Home » Gallery » Veidai » Šimtaspalvė gyvenimo juosta

Šimtaspalvė gyvenimo juosta

Šimtaspalvė gyvenimo juosta

Nida TREINYTĖ

Anelė Vaškelytė-Babrauskienė savo ,,gyvenimo juostą“ austi pradėjo 1916 metų kovo 21–ąją. Gimė gausioje (keturi broliai ir trys seserys) Kosto ir Emilijos Gervių šeimoje, Trumpalių kaime, Užpalių apylinkėje, Utenos rajone. Ilgi gyvenimo metai 100-metei moteriai nepagailėjo šviesaus ir blaivaus proto, mielos išvaizdos, šilto ir nuoširdaus bendravimo bei prisiminimų gausos, kurie, pokalbio metu, liejosi vienas po kito aiškiai, logiškai ir vaizdingai. Klausantis jų nugrimzti į praeitį ir tampi liudininku gyvenimo, kuris, atrodytų, vyko tik vakar…

Utenos ,,Saulės“ gimnazijoje Anelė mokėsi 1930–1934 metais, vadovaujant direktoriui Jonui Aleksai (1899 03 19–1980 12 05). Su didele pagarba prisiminė mokytoją dr. kun. Joną Steponavičių (kunigas, vokiečių kalbos mokytojas, psichologas 1880 03 10–1906 1947 12 08) ir jo frazę, kad ,,mes abudu – Lietuvos šulai“, tik pamiršo, kodėl jis taip pasakė. Manoma, kad būdama gabi, stropi ir smalsi mokinė to nusipelnė. Baigusi gimnaziją, 1935 metais studijuoti išvyko į Klaipėdos pedagoginį institutą, kuris ką tik pradėjo pirmuosius savo gyvavimo metus ir rengė pradžios mokyklų mokytojus. Mokslas truko 4 semestrus (dvejus metus). 1937 m. išleista pirmoji studentų laida, kurią baigė 140 absolventų, tarp jų ir Anelė V aškelytė. Studijų ir jaunystės metus, praleistus Klaipėdoje, moteris mena kaip pačius gražiausius. Juk tam ir duota jaunystė, kuri suteikia sparnus, o plasnodamas jais, ieškai vietos nutūpti ir pradedi sukti savo lizdą. Po studijų, septynerius metus Anelė gyveno ir dirbo Upynoje, Luokės valsčiuje, Telšių rajone pradinių klasių mokytoja. Čia ir pirmąją meilė sutiko, čia ir susituokė. Na, o susuktas Anelės ir Liudo Babrauskų šeimos lizdas gyvenimui bėgant pasipildė septyniomis atžalomis. Šeima užaugino penkis sūnus ir dvi dukras. Noras grįžti į gimtuosius kraštus ir būti arčiau savų buvo toks stiprus, kad palikę Žemaitiją, kartu su šeima grįžo į gimtuosius Trumpalius.

045

Jaunai pedagogei darbo ilgai ieškoti nereikėjo. Nuo 1946 metų Anelė pradėjo dirbti Pakalnių pradinėje mokykloje. Mokė matematikos, algebros, geometrijos, braižybos ir prancūzų kalbos. Paklausta, ką geriausiai prisimena iš darbo mokykloje, mokytoja papasakojo, kad pokario meto vaikai buvo tylūs, draugiški, labai teisingi, imlūs mokslams bei žinioms. Su visais susikalbėdavo, „asocialių šeimų“ tada nebuvo, žmonės, iškentę karą, buvo paslaugūs vieni kitiems. Viskuo dalinosi draugiškai. Prisiminė ir linksmų istorijų. 1953 metais septynmetė mokykla buvo įkurdinta Pakalnių dvare. ,,Kiekvieną pavasarį, kai patvindavo ežerus jungęs upelis ir apsemdavo tiltą, įvairiais būdais patekdavome į dvaro mokyklą: stipresni nešdavo mažesnius ant nugaros ,,kromo“, audavomės didelius vyriškus guminius batus, o kartais bent savaitę mokykla ir nedirbdavo. Vaikai naudojosi puikia proga ilgiau pamiegoti ir pabūti namuose“. Dar ir šiandiena, Pakalniuose sutinka savo mokinę kuri, mamos atvesta pirmą kartą į mokyklą išsigando ir pabėgo. Teko ,,bėglę“ atvesti atgal, o mokytoja Anelė paglostė jai galvą, paėmė už rankos ir nusivedė į klasę. Po pamokų, vaikai mėgo vaidinti, organizuodavo šventes. A. Babrauskienė režisavo K. Binkio ,,Atžalyną“.

