Home » Sveikata » Geštalto terapijos centro įkūrėjas – nuo verslininko iki psichoterapijos praktiko

Geštalto terapijos centro įkūrėjas – nuo verslininko iki psichoterapijos praktiko

Geštalto terapijos centro įkūrėjas – nuo verslininko iki psichoterapijos praktiko

 

 

Kristina SAKAITĖ

„Utenos Geštalto terapijos centras“ skelbiama ant Utenos kolegijos buvusios bibliotekos miesto centre (J. Basanavičiaus g. 56) durų. Nesuprantančiam dar patikslinama: „Dvasinis sveikatingumas“. Prieš keturis mėnesius duris atvėrusiame centre dirbantis Gintaras Biruta – diplomuotas pedagogas, sociologijos magistrantas ir socialinis darbuotojas. Taip pat Geštalto terapijos praktikas. Kad juo taptų 4 metus mokėsi Vilniaus Geštalto institute, kuris yra akredituotas Europos psichoterapijos asociacijos. Utenos Geštalto terapijos centro įkūrėjas sulaukia pagalbos ieškančių ir iš Utenos, ir iš Vilniaus, tačiau pripažįsta, kad žmonės dar neskuba savo bėdų patikėti specialistui ir linkę jas spręsti patys. Apie Utenos Geštalto terapijos centro veiklą kalbėjomės su centro įkūrėju Gintaru Biruta.

Centras veikia jau nuo spalio mėnesio, bet ne vienas uteniškis praeidamas pro iškabą tik pagūžčioja pečiais, nesuprasdamas, kas čia yra?
Tyčia nekeičiau iškabos – vieni nesupras, o kitą gal kaip tik suintriguos, kils noras išsiaiškinti…
Geštalto terapija – tai humanistinė egzistencinė psichoterapijos kryptis, atsiradusi praėjusio šimtmečio vidury, bet Lietuvoje dar gana nauja. Vienas iš esminių šios psichoterapijos tikslų – susitelkimas į dabarties momentą. Šios terapijos pradininkas vokietis Fritzas Perlsas yra pasakęs, kad geštalto terapija yra per daug gera, kad būtų skirta tik ligoniams. Taigi noriu padrąsinti žmones, kad nelauktų susirgimų, didelių krizių ir nuosmukių, kai visiškai praranda save, įklimpsta į alkoholį ar narkotikus. Ši terapija padeda geriau adaptuotis kasdienybėje, kad dažniau galėtume be baimės „pakeisti akinius“, pabandyti ir atmesti, kas netinka, bet nesakyti „nemėgstu kavos“ jos niekada neparagavus.

Ar kitos kryptys nėra humanistinės? Kuo ši pranašesnė?
Negaliu komentuoti kitų krypčių. Psichiatrija yra diagnozės gydymas vaistais. Psichologija yra mokslas apie sielos logiką, žodį, yra sukurti tam tikri testai, kuriais remiantis nustatomi nukrypimai nuo normos.
Geštalto psichoterapiją atskleidžia metafora, kad gyvenimas yra upė, joje yra akmenų ir krantai. Krantai – tai rėmai: visuomenės normos, tėvai, mokykla ir pan. Kas išeina iš rėmų, atsiduria arba kalėjime, arba ligoninėje. Geštaltas padeda surasti tuos akmenis, pažinti juos, padėti apsispręsti, ką su jais daryti – apeiti ar pasiimti su savimi.

Su kokiomis bėdomis kreipiasi pacientai ir kokios pagalbos ieško?
Daugiausia besikreipiančiųjų – dėl santykių su darbdaviu, sutuoktiniu ar vaikais – problemų. Taip pat dėl priklausomybių, trečia grupė žmonių: patyrę smurtą artimoje aplinkoje. Ateina nuolat mušami žmonės, kai pasidaro baisiau nesakyti, negu sakyti.

Atrodo, kad tokiose situacijose daugiau padėti galėtų policininkas ar socialinis darbuotojas…
Geštalto psichoterapijoje tokiu atveju dirbama su aukos vaidmeniu, kad skriaudžiamasis sustiprintų savo sumenkusį ar neišreikštą ego ir pereitų į gerbiančio save žmogaus vaidmenį. Kad galėtų pakovoti už save, kad galėtų atkirsti, neprojektuoti baimių, nebijoti pasakyti, ko jis nori. Po terapijų sulaukiu atgalinio ryšio: pabandę už save pakovoti žmonės sulaukia netikėtų reakcijų.
Jeigu žmogus bijo paklausti, kas paskutinis eilėje, mes repetuojame. Jeigu negali pasakyti „ne“, to gal negalės pasakyti ir į namus atėjusiam plėšikui, todėl mokau jį užtrenkti prieš nosį duris.

Sulaukiate nuo kompiuterinių žaidimų, lošimų priklausomų uteniškių?
Daugiausia ateina turinčių priklausomybę nuo alkoholio. Nuo priklausomybės kompiuteriui ar lošimams dar nebuvo – manau, esame per jauni. Mes nedirbame tiesiogiai su priklausomybe, o ieškome priežasčių, ką žmogus „užgėrinėja“, ko jis bijo?
Kadangi konsultacijos yra mokamos, žmonių neatvesdina per prievartą, tai būna jų pačių pasirinkimas. Dirbame su sąmoningais asmenimis, nelabai įsivaizduoju, kad galėtų būti kitaip.

