Home » Gallery » Aktualijos » Socialinis darbas: grasinimų ir skundų daugiau nei padėkų

Socialinis darbas: grasinimų ir skundų daugiau nei padėkų

Socialinis darbas: grasinimų ir skundų daugiau nei padėkų

Birutė ZABUKIENĖ

Realybė tokia: jauni darbingo amžiaus žmonės emigruoja, Lietuvoje mažėja gimstamumas, o visuomenė sparčiai sensta. Lietuvoje gyvena daugiau nei 20 proc. žmonių, sulaukusių 65-erių metų. Ir įdomus dalykas – tarp senyvo amžiaus žmonių daugėja labai senų (vyresnių nei 80-ies metų) žmonių. Kartu su senatve ateina, valdiškai tariant, paslaugų poreikis. Utenos rajono socialinių paslaugų centro darbuotojai padės nebegalinčiam savimi pasirūpinti senyvam žmogui. Kita šios įstaigos veiklos sritis – pagalba paribyje atsidūrusioms socialinės rizikos šeimoms.

Jei žmogus gali savimi pasirūpinti: nueiti į parduotuvę, susimokėti mokesčius, nuvažiuoti pas gydytoją – tokiam žmogui mes paslaugų neteikiame, – sako Utenos rajono socialinių paslaugų centro direktorė Danguolė Mačionytė. – Kai žmogus nebegali atlikti tokių, rodos, įprastų veiksmų, tuomet iš mūsų paslaugų sąrašo išsirenka, kokios pagalbos jam reikia labiausiai“. Pas vienus senyvus žmones lankomosios priežiūros darbuotojos lankosi du kartus per savaitę po 1 valandą, pas kitus – 2 kartus po dvi valandas – nelygu, kokie poreikiai ir koks piniginės storis. Tiesa, mokėti reikia ne visada: tik tuomet, jei piniginė kas mėnesį pasipildo daugiau nei 200 eurų. Kad mokėti reiktų mažiau, senyvi žmonės dažniausiai „ima“ nedaug valandų. Visgi kai kurios močiutės pinigų negaili – jos nori pasišnekėti, pabendrauti. Neseniai siautęs gripas buvo išretinęs lankomosios priežiūros darbuotojų gretas, tad pavaduoti koleges teko padalinio vadovei. Moteris manė darbą greit atliksianti: apibėgs močiutes, nupirks joms maisto. Toks planas nepavyko, nes močiutės darbuotojos taip greit nepaleido: nori pasišnekėti, išgerti kartu arbatos. „Yra ir tokia visiškai nemokama paslauga – bendravimas“, – juokavo direktorė. Pagalba į namus – ši paslauga buvo pirmoji, kurią pradėjo teikti socialinių paslaugų centras, skaičiuojantis tryliktus darbo metus. Kaip pasakoja D. Mačionytė, centre direktore dirbanti nuo jo įkūrimo, netrukus pradėta teikti transporto paslauga. Ar kada pagalvojote, kaip sunku pas gydytoją nuvežti žmogų su judėjimo negalia? Būtent tam ši paslauga ir skirta. Ar už tai reikia mokėti, priklauso nuo pajamų, bet, pasak direktorės, mokėti tenka tik vienam kitam.

Paklausa didesnė nei pasiūla

2015 m. socialinių paslaugų centre buvo pasiūlyta nauja paslauga – dienos socialinė globa žmogaus namuose. Ji skirta žmonėms su visiška negalia. Iš pradžių žmonės žiūrėjo nepatikliai, todėl centro darbuotojams teko naujovę reklamuoti, skambinti žmonėms, kurių artimiesiems ši paslauga galėjo būti reikalinga. Dabar laukiančių šios paslaugos – eilutė. Direktorė pasakoja, kad triskart teko kreiptis į rajono tarybą, kad leistų padidinti darbuotojų skaičių – žmonių, kuriems reikalinga slauga, daugėja. „Gyventojai suprato, kad jiems artimas neįgalus giminaitis bus prižiūrėtas, pamaitintas, perrengtas – mes žmones išleidžiame į darbą“, – sako direktorė. Dabar šį darbą dirba 10 darbuotojų, bet jie prižiūri gerokai daugiau nei 10 neįgalių žmonių. Dabar praktikuojama vienam neįgaliajam skirti 4 val. – taip 1 darbuotojas aptarnauja 2 žmonės. Bet situacijos įvairios: vienu atveju užtenka skirti 2 val., kitu – prireikia 4 val., o trečiu – 6 val. per dieną. Šios paslaugos gavėjai – ir miesto, ir kaimo gyventojai, bet didžioji dalis, žinoma, gyvena mieste. Beje, apie kainą – už priežiūrą namuose reikia susimokėti, neįgalus asmuo moka 20 proc. gaunamų pajamų.

Socialinių paslaugų centro direktorė neslepia, kad pasitaiko nepatenkintų klientų. Tiksliau, pasitaiko tokių vaikų, kurie reikalauja iš centro darbuotojų, prižiūrinčių jų tėvus, atlikti tarnaitės darbą: išblizginti namus, iššveisti vonią ir tualetą. Negalima iš darbuotojo reikalauti to, ko reikia tau – neįgaliajam reikia visai ko kito. Žmogus nupraustas, pamaitintas, sausas – tokia pagalba teikiama neįgaliam žmogui. „Mūsų darbuotojos – ne tarnaitės. Sunku su nepatenkintais žmonėmis kalbėtis, jie kelia toną, grasina skundais. Mes jiems pasiūlome paskaityti teisės aktus: centras teikia pagalbą, o ne valymo paslaugas“, – sako direktorė.

IMG_0093

Birutės Zabukienės nuotraukos

Perspektyvoje – nauja paslauga

Neįgalūs Utenos rajono žmonės šių metų pabaigoje sulauks daugiau pagalbininkų – planuojama teikti integralią pagalbą į namus. Tokia paslauga jau naudojasi Anykščių ir Visagino gyventojai. Planuojama, kad bus sudarytos 5 mobilios komandos, kurių sudėtyje bus slaugytojas, socialinis darbuotojas, masažuotojas, psichologas ar ergoterapeutas. Specialistų komanda bus aprūpinta visomis sanitarinėmis ir higienos priemonėmis. Suleisti vaistai, padaryta lašelinė, masažas, netgi mobili vonia – visos šios paslaugos taps prieinamos ne tik miesto, bet ir kaimo gyventojams. Kad žodis taptų kūnu, socialinių paslaugų centras turi atlikti namų darbus – gauti licenciją teikti medicinos paslaugas.

Vertinimas – „iš lempos“

Apie šią darbo sritį direktorė gali kalbėti be perstojo – darbas su socialinės rizikos šeimomis. „Darbas su socialinės rizikos šeimomis sunkus, pavojingas, visų matomas ir kritikuojamas. Laimė, kad mūsų kolektyvas susiformavęs, atsakingas, sukurta darbo sistema – mes patys ją ir sukūrėme. Sistema veikia nuo 2007 m., ir ačiū Dievui, tokių skaudžių atvejų kaip Kėdainių rajone ar Kražiuose Utenos rajone nebuvo“, – sako direktorė. Pasak jos, nėra kriterijų, kada šeimos priskiriamos socialinės rizikos grupei. Paprastai toks vardas šeimai priklijuojamas, jei šeima girtuokliauja, o vaikai būna nesaugūs: alkani, sušalę, murzini. Alkoholis ir socialinių įgūdžių stoka – dvi pagrindinės priežastys, dėl kurių šeima būna įtraukiama į „juodąjį sąrašą“. Kai nėra kriterijų, apie šeimos socialinius įgūdžius kiekvienas sprendžia pagal save. Tikrai ne visos šeimos vienodai tvarkosi, nevienodos ir švaros tradicijos. „Lietuvos kaimo gryčiose užaugo akademikai“, – sako direktorė. Vėlgi – iš piktų lūpų pasigirsta, kad tas ar anas socialinis darbuotojas dirba blogai. Blogai? Bet juk nėra socialinio darbuotojo darbo vertinimo kriterijų.