Mena ir savo jaunystės įvykius, kurie taip pat spalvingi ir įausti į šimtaspalvę gyvenimo juostą. Apie 1933 metus Utenos apylinkėse lankėsi Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Vyresnieji kaimo žmonės parašė sveikinimo kalbą, kurią patikėjo pasakyti gabiai gimnazistei. Prezidentas iš Sudeikių vyko į Užpalius. Pakelėje sustojo susitikti ir su Trumpalių kaimo bendruomene. Jo vizito gausiai susirinkę gyventojai laukė nuo pat ryto su trispalvėmis vėliavomis ir ąžuolų vainikais. Anelė pasakė kalbą, o prezidentas padėkojo ir paspaudė merginai ranką.

017

Būdama studentė, atvykusi atostogų į gimtąjį kaimą, laiko tuščiai neleido. Pati mėgo vaidinti. Pasikvietusi kelias drauges režisavo Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės pjesę „Kuprotas oželis“. Spektaklio premjera vyko Trumpalių klojime. ,,Buvo nedaug artistų. Mergaitės apsirengė vyriškais kostiumais, išsipaišė ūsus, nes jaunuolių prisikalbinti nepavyko. Repetuodavome pirtyje, prie žvakių šviesos, slapčia nuo gyventojų, kad padarytume staigmeną žmonėms. Didžiausias rūpestis buvo rasti muzikantus vaidinimui. Prisikalbinome iš gretimų kaimų gerai grojančius du vyrus, vienas grojo smuiku, kitas armonika. Už spektaklį surinktus 10 litų jiems ir atidavėm. Mums pinigų nereikėjo“. Kitas vasaros atostogas praleido su studijų drauge, vėliau tapusia žymia Lietuvos rašytoja, poete, prozininke, JAV lietuvių visuomenės veikėja Ale Rūta (Elena Viktorija Nakaitė-Arbačiauskienė-Arbienė, 1915 10 16). Viktorija Nakaitė atvyko pas Anelę pasisvečiuoti į Trumpalių kaimą. Kuklios ir entuziastingos studentės sumanė pakeliauti. Pėstute, neskubėdamos nuėjo į Svėdasus, Anykščius. Aplankė ,,Laimės žiburio“ kalną ir kitas istorines vietas. Jaunystė nuovargio nejaučia. Aplankiusios Anykščius, kitas dienas keliavo ir į Uteną, Sudeikius, o Užpaliuose gaivinosi šv. Krokulės vandeniu.

Moteris iki šių dienų gyvena ir tebesilaiko trijų tėvo patarimų, kuriuos, išlydėdamas dukrą į savarankišką gyvenimo kelią, pasisodinęs šalia savęs išdėstė: „Sutiksi įvairiausių žmonių, ir gerų, ir klastingų, ir nedorų, neleisk būti vedžiojama ,,už nosies“. Būk visiems vienodai teisinga. Jeigu pažadėsi, visuomet ištesėk duotą žodį“. Šių principų laikytis skatino augindama ir savo septynis vaikus, buvusius mokinius bei kitus artimus žmones. O ilgaamžiškumo formulė susideda iš trijų, paprastų dalykų: ,,Niekada negėriau, nerūkiau ir nesimaliavojau, t. y. nenaudojau makiažo“, – juokiasi jubiliatė.

Apie mokytoją Anelę Babrauskienę pasakoja jos buvę mokiniai ir bendradarbiai

(atsiminimus surinko ir užrašė Romualdas Valančiūnas)

,,Nors praėjo daugiau nei pusė amžiaus, bet prisimenu gerbiamą Mokytoją kaip labai supratingą, mylinčią mus, dar mažus mokinukus, kaip savus vaikus. Puikiai išmananti savo dalyką ir atsidavusiai vesdama pamokas, perdavė savo žinias aibei mokinių ir paruošė mus tolimesniems siekiams. Tai yra Mokytoja verta didelės pagarbos, doras ir garbingas žmogus, pavyzdys visiems buvusiems mokiniams. Už tai jai tariu ačiū ir dėkoju likimui, kad ir man teko būti jos mokiniu. (Stasys Kvedaras)