Tai ką gi jie užgeria?
Dažniausiai tai meilės poreikis: moteriškos ar motiniškos. Tą trūkumą dusina alkoholiu. Išgėrusio žmogaus jaudulys pakeičia tą jaudulį, kurį gautų sveikuose santykiuose, kai apsikeičiama meilės energija.

O ką užgeria netekę darbo?
Tai tas pats stresas, tik kitu pavadinimu. Yra poliariškumo metodika – kad žmogus atrastų pusiausvyrą nuo vieno poliaus iki kito. Terapijos metu atrandame kitus veiksmus, pojūčius, elgesio modelius, kurie padeda susitvarkyti tiek su meilės badu, tiek su jos pertekliumi. Kaip reostatus, reguliuojančius varžą. Geštalto terapijoje svarbus dabarties momentas, todėl atėjusio žmogaus klausiame, kas jam yra aktualu. Įdomiausia, kad žmogus prie paradinių durų gali galvoti viena, o kai atsisėdame vienas prieš kitą, terapinis laukas pagimdo tikrą aktualiją, kuri yra čia ir dabar. Aš nedirbu trafaretiškai. Siekiame šimtaprocentinio kontakto, kurio žmogus negauna iš savo artimųjų ir kuris jau savaime yra gydantis. Nežinau, kiek kiekvienu atveju man pavyksta, bet žinau, ko siekiu: tai žmogaus sąmoningumo praplėtimo.

Kaip patariate žmonėms valdyti savo emocijas: ar geriau jas, taip pat ir negatyvias, laikyti viduje ar išsakyti garsiai?
Bet kokiu atveju emocijas reikia išsakyti, tik labai svarbu, kad tai būtų adekvatu. Jeigu su sau lygiu draugu galiu pasikeiksnodamas apsikeisti agresine nuotaika, tai banke ar oro uoste taip besielgdamas sulauksiu atitinkamos reakcijos.

Kodėl studijuodamas sociologiją nusprendėte vis tik labiau gilintis į psichologijos sritį?
Kas įdomiausia, kažkada buvau verslininkas… Jau būdamas nardymo instruktoriumi (G. Biruta vadovauja nardymo klubui. – Aut. past.) sugalvojau pabaigti pedagogines studijas. Būdamas 35-erių įstojau į pirmą kursą. Socialinių mokslų fakultete pasirinkau sociologo specialybę. Man pasirodė, kad noriu suprasti visuomenėje vykstančius procesus. Paskui sugalvojau pabaigti ugdymo sociologo magistrantūrą. Trejus metus intensyviai mokiausi psichologijos. Studijavau visas psichologijos rūšis ir, ieškodamas, kokį kelią pasirinkti, įsiklausiau į save. Aptikau informacijos apie geštaltą. Pasiskaičiau, kas tai yra, radau daug sąsajų su dzen filosofija, budizmu. Pradėjau domėtis, užsirašiau į įvadinį seminarą ir taip viskas prasidėjo. Europos asociacijai mano diplomų užteko, kad vėliau mane paskelbtų Europos Geštalto psichoterapeutu.

 

Dirbdamas su žmonėmis išklausote jų nuoskaudas, nepasitenkinimą gyvenimu ir aplinkiniais. Kaip pats atsikratote tų negatyvių emocijų?
Kodėl psichoterapeutas jaučiasi džiaugsmingas ir stiprus klientams išėjus (kalbu apie save) ir kodėl ne vienas psichologas klientams išėjus jaučiasi paniuręs ir apsunkęs?
Atsakymas paprastas – psichoterapeutai privalo turėti profesinės veiklos stebėtojus, kuriems turi galimybę perduoti tą naštą. Kitaip tariant, mes einame pas viršesnius terapeutus, kurie mums padeda išspręsti savas problemas. Be to neįmanomas augimas. Psichologai, pagal valstybinius standartus, to daryti neprivalo, ir, manau, labai mažai kas tai daro, nes konsultacijos kainuoja.

DSC_1793

 

Visų bėdos atrodo tokios panašios, ar būdai jas spręsti taip pat?
Psichoterapeutas niekada nepasakys, kaip klientas turi elgtis. Kiekvienas žmogus turi atsakymus savyje. Darbas su žmonėmis – tai kelionė. Su kiekvienu vis kitokia. Elgtis visą gyvenimą taip pat, kaip kažkada išmokau, negali. Net jeigu tas pats žmogus paslys ant tų pačių laiptų, jis nebūtinai susilaužys koją toje pačioje vietoje.

