Home » Gallery » Veidai » Režisierius Erikas Druskinas: „Man reikalinga aplinka, kurioje manimi tikėtų“

Režisierius Erikas Druskinas: „Man reikalinga aplinka, kurioje manimi tikėtų“

Režisierius Erikas Druskinas: „Man reikalinga aplinka, kurioje manimi tikėtų“

 

 

Kristina SAKAITĖ

Uteniškis režisierius Erikas Druskinas – ryški asmenybė. Ne tik dėl rekordų (kartu su mokiniais pasiuvoilgiausią Lietuvos trispalvę), originalių sumanymų ir įgyvendintų projektų. Neišvengė ir skandalų. „Garsiai“ paliko darbą Anykščių progimnazijoje, vos mėnesį vadovavo Širvintų kultūros centrui, o atleistas iš pareigų kreipėsi į teismą. Uteniškis savo kūrybines idėjas įgyvendino Anykščiuose, Ukmergėje, Širvintose, o dabar važinėja dirbti į Rokiškį, kur vadovauja kultūros centrui.
Kalbėjomės su Eriku Druskinu apie darbą ir pasirinkimą.

DSC_1736

Režisierius Erikas Druskinas / Kristinos Sakaitės nuotrauka

 

Esate uteniškis, tačiau savo kūrybines idėjas realizuojate aplinkiniuose miestuose, tad kyla klausimas – kodėl kuriate ne Utenoje, kur, atrodo, yra ir erdvių, ir sąlygos, ir žmonių, kurie tą kūrybą vertintų?
Man reikalinga aplinka, kurioje manimi tikėtų. Manimi pasitikėjo Anykščių mokyklos direktorė, kur dirbau prieš persikeldamas į Rokiškį. Per tuos šešerius metus mes įgyvendinome daugybę keisčiausių, didžiausių sumanymų: pilietines akcijas, kurios nuskambėjo per visą pasaulį, užsienio televizijų naujienų tarnybos rodė tuos kadrus ir dar teberodo, pvz., sausio 13 d. buvo jau penkeri metai kaip rekordinio ilgio Lietuvos trispalvė vėliava keliauja po Lietuvą ir pasaulį.

Vadinasi, jeigu menininkui suteikiama erdvė, nepaisant finansų stokos, jis gali atsiskleisti. Ir gali būti atvirkščiai – suspaustas veiklos rėmuose pažabos savo mintis ir fantaziją?
Taip. Man visada buvo reikalinga didžiulė laisvė ir pasitikėjimas. Nes kai ateini pas savo vadovą ir sakai, kad turi beprotišką idėją, ko dar niekas nedarė, tai natūralu, kad dauguma jų išsigąsta. Tas pasitikėjimas yra svarbus, nes tada gali pasiūlyti savo sumanymus ne tik kaip režisierius. Gali eksperimentuoti. Įrenginėti nestandartines erdve, pvz., pastatyti mokykloje biliardo, teniso stalus, šachmatų staliukus. Anykščiuose, A. Vienuolio progimnazijoje, į mane žiūrėjo, švelniai tariant, kaip į keistuolį: ką jis daro, griauna mokyklą!..

Studijuodamas mokėtės režisuoti spektaklius. Dabar tenka „režisuoti“ ne tik tai, kas vyksta scenoje. Ar šiais laikais visi turi būti universalūs?

Iš esmės menininkai visada buvo universalūs. Žinoma, yra menininkų, kurie specializuojasi tam tikroje srityje ir nemato kitų krypčių. Pasaulinėje praktikoje režisieriai dažnai savo ar kitiems spektakliams kuria scenografiją ir yra žinomi pasaulio dailininkai ir režisieriai. Bet Lietuvoje situacija tokia, kad tokių talentingų universalių žmonių labai bijoma ir jų vengiama. Yra tokia nuomonė, kad jeigu tu dirbi keliose srityse, tai esi nepatikimas žmogus. Ir niekas nežiūri ir nevertina tavo darbų.

Gal ne be pagrindo abejojama, kad vienu metu keliose srityse galima dirbti gerai?
Aš esu keletą metų dirbęs maketuotoju. Maketavau afišas, plakatus, tam tikrus produktus spaudai, ir tai netgi buvo tapę mano pragyvenimo šaltiniu. Anykščiuose tą pradėjau daryti, kai dirbau režisieriumi koplyčioje, kur buvo muziejaus filialas, kamerinių menų centras. Norėjau, kad įstaiga geriau dirbtų, geriau pristatytų savo veiklą. Man nepatiko, kad kiekvienam renginiui buvo išleidžiama nespalvota standartinė afiša. Aš buvau tas žmogus, kuris prieš 13 metų į Anykščius atnešė spalvotas afišas (juokiasi). Kadangi muziejuje buvo tik vienas kompiuteris, aš dirbdavau vakarais – iki vidurnakčio, pasibaigus sekretorės darbui. Išmokau dirbti įvairiomis programomis. Mokiausi, nes reikėjo.
Baigiau Dailės mokyklą Utenoje su pagyrimu. Man labai patiko piešimas. Kai kurie pedagogai dabar manęs klausia, ką veikiu, jie įsivaizdavo, kad susiejau savo gyvenimą su daile…
Esu dalyvavęs Dizaino konkurse ir laimėjęs 3 vietą audinių dizaine. Norėjau išbandyti ir sau įrodyti, kad kažką galiu. Gavau ir piniginį prizą – tuo metu, prieš beveik 20 metų, tai buvo nemaži pinigai. Nusipirkau naują paltą, dar kažką. Tai turbūt buvo mano pirmasis kūrybinis uždarbis.

Gal praleidot šansą – dabar būtumėt žinomu drabužių dizaineriu…
Ne, tuo metu jau buvau įstojęs studijuoti režisūros. Mokykloje blaškiausi įvairiose srityse. Mano teatriniai atradimai įvyko tik skaitovų konkurse.
Pamačiau skelbimą ir pagalvojau: o kodėl negalėčiau sudalyvauti, nes niekada niekur nedalyvaudavau. Ir tada man pasisekė – laimėjau respublikinę nepirmą vietą. Ir tuomet geroji fėja aktorė Virginija Kochanskytė, kuri buvo konkurso komisijoje, pakuždėjo: klausyk, tavo puikus balsas, gali būti aktoriumi. Paskui ji su programa lankėsi mūsų mokykloje ir pietaudami valgykloje mes diskutavome, o po to pokalbio supratau, kad nebenoriu stoti į inžineriją. Iki tol tai buvo mano kategoriškas planas – studijuoti Vilniaus Gedimino technikos universitete, jei nepavyktų įstoti į inžineriją, blogiausiu atveju, rinkčiausi informatiką. Aš buvau tiksliukas, labai patiko chemija, fizika, informatika. Labai mėgau spręsti uždavinius.
Dalyvavimas skaitovų konkurse man atvėrė kitokį matymą. Aš labai mėgau skaityti knygas. Mano lietuvių kalbos mokytoja „Saulės“ gimnazijoje buvo Milda Beinoravičienė, turėjome nuostabią rusų kalbos mokytoją Rožę Lapašinskienę – jos mus užkrėtė literatūra. Kažkas atsivėrė, pradėjau matyti tekstus. Teksto skaitymas yra tam tikra matematika. Turi apskaičiuoti tam tikras erdves, turi matuoti jų gylį ir jį bandyti perteikti žodžiu. Tuos matematinius apskaičiavimus paversti jausminėmis erdvėmis. Žiūrovui turi perteikti tai su ironija, liūdesiu, gal su tragikomiškomis gaidomis.

Kai mokėtės režisūros, ar turėjote užsibrėžęs planą, kokį spektaklį norite pastatyti, ar turėjote režisierių, kurių darbais žavėjotės ir iš jų mokėtės?
Niekada neturėjau režisierių idealų. Mano dievaičiai, kuriuos gerbiau buvo Jurijus Nikulinas, klounas Popovas. Mane žavėjo asmenybės, kurios galėdavo išeiti prieš publiką ir juokinti, o iš tiesų buvo nuostabios, gilios, subtilios asmenybės. Nikulinas gebėjo suderinti klounadą, vadovavimą cirkui, aktoriaus darbą…
Aš žavėjausi Rimo Tumino darbais, bet tai nebuvo mano režisierius vedlys. Žavėjausi kokybiškais spektakliais.
Apskritai, mėgau skaityti biografines knygas, pradedant Šekspyro ar Moljero, bet labiausiai man patiko rusų literatūra. Bet ne todėl, kad esame iš posovietinės erdvės. Ten atradau tokių autorių, kurie man buvo artimi. Pasaulinėje literatūroje taip pat yra tokių autorių: Emilis Zola – taisyklių laužytojas su savo beprotiškais romanais, kuriuose pilna įvykių, žiaurios socialinės ir šeimos dramos, politinių įvykių, Šolom Aleichemas su savo nuostabiomis novelėmis, apsakymais ir su savo kitokiu pasaulio matymu – mane tai be proto žavėjo.
O rusų literatūra man labai įdomi todėl, kad daug ką atpažinau lietuvių literatūroje. Gretinau tautų panašumus, skirtumus, išgyvenimus. Rusų literatūroje radau labai daug K. Donelaičio. Donelaitis ir Nekrasovas man atrodo tarsi literatūros broliai. Ne todėl, kad tokiu pat stiliumi rašė, bet jų siužetiškumas, pasaulio matymo gelmė atrodo panašios.
Donelaitis man yralLietuvių literatūros guru. Lygiai taip pat – Žemaitė. Lietuviai nesupranta, ką jie turi. Palyginus jos kūrybą su pasauline novelistika, kyla klausimas, kuo prastesnė mūsų Žemaitė. Ji dėliojo puikiausius siužetus. Paskaitai rusų autorius, Nobelio premijos laureatus, ir matai, kad ten yra tas pats. Mes pripratę savus tarsi žeminti: „Juk tai tik Žemaitė, novelių, apsakymėlių autorė su skarele…“ Bet kokia spalvinga asmenybė ji buvo, niekuo nenusileidžianti Holivudo žvaigždėms savo įpročiais, kartais iššaukiančiu elgesiu! Jos gyvenimas filmo vertas, didžiausių romanų! Ji buvo to meto revoliucionierė, kuri griovė visus kanonus.

Daugelis menininkų priversti sugebėti pristatyti bei parduoti savo meną. Ar manote, kad šiais laikais menininkas gali būti tik kūrėjas?
Nesąmonė. Aš tada labai abejoju tokiais kūrėjais. Nes genialiausių menininkų, kad ir to paties Nekrošiaus ar Tuminio, pavyzdžiai rodo, kokie jie puikūs organizatoriai, vadovai. Pseudomenininkai dažnai prisidengia savo bejėgiškumą ir netalentingumą – tai nenoras prisiimti daugiau įsipareigojimų, nes taip patogiau gyventi.

Dabar vadovaujate Rokiškio kultūros centrui. Dažnai rajonų kultūros centrai kaltinami neveiklumu, pabodusiais kalendoriniais renginiais ir pan. Kaip įsivaizduojate gerai veikiančią atitinkamą rajono kultūros įstaigą?
Kultūros centras ir kitos kultūrinės įstaigos – muziejai, bibliotekos, visi jie turi tarnauti ne tik organizuojant renginius, puoselėjant ir platinant kultūros produktus, bet ir prisidėti prie turizmo vystymo, kurti miesto, rajono veidą. Nuo kultūrinės aplinkos priklauso, ar patogus miestelėnų gyvenimas. Pavyzdžiui, kodėl Rokiškio įmonėje dirbantys žmonės važinėja iš kitų miestų, bet nenori persikelti čia? Gal jiems Rokiškyje kažkas nepatinka? Jeigu siūlysime pramogas, įdomiai praleisti laisvalaikį, tuomet tie žmonės norės čia gyventi, nes jiems bus patogiau.
Žmones stabdo tai, kad jiems nėra čia ką veikti – nėra boulingo salių, biliardinių ir pan. Aš kaip kultūros centro atstovas irgi noriu prisidėti prie Rokiškio gyvenimo ir paskatinti, kad ir verslas padėtų judėti šia kryptimi.

Kultūrininkai skundžiasi, kad žmonės neina į renginius, jiems niekas neįdomu, pajamų nėra…
Eina jie į renginius, nebūtinai salės turi būti sausakimšos, nebe tarybiniai laikai, kai buvo suvaromi fabrikai pažiūrėti kokio nors renginio. Ateina 100 ar 50 žmonių, bet duokim jiems tai, kas būtent jiems įdomu.

Dirbote Anykščiuose, Ukmergėje, dabar Rokiškyje. Ar pastebėjote specifiką, kad vienam miestui reikia būtent to, o kitam – visai kito?
Specifika tokia, kad kiekvienas miestas įsivaizduoja, kad yra originaliausias. Bet taip nėra. Miestų kultūrinis gyvenimas yra daugmaž panašus, faktiškai trafaretinis, tik pagal miesto pobūdį vieni kameriniai renginiai vyksta bibliotekoje, kitame – koplyčioje ar bažnyčioje. Bet visur renginių pasiūla ir pobūdis yra panašūs. Kartais atskiri menininkai padaro kažką netradicinio, bet ne visada tai sulaukia palaikymo – politikų ar rėmėjų. Nes rėmėjai kartais remia pačius kvailiausius dalykus, nesuprasdami, kad tai neduoda pridėtinės vertės nei turizmui, nei kultūrai, nei paslaugų verslo sektoriui. Pas mecenavimas vis dar pažinčių lygyje, dar nėra kaip Vakarų Europoje, kai bankas ar verslo įmonė mecenuoja idėjas, kurias palaiko.

Kas jus žavi gyvenime?
Mane gyvenime žavi tai, kad nukritęs žmogus gali atsitiesti. Ne visi tai padaro, nes nukritęs žemyn žmogus tuo metu būna truputį egoistas ir nepagalvoja apie savo draugus, kolegas, šeimos narius, kad ne tik dėl savęs turi atsitiesti, o ne raudoti ateinančius 20 metų.
Man irgi buvo gyvenime sunkių akimirkų, kai tave apipila paskalomis ir pamazgomis ir kai nesupranti, kodėl taip daro – ar tik todėl, kad vis išsišoki su savo darbais?
Man buvo tokių akimirkų, kai norėjosi viską mesti, išvažiuoti iš Lietuvos ir viską pamiršti. Turėjau galimybę išvažiuoti pas savo artimuosius į Izraelį. Bet… Nusprendžiau gyventi, nusprendžiau džiaugtis gyvenimu.
Ir šiandien, kai mane kas nors kapoja, man jau yra dzin. Aš galiu pasakyti kitokią nuomonę.
Aš, kaip katalikas, šalia savo religinės kryties turiu įsijungęs dzinbudizmo kryptį. Kai pasidarai laisvas nuo kvailų baimių, tik tada pradedi gyventi, nes supranti, jei tavęs nenorės čia, visada bus vieta, kur tavęs norės.

1452 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.