,,Vienas iš šviesiausių prisiminimų apie Pakalnius, buvo gausi Babrauskų šeimyna. Matematikos mokytoja A. Babrauskienė buvo mylima ir gerbiama ne tik mokinių, bet ir bendradarbių. Ji ypač globojo jaunus, be pedagoginės patirties mokytojus, kokia buvau ir aš. Padėdavo metodiniais patarimais, pamokydavo gyvenimiškos išminties. Nelengvos gyvenimo sąlygos neužmušė noro šviestis, daugiau sužinoti ar pamatyti. Mokytoja sužinojo, kad Utenos kultūros namuose bus rodomas amerikiečių sukurtas kino filmas pagal L. Tolstojaus romaną ,,Karas ir taika“ (1956 m.). Įpareigojo savo vyrą Liudą surasti transportą ir nuvežti norinčius į Uteną. Vyras įpareigojimą įvykdė ir ,,transportą“ – arklį pakinkytą į roges, surado. Kelionė įspūdinga, kino filmas dar įspūdingesnis, o aktorės Audrey Hepburn (1929–1993 m.) sukurtas Natašos paveikslas išliko visam gyvenimui“. (Vida Vanagaitė-Rastenienė)

,,Iki šio laiko nepažinojau nė vieno šimtamečio. Tik pagalvokit – mūsų Lietuvos valstybė tik ruošiasi 2018 švęsti atkūrimo šimtmetį, o mūsų Mokytoja net pora metų vyresnė. Ji gyveno prie daugybės valdžių, patyrė, ką reiškia karas, baimė, nepritekliai, nežinia. Gal tik vienas pastovus dalykas buvo – tai klasė su mokiniais prieš akis. Daugybė pakalniškių ir jų vaikų mena šią smulkutę moterį – Anelę Babrauskienę, kaip reiklią matematikos mokytoją.

Prisimenu mažą epizodą iš Pakalnių aštuonmetės mokyklos gyvenimo. Buvo gal kokie 1965-ieji, gal 1966-ieji metai. Matematikos mokytoja Anelė Babrauskienė susišaukė būrį mokinių ir pasakė, kad vaidinsim K. Binkio „Atžalyną“ – dramą iš prieškario Lietuvos mokyklos. Mokytoja ir pati buvo atėjusi iš tų laikų, kai idealizmas, žinių troškimas, mokėjimas aukotis dėl kitų buvo tos tikrosios mokyklos ir jos ugdytinių vertybės. Mes kolūkio sunkvežimiu važinėdavom po kitų kaimų scenas rodydami idealisto Jasiaus ir gerojo mokytojo 100 litų istoriją. Man, naiviam vaikui, tada atrodė, kad vaidinam mūsų Mokytojos gyvenimą.

Antra vertus, nebuvo darbų, kurių netektų dirbti kaimo mokytojui, užduočių su kuriomis jis nesusidorotų, nurodymų, kurių neįvykdytų. Tikrai nebuvo lengva. Namuose užaugo būrys vaikų ir vaikaičių. Dievas davė gana daug progų apmąstyti prabėgusį laiką, šviesų protą ir sugebėjimą stebėti besikeičiantį gyvenimą, džiaugtis ramybe, gražėjančiais Pakalniais, nerimauti dėl mūsų visų bėdų. Dėkojame Mokytojai ir už pasiūlytą Taikos vardą pagrindinei mūsų bažnytkaimio gatvei.

O kadangi Mokytoja mus visus išmokė skaičiuoti procentus, tai drįstu ištarti, kad Jos gyvenimas yra laimingas ir išsipildęs visu 100 procentų. Džiaugiuosi tuo“. (Genė Pakalnytė-Mumėnienė)

,,Tik dabar, prabėgus ne vienam dešimtmečiui po mokyklos baigimo, mes, buvę jūsų mokiniai galime sakyti, kad žmogaus gyvenime svarbūs ne tik pirmieji žingsniai, žodžiai, sakiniai, bet ir gerai išmokta daugybos lentelė bei kiti matematikos pradmenys, kurie žmogų lydi visą gyvenimą. Esame dėkingi ne tik už suteiktas žinias, bet ir nuoširdų rūpinimąsi savo mokiniais. Jūs rasdavote laiko ir padėdavote sunkiai gyvenančių šeimų vaikams, o kai kuriuos ir globojote. Mūsų atmintyje išlikote kaip stropi, pareiginga ir labai reikli mokytoja. Jūs stengėtės dėstyti aiškiai, suprantamai ir visomis išgalėmis norėjote įrodyti matematikos naudą. Atrodo, kad jūs labai mėgote savo dėstomą dalyką, o matematika – jūsų gyvenimo dalis. Gal todėl likimas matematiškai tiksliai ,,atskaičiavo“ visą 100 gyvenimo metų“. (Bronė Paulauskaitė)

