir kaimynai, bet abejingai tylėjo. Vieni bijojo šio žmogaus keršto, kiti neįžvelgė nusikaltimo sudėties, treti galvojo „gal kaip nors“. Lygtinai nuteistą pilietį turėjusios prižiūrėti institucijos pareigūnai dirbo irgi atmestinai. Teisindamiesi dideliu darbo krūviu, užimtumu ir kitokiais dalykais šie iš mokesčių mokėtojų išlaikomi valdininkai paprasčiausiai nekontroliavo poelgių žmogaus, kuris turėjo būti itin kontroliuojamas. Po Kražiuose įvykdytų nusikaltimų pasipylė kalbos, pažadai apie būtinybę riboti prekybą svaigalais, priverstinį alkoholikų gydymą ir panašius dalykus. Ir kas po to pasikeitė? Girtuoklių nei kiek nesumažėjo, priverstinai niekas jų net nebando gydyti, svaigalai kaip liejosi upeliais, taip nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro tebesilieja. Na, tiktai pagaliau įgyvendintas nutarimas uždrausti prekybą svaigalais degalinėse. Bet apie tokį draudimą jau buvo plačiai kalbama dar iki Kražių įvykių. Smurto šeimose irgi nemažėja.

Smurtas šeimoje neišgyvendintas ir vargu, ar kada nors jis baigsis, nors teisėtvarka smurtautojus ir griežtai baudžia. Nors postringaujama apie būtinybę naikinti vaikų globos namus, skatinant tėvų šilumos ir meilės netekusius vaikus globoti ir įsivaikinti padorioms šeimoms, niekas per daug tokių troškimų nereiškia. O rizikos šeimų, kuriose augantiems vaikams priežiūros trūksta – nemažėja, gal net kai kuriose vietovėse ir daugėja. Taigi, ir vaikų globos namai tebelieka reikalingu ir svarbiu objektu. Girtaujančių, šlitinėjančių pakampėmis, chuliganiškai besielgiančių tautiečių pilna ir miestuose, ir kaimuose. Tad, galima tiktai spėlioti, kur ir kada vėl atsitiks koks nors tragiškas įvykis, nauja baisi nelaimė. O norint išvengti panašių skaudžių įvykių reikėtų didesnio visuomenės susitelkimo, bendruomenės aktyvumo, pilietiškumo, visų valstybės tarnautojų, teisėtvarkos pareigūnų, socialinių darbuotojų atsakingumo, rūpestingumo. Tiktai bendromis pastangomis įmanoma kažką apčiuopiamo nuveikti, nuo žodžių pereiti prie konkrečių darbų. Niekam nereikėtų pamiršti, kad nuo abejingumo, nerūpestingumo iki nelaimių ir tragedijų tėra tiktai vienas žingsnis.

1040 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.