Home » Gallery » Veidai » Atbulai kalbantis uteniškis savo talentą demonstruoja tik artimiesiems

Atbulai kalbantis uteniškis savo talentą demonstruoja tik artimiesiems

Atbulai kalbantis uteniškis savo talentą demonstruoja tik artimiesiems

 

Kristina SAKAITĖ

Abal aneid, ša use sanoJ,lyg ir latviškai, lyg ir esperantiškai prisistato uteniškis Jonas Guogis.Egzaminuojamasredakcijos svečias net nestabtelėdamas išverčia į savo kalbą laikraščio straipsnių antraštes, sakinius ir žodžius, neužstringa ir ties ilgiausiuojunebeprisikiškiakopūsteliaudavome. Keistas vyro gebėjimas kalbėti atbulai stebina ir linksmina aplinkinius.Veidrodinėskalbos 56-erių vyras pramoko dar vaikystėje, paskui išgirstus lietuviškus žodžius pasakyti atbulai sekėsi vis paprasčiau ir greičiau.

Paklaustas, ar kada pravertė neįprastas gebėjimas, vyras juokiasi: 1989 m. buvo pakviestas dalyvauti Kaune vykusiame Anekdotų čempionate kartu su Artūru Orlausku, Raimondu Šilansku, Hana Šumilaite ir kitais humoristais. Anekdotų nepasakojo, užteko scenoje pakalbėti atbulai. Už tai gavo 100 rublių honorarą.

Iš Rokiškio rajono kilęs ir jau septynerius metus Utenoje gyvenantis Jonas Guogis prisimena pirmuosius žodžius atbulai ištaręs būdamas penkerių. Tuomet jau mokėjo skaityti, o tėvukas provokavo: skaityti moki, o ar sugebėtum iš kito galo? Tuomet penkiametis ir nuskaitė radijo imtuvo pavadinimą Spidola – Alodips. Paskui „nuskenavo“ druskinę su užrašu „Druska“ – aksurd. „Paskui nereikėjo nei mokytis, žodžius atbulai ištardavau automatiškai. Kai pradėjau lankyti mokyklą, vaikai vis prašydavo pakalbėti atbulai. Vietos laikraštyje „Spalio vėliava“ į priekį ir atbulai skaitydavau apibrėžtus ryškesnius tekstus – tai būdavo užuojautos rėmelyje. Žodžių mintinai tikrai nesimokau – visų išmokti būtų neįmanoma. Juos tarsi girdžiu iš kitos pusės – pats nelabai galiu paaiškinti, kaip tai pavyksta“, – sako Jonas.

Iš aplinkinių vyras sulaukia įvairių reakcijų. Rokiškyje turėjo antrą „vardą“ – Atbulinis, o Kaune renginio pertraukos metu apsauginis domėjosi, ar šis nebuvo vaikystėje iš obels ant galvos nukritęs… „Tikrai nebuvau“, – patikina pašnekovas. Uteniškis turi puikią atmintį – beria tikslias įvairių įvykių datas, gali išvardyti visų pasaulio valstybių sostines ar kelias valandas mintinai deklamuoti Jesenino eilėraščius. Visą gyvenimą šalia buvo muzika. Vargonais groti pradėjo Aleksandravėlės bažnyčioje būdamas 10-ties, nors kojomis dar nesiekė pedalų. Vėliau, įgijęs choro dirigavimo specialybę, 18 metų dirbo Rokiškio kultūros mokykloje koncertmeisteriu. Pašauktas į tarnybą kariuomenėje, buvo paskirtas į orkestrą. Orkestrantai nešiojo karininkiškas uniformas, buvo armijos „inteligentija“ arba „šlangi“. Kazachstane, Alma Atoje kartu su jungtinio orkestro 600 muzikantų teko groti Brežnevui. „Buvo labai didelis paradas, Brežnevas tribūnoje pastovėjo, paskui gal jam karšta pasidarė, kažkur dingo. Buvo rugpjūčio mėnuo…“ – prisimena J. Guogis.

Atvykęs į Uteną Jonas dar ketverius metus vargonavo Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje. Teko akompanuoti ir estradiniams ansambliams, tačiau jam labiau prie širdies sakralinė muzika.

Muzikos kūrinį irgi galima sugroti atbulai, tačiau tai jau nebebus tas pats kūrinys“, – savo eksperimentus atskleidžia pašnekovas.

Uteniškis niekada nebandė savo gabumų demonstruoti įvairiuose talentų konkursuose, ten esą jaunimo niša, o žvaigždės statusu mėgaujasi tik draugų ir artimųjų vakarėliuose.

1104 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.