,,Myliu savo tėviškę. Ji – mano kelio pradžia, mano gyvenimo mokykla. Čia – mano pirmoji Pakalnių aštuonmetė mokykla. Mano mokytojai mokė rašyti ir skaityti bei pažinti pasaulį. Jie diegė vertybes, kurios taip ir liko svarbios visam mano gyvenimui. Mokytojai man atrodė tokie dideli ir protingi, jie taip daug žinojo, taip gražiai kalbėjo ir įdomiai pasakojo. Prisibijojau jų, abejojau, ar pateisinsiu jų į mane dedamas viltis. Mokytojai G. Voverienė, O. ir S. Matulioniai, A. ir R. Valančiūnai skatino mane pažinti, tobulėti, plėtė mano, kaimo vaiko akiratį. Gerbiu juos, prisimenu ir esu dėkingas.

Vasaromis, važiuojant pro Pakalnius, matau kiemelyje sėdinčią mano mokytoją A. Babrauskienę. Pasidžiaugiu ir jaučiuosi tvirčiau. Jeigu ji laikosi, tai ir man dera būti stipriam. Kokią ją atsimenu? Reikli, griežta, skubanti. Mokė matematikos ir prancūzų kalbos. Atrodė, kiaurai mane mato: „Kvartūnai, jei nesimokysi, tai…“ ir sekdavo vis kitoks perspėjimas, kas man nutiks jei nesimokysiu. Šitie žodžiai mane skatino stengtis ir rūpestingiau ruošti pamokas. O mano pastangos nenuėjo veltui – egzaminus išlaikiau taip gerai, kad nustebinau ne tik mokytoją, bet nustebau ir pats.

Per savo gyvenimą turėjau daug mokytojų. Esu jiems dėkingas už žodžius, kurie krito į širdį, skatino siekti ir, nežiūrint į kliūtis, eiti į priekį. Mokytoja A. Babrauskienė ir kiti mano pirmieji mokytojai yra mano atminimų puotoje dalyvaujantys, mano širdyje esantys. Linkiu jiems šviesaus ir derlingo gyvenimo rudens“. (Danielius Kvartūnas)

,,1956 metais mes baigėme Pakalnių septynmetę mokyklą. Buvo didelės mokyklos baigimo išleistuvės. Mūsų klasėje mokėsi 27 mokiniai. Kas ką galėjome ir turėjome, atsinešėme iš namų: kas dešrelių, kas lašinių, kas kiaušinių, kas sviesto ir grietinės, miltų. Viską darėme mokykloje pačios. Kepėme pyragus, ruošėme mišraines, o mums, mergaitėms, vadovavo klasės auklėtoja Aldona Valančiūnienė ir kitos mokytojos: Vida Vanagaitė, Anelė Babrauskienė, Ona Matulionienė, Ona Slavinskienė, Genė Tiškauskaitė. Buvo labai smagu“. ( Bronė Skrebiškytė-Kvaselienė)

,,Pirmoji mūsų pažintis su mokytoja buvo 1962 metų rudenį, kai su šeima atvykome dirbti ir gyventi į Pakalnius. Abu su vyru dirbome mokykloje. Anelė buvo vyriausia amžiumi ir didžiausia patirtimi. Tai iš tiesų puiki pedagogė, labai kūrybinga, atsakinga, gerai išmananti dėstomą dalyką, atsidavusi darbui ir mokiniams. Mes bendraujame nuo pat pirmos pažinties iki šių dienų, kadangi esame kaimynės. Anelė ir jos vyras buvo neabejingi grožiui. Mėgo gėles, todėl jų namų aplinka ir gėlynai pripažinti gražiausiais visame kaime. Jai talkino vyras Liudas, nes gėlynai ir sodas buvo jo hobis. Dažnai aplankau Anelę, pasidaliname prisiminimais iš mokyklos laikų. Iki šiol ji yra šviesaus proto, viskuo domisi, skaito laikraščius, o svarbiausia televizijos laida jai – žinios, seka visas gyvenimo aktualijas“. (V. Šapokienė)

Dvarai sugriuvo, karas nušlavė ištisus miestus, bet laiko tėkmė atminimų nenuplovė. Jie patys gražiausi, šviesiausi, su didele meile ir pagarba skiriami žmogui, kuris tvirtai susikibęs rankomis su Pakalnių ąžuolu tebestovi 100-mečio kryžkelėje.

1422 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.