Home » Pro dienų prizmę » Ar tikrai nėra nepakeičiamų?

Ar tikrai nėra nepakeičiamų?

Ar tikrai nėra nepakeičiamų?

Po kasdienybės sparnais

 

 

 

Stepas EITMINAVIČIUS

Man vis atrodo, kad gana daug pasakymų, kuriuos vartojame nepagalvoję. Neretai, rimčiau pasvarstę, patys nustembame: kodėl to, kas lyg ir įprasta, neįvertinome kritiškiau… Šįsyk galvoju apie vieną gana dažnai išgirstamą frazę: „Nepakeičiamų nėra“.
Kas norima pasakyti taip teigiant? Kad esame trapūs trapaus pasaulio atstovai ir neturėtume labai gerai apie save galvoti, neturėtume kurti didesnių planų? Gal ir taip, sunku pasakyti. Gal tokiu būdu sumenkinamas nemylimas žmogus, kuriam pavydima, kuris intrepretuojamas kaip konkurentas? Gal šiuo posakiu pavaldinius nutildo vadovai ar tie, kurie jaučia galį taip tvirtinti?
Nepritariu tokiai replikai, nes netikiu, jog taip gali būti. Nemanau, kad kiekvieną žmogų galima pakeisti, nors ir darbe, kitu. Sutinku, kad jei kas nors atsitinka, kitas gali užimti jo vietą: gauti tokius pačius įpareigojimus, būti atsakingas už tas pačias sferas, galbūt, net lygiai tokiu pačiu atlyginimu palepinamas. Bet kad ir kaip diskutuotume, prisipažinkime, jog tai visgi ne esmė, tai tik pareigybinių aprašų dalykai.
Svarbu pats požiūris, įsitikinimas: mes nesame kaip vienodi švininiai kareivėliai iš Anderseno pasakos. Perkeltine prasme kalbėdami pasakytume: juk ne pagal tą patį kurpalį parenkami.
Praėjo daug metų, kai baigiau vidurinę mokyklą, bet vis prisimenu vieną atvejį. Rusų kalbos mokytoja mūsų klasės neįveikė: triukšmas, vaikščiojimas per pamokas. Kaip ten buvo, nežinau, bet staiga pas mus ateina nauja mokytoja – Valentina Ivanan. Ir kas atsitiko? Nuo pirmų minučių visiška tyla, net patys didžiausi niekšeliai nė krust. Vos ne dailyraštį rašėme, eilėraščius atmintinai mokėmės, bet daugumai buvo na taip smagu, na taip smagu. Nepakeičiama? Nepakeičiama.
Juk, tarkim, kalbėdami apie mokyklą, neretai pirmiausiai pasakome, kas yra direktorius, pavaduotojai. Nepakeičiami? Nepakeičiami, nes vieniems išėjus, o atėjus kitiems, nori nenori atsiras kitokia mokykla, ir žmonių likimai taps kitokie.
Parduotuvėse, kirpyklose, įvairiose kitose įstaigose esame pripratę prie žmonių, kurie yra savo vietoje, kurie yra asmenybės.
Skaitome žurnalistų straipsnius, klausomės televizijos laidų vedėjų – na, ar jie yra nepakeičiami? Nepakeičiami, nes kitas ir bus kitas, kitoks.
O menininkai – argi jie vienodi?
Esu įsitikinęs, jog nederėtų žmonių lyginti norint pagirti ar sumenkinti. Svarbu pajausti, suvokti asmens stipriąsias puses bei tuo pasidžiaugti.
Na, o dabar, galbūt ir gana naiviai vardyčiau, vardyčiau konkrečius žmones… Man regis, kiekvienas iš karto prisimintų bent dvidešimt tokių asmenų. Daugiau? Turbūt.
Suprantu gydytojus, kurie mums, rimčiau susirgusiems, pataria daugiau apie savo sveikatą pagalvoti ir ciniškai pagąsdina: „Nepakeičiamų pilnos kapinės“.
Ir vis dėlto norėdami ištarti šią frazę bent akimirką turėtume suklusti.

1399 Iš viso matė 3 Šiandien peržiūrėjo

Comments (2)

  1. As sako:

    + pritariu +

  2. Anonimas sako:

    LABAI TEISINGOS MINTYS

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.