Susitelkimas į dabarties momentą – vienas esminių šios psichoterapijos krypties tikslų. Raginate užmiršti praeitį ar tiesiog neleisti jai dominuoti?
Geštalto terapijai ateitis ir praeitis priimtinos tik tiek, kiek veikia dabartį. Pavyzdžiui, suaugęs vyras bijo šokti. Pasirodo, praeityje jam, vaikui, dėdė nusuko ausį ir pasakė, kad šokiai – bobų reikalas. Bet gautas vidinis griovėjas buvo ten ir čia jo nebėra. Kai tai išsiaiškiname, dėdės paveikslas nublanksta ir klientas supranta, kad tikri vyrai privalo mokėti šokti.
Galioja labai svarbi taisyklė – pasikeitimas įmanomas tik priimant. Be to nėra atspirties taško ir negalima keliauti toliau.

Kodėl žmogui sunku pamiršti tą etapą, kuris nebegrįš?
Daugelis tų, kuriems sunku pamiršti, gyvena mintyse. Kaip sako rusai: „Galva – kvailė“. Nemažai humanistinių krypčių teigia: jeigu nori, kad tavo gyvenimas pablogėtų, pradėk ne gyventi, o spręsti.

Siūlote plaukti pasroviui?
Galima plaukti pasroviui, jei neturi jėgų plaukti į kitą pusę. Plaukdamas renkiesi, kada artintis prie vieno kranto, kada – prie kito, kada likti viduryje. Bėgančių metų nesustabdysi, tačiau kur būti šiuo momentu, pats pasirenki. Bet vos tik nusprendi, kad reikia atgal, tada jau viskas – kančia. Kaip nugalėsi Dunojaus tėkmę?

DSC_1796

Sakoma, kad visuomenė šiandien serga. Ar išties jaučiasi įtampa?
Jaučiu tvyrančią įtampą. Tačiau praėjau tą stadiją, kai norėjau pakeisti kitą žmogų. Tiesa ta, kad psichologai ir psichoterapeutai gydo savo žaizdų randais.

Kaip pats sau žmogus gali padėti neieškodamas specialisto? Tiesiog gyventi čia ir dabar?
Bet kaip jis gali paspausti tą mygtuką? Pats sau daktaru nebūsi. Ir aš be kitų esu niekas. Pavyzdys: atsikeliu Utenoje vieną gražų rytą, išeinu į gatvę, o ten nėra nei vieno žmogaus. Visas turtas priklauso man, bet pabandykite įsivaizduoti, koks baisus būtų gyvenimas.

Visuomenė laikosi tam tikrų taisyklių. Ar ne per siauros tos ribos tarp to, kas galima ir ne?
Kaip sociologas galiu pasakyti, kad tai būtina. Be to neįsivaizduoju visuomenės kaip mechanizmo. Tas ribas sunku vertinti, nes tam įtaką daro ir politiniai aspektai. Bet tai galėtų būti kito straipsnio tema.

DSC_1807Utenos Geštalto terapijos centro įkūrėjas  Gintaras Biruta / Kristinos Sakaitės nuotraukos

 

Užsiminėte, kad turite planų teikti paslaugas senjorams?
Kai vaikai išvyksta į užsienį, o tėvai lieka vieni, jiems reikia profesionalaus bendravimo humanistinėmis, egzistencinėmis temomis. Sudarius sutartis, galėčiau lankytis pas žmones namuose.
Norėčiau sukurti bent pora tarpusavio palaikymo grupių, į kurias rinktųsi žmonės su skirtingomis problemomis.
Turiu idėją rengti terapijos seansus pedagogams – jeigu juos paremtų Švietimo ir mokslo ministerija sumokėdama už terapijas ir padarytų jas privalomas, kad mokytojas išsikrautų ir nesineštų tos įtampos namo.
Patys pedagogai turi apie tai galvoti. Mokytojas jaustųsi žymiai tvirčiau priimdamas kitus be išankstinės nuostatos nei žengdamas į klasę su kovos kalaviju ir galvodamas, kad reikia kažko išmokyti, o paskutiniuose suoluose sėdi tokie penki, kurie niekada neišmoks… Tai iškart sukelia konfrontaciją. Psichoterapija padeda augti kaip asmenybei, neužstrigti su kažkuo susipykus bei nesusitapatinti su savo nesėkme.

Ar nepaisant to, kas išmokta, „nepramuša“ ankstesnis noras bandyti pakeisti kitus žmones?
Kartais išlenda, bet tai signalizuoja, kad aš netobulas. Pagalvokit, jei jau dabar būčiau tobulas – tada ragas – nebeliktų ko siekti.

2719 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Comments (1)

  1. Agnė sako:

    Vaikystėje esu skendusi, ir tai man paliko gilų pėdsaką mano “ maudynių istorijoje“ iki tol ( kol man sukako 29 m.), kol prieš metus šis žmogus man padėjo nugalėti vandens, gylio, nestabilumo ir kažkokio, paniško siaubo plaukti, o ką jau kalbėti apie nerimą gylyn į ežero „pilvą“. UŽTEKO VOS TIK KELIŲ ŽODŽIŲ – NIEKO NEBIJOK, NERIAM“ :) Jūs esate Dievo įrankis, Gintarai! :) Dievo palaimos Jūsų pasirinkimams, darbams ir siekiams.

Komentuoti: Agnė Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.