Home » Gallery » Pramogos » Ten, kur Kolumbas išmetė inkarą

Ten, kur Kolumbas išmetė inkarą

Ten, kur Kolumbas išmetė inkarą

 

Antanas KIBICKAS

Vaikystėje rinkau pašto ženklus, degtukų dėžučių etiketes, dabar domiuosi ir renku vadinamus pirmuosius žmogaus darbo įrankius – plaktukus. Gerokai pasižvalgiau po pasaulį jų ieškodamas, kol neužkliuvau už kitos temos – Vergų kelio. Ieškau žinių apie žmones iš Afrikos knygose, žurnaluose, laikraščiuose. Tačiau įdomiausia pamatyti gyvus senegaliečius, keniečius, Mauritanijos gyventojus, sudaniečius ir kitus, pasekti jų palikuonių pėdsakais. Aplankyta nemažai pasaulio šalių. Pabuvojau Maroke, Mauritanijoje, Žaliojo kyšulio salose, na, o neseniai žmonių Babilone Espanjoloje, esančioje Karibų salyne. Ten baltųjų ir juodaodžių, baltųjų ir vietinių gyventojų, juodaodžių ir vietinių mišinys. Įdomu. Įdomu viskas, ką sužinai, bet dar įdomiau, ką pats pamatai ir patiri, na, o po to permąstai. Mūsų viešnagės Dominikoje metu popiežius Pranciškus ilgokai važinėjo po Meksiką. Jis buvo visai netoli, o mes jo vizitą stebėjome per televiziją. Nustebau, kiek daug meksikiečių yra tikintys ir visi kalba ispaniškai lyg jų pačių kalba būtų palaidota amžiams. Ispanai, stokodami darbo jėgos, iš Afrikos gabenosi vergus. Kolonialinis amžius pilnas užkariavimų, grobimų, smurto, kankinimų. Jis sudrumstė gyvenimą beveik visuose kontinentuose, pakeitė pasaulio žemėlapį. Kas atsitiko su žmonėmis, netekusiais savo laisvės ir kultūros tada, kai jie buvo kaustomi grandinėmis, prievarta plukdomi per Atlanto vandenyną, verčiami dirbti sunkiausius darbus? Dabar tai jau praeitas etapas. Ir Dominikos respublikoje lyg ir viskas normalu. Žemė pilna turtų, gamta dosni. Čia metų laikai susibėga į vieną vasarą. Vandenynas ir jūros taip pat dosnūs. Bet regint paprastus žmones, jų skurdą ir nedarbą, supranti, kad žmogaus laimė ne rojuje. Buvusios kolonizacijos sistema tęsiasi. Ji nepajėgi sustoti.

IMG_7273

Kuo užsiima dominikiečiai?

Espanjoloje yra dvi šalys. Viena – Haitis, kita – Dominikos respublika. Sala nedidelė, teritorija prilygstanti Lietuvai. Abi Espanjolos šalys nepanašios viena į kitą. Haitis – daugiau kalnuotas ir siaubiamas vandenyno potvynių, Dominika – žemesnė, žalesnė, turtinga vaisinga žeme, vaizdingais slėniais bei kalvomis. Haitis dar vadinamas „pasaulio lūšnynu“. Argi verta statytis namus, jei kiekvienu momentu vandenynas gali juos sugriauti? Haičio gyventojai bėga uždarbiauti į gretimą Dominiką, į kurią patekti draudžiama, arba į JAV.

Dominikoje gyvena per 10 milijonų gyventojų. Šeimos čia gausios. Štai mus vežęs vairuotojas prasitarė turįs penkis vaikus. Jis pats – vienas iš dešimties. Jo senelis turėjo aštuoniolika berniukų ir mergaičių. Tiesa, buvo dvi žmonos.

20160202_162800

Šalies gyventojų skaičių papildo bėgliai iš Haičio, Afrikos, Pietinės ir Centrinės Amerikos. Darbo čia yra. Dar neiškasinėti kalnai, nesurinktas ir neperdirbtas visas gausus derlius. O kam… Pražiok burną ir mandarinas nukris į burną. Jei nukris kokoso riešutas – tada blogiau. Medicina – tik turtingiesiems. Trečdalis dominikiečių yra bedarbiai. Savo ir ne savo valia. Pinigai uždirbami parduodant vaisius, teikiant paslaugas, turiu galvoje – įvairias. Čia ne Tailandas, bet masažai populiarūs. Juos mėgsta amerikiečiai, europiečiai, anglai, atvykėliai iš gretimų salų. Gražios ir grakščios ilgakojės mulatės ir kreolės.

Viešbučiuose, baruose ir kavinėse – gyva muzika. Daugiausia afrikietiško stiliaus. Populiariausias šokis – merengė. Ją šoka vaikai ir suaugę, paplūdimiuose ir šokių aikštelėse, šventėse ir festivaliuose. Jei išmoksite šį nesudėtingą šokį, tai ir bus geriausias suvenyras.