Ar žinote, ką privalo užfiksuoti šeimoje apsilankęs socialinis darbuotojas? Ar šeima turi maisto, ar švaru ir tvarkinga, kaip atrodo patalynė, ar turi malkų, ar sumokėjo mokesčius, ar buvo darbo biržoje, ar „susitvarkė“ kompensacijas ir sausą davinį, pasidomėti vaikų ugdymu, įvertinti tarpusavio santykius, nustatyti, ar blaivūs ir psichiškai stabilūs, ar planuoja šeimą, ar paskiepyti ir iškastruoti naminiai gyvūnai, tarpininkauti butų ūkiui, antstoliui ar bankui, pasidomėti, ar planuoja biudžetą, ar liks pinigų iki mėnesio pabaigos… Turbūt nusibodo skaityti, o darbų sąrašas dar nebaigtas. Visa tai, kas išvardinta ir neišvardinta, reikia dokumentuoti, informaciją apie šeimą raštu pateikti kitoms institucijoms ir susegti į bylą.

Socialinės rizikos šeimos – kuriasi dinastijos

Pasak direktorės, ar mieste, ar kaime socialinės rizikos šeimos nesiskiria. Joms bendra yra tai, kad jos nenori dirbti, ignoruoja normalų gyvenimą – neaišku, ką tokie žmonės veikia. „Turbūt smagu įsitingėti, įsisėdėti nieko neveikiant, – svarsto centro direktorė. – Jaunos moterys augina po 4–5 vaikus nuo skirtingų tėvų, šlaistosi, nesugeba atidirbti už pašalpas“. Žmonės, gyvenantys kaimuose, skirtu laiku neapsilanko darbo biržoje, nes „užmiršo“ arba buvo „toli išvažiavę“. Jie stengiasi, kad darbo birža nepasiūlytų darbo, nes tuomet reikės dirbti, o jie tam neturės sąlygų. Pasak direktorės, tokie žmonės sukasi kaip voverės rate ir iš jo neišlipa, kol galų gale atsiranda dinastijos. D. Mačionytė pateikia pavyzdį: „Turim tokią moterį. Jos tėvai gėrė, bet jų dukra į tą liūną nebuvo įklimpusi. Dar nepilnametė būdama pagimdė kūdikį, mes ją apgyvendinome Pačkėnuose, Savarankiško gyvenimo namuose. Džiaugėmės, kad prakuto, keičiasi požiūris į gyvenimą. Moteris susipažino su vaikinu, kuris, kaip ir jos tėtis, buvo išgeriantis. Moteris išėjo gyventi pas tą vyruką. O dabar – iki vaiko atėmimo. Susitinka socialinė darbuotoja juos prekybos centre – vyrukas girtas, moteris jį tempia neša, bet laiminga. Ji nematė kitokio gyvenimo, kitokio vyro tipo“. Nugalėjo aplinka, pasąmonėje užfiksuotas gyvenimo būdas. Mes greiti piktintis Norvegijos praktika, kai vaikai atimami iš tėvų, nors, mūsų galva, tam nebuvo pakankamai priežasčių. Lietuvoje laikomasi kitokio požiūrio. Tik kaip iš uždaro rato ištraukti vaiką? Juk vaikas nuo mažumės mato tik tokį gyvenimo būdą. Direktorė pasakoja, kad kartais nuo nepagrįstų kaltinimų socialinėms darbuotojoms nusvyra rankos. Kodėl šeima vėl girta? Kalta socialinė darbuotoja: nesužiūrėjo. „Betgi aš matau, kaip darbuotojos darbui atiduoda „dūšią“, kaip išgyvena šeimų nesėkmes“, – sako direktorė.

1249 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.