Salos pakrančių keliuose eismas intensyvus. Vietomis – be jokios tvarkos. Dideli nenuoramos yra dviračių, mopedų ir motociklų vairuotojai. Jie lenda į kiekvieną plyšį tarp mašinų, narsto tarp kelio linijų, nestabdo savo „žirgų“ perėjose ir pavojingose sankryžose. Eismas Dominikoje tolygus Kairo gatvėse. Tik didmiesčiuose įrengti šviesoforai ir pastatytas vienas kitas ženklas. Tad nuomotis automobilį svetimšaliui yra tas pats kaip žaisti krepšinį regbio stiliumi.

IMG_7404

Gatvėse gausu naujų ir senų lengvųjų automobilių. Salos gilumoje per visą miestą riaumoja sunkvežimiai. Mechanizmai juda, taigi ir žmonės užsidirba pinigų. Daug tikrų ir netikrų taksi. Patikimiausi – viešbučių. Tiesa, brangoki. O ką daryt?

Pravažiuojant salos kalnyną negali atsistebėti aplinkos grožiu, akiai dar nematytais vaizdais. Senoliai, pasirėmę lazdomis, sėdintys gatvės pakraščiuose, toliau į kalnus besitęsiančios tabako plantacijos, o dar aukščiau – kur retesnis oras – pušys, o už jų jau melsvas dangus su debesimis.

Paįvairindami savo kulinariją, gyventojai laiko vištų, avių, karvių, žąsų. Tad nenustebkite, jei vidury miesto ryte jus prižadins gaidys. Gieda paukštelis, lyg žinodamas, kad po dienos kitos jis jau atsidurs puode.

20160202_153720

Daugiausia vietinių žmonių aptarnauja turistus. Dominikiečiai pajuto, kad tai naudinga ir pelninga. Viešbučiai čia statomi greitai ir pigiai. Nereikia šildymo sistemų, o pastatų stogus galima uždengti palmių lapais. Patogu ir naudinga. Nereikia ir dirbtinio vėdinimo. Turistai gali rinktis Karibų jūros arba Atlanto vandenyno paplūdimius. Ir ten gerai, ir ten gerai. Kojos vandeny, kūnas saulėje ir tuščia galva. Darbininkams, dirbantiems cukranendrių plantacijose ne toks komfortas. Ištisą dieną tenka kapoti cukranendres, krauti į vežimą ir tik vėlai vakare galima atsigerti romo ir kristi ant plaušų poilsio, žinant, kad per dieną uždirbta vos keturi doleriai.

Nuostabi šalis Dominika. Turistams ir keliautojams. „Gera ten, kur mūsų nėra“.

Cigaro dūmai

Geriame daugiau, važinėjame daugiau, mylimės daugiau, baramės nemažiau, sergame kiekviena proga, rūkome priklausomai nuo aplinkybių ir poreikio. Rūkorių nemėgsta šeimos nariai, bendradarbiai, kavinių ir restoranų lankytojai. Rūkantys spektaklių žiūrovai pertraukos metu varomi į tualetą arba į gatvę gadinti oro. Kas kita yra cigaro rūkymas. Tai prestižas, solidumas, orumas ir piniginė. Ne kiekvienas bėdžius gali nusipirkti cigarą. Gal ir gali, tik pinigų gaila. Dominikoje cigarų nerūko. Čia juos gamina, nes tabako plantacijos savo dydžiu nusileidžia tik cukranendrėms. Cigarai gaminami ir nedidelėse parduotuvėlėse, kur tabako lapus suka 1–4 darbininkai, ir fabrikuose, kuriuose dirba per šešis šimtus darbuotojų. Visas cigaro gamybos procesas atliekamas rankomis. Kiekvienas tabako lapas į rankas paimamas net 140 kartų.

20160201_172320

Kaip ir cukranendrių, tabako auginimas ir apdorojimas išliko pirmykštėje stadijoje. Rankos pigiau, nei mechanizmai.

Pasaulyje garsėja kubietiški cigarai. Dominika visai netoli Kubos, tad ir cigarai mažai kuo skiriasi. Nebent kaina.

Cigarų, kaip ir romo gamintojai gali pasigirti geresniais atlyginimais. Cigarų sukėjas uždirba apie 600 dolerių per mėnesį. Nežinau, ar už kenksmingas sąlygas mokama.

Prisiminiau senelį. Jis pats augino taboką, pats parudavusiais pirštais suko palėpėj išdžiovintus lapus. Ir niekas jam už tai nemokėjo. Pats susitaupydavo, nes nei „Prima“, nei „Belomorkanal“ nekentė.

Degtinė, tabakas, kanapės, narkotikai, haliucinogenai… Žinom, kad negerai darom, bet geriam, rūkom, svaiginamės. Kodėl taip yra? Yra gamintojai, yra ir vartotojai.

Kalnų gintaras

Apie gintarą galima žinoti tik tiek: ant mano rankos gintarinė apyrankė, gintaras randamas Lietuvoje. To pakanka. Tačiau nori to, ar nenori, gyvenimas savaime papildo žinias.

Antai, girdime apie Gintaro kelią, Gintaro muziejų Nidoje, Latvijoje, Jantarnyj mieste Kaliningrado srityje. Apie kalnų gintarą iki šių metų nieko nežinojau, kol neišvydau jo savo akimis Dominikoje, San Felipe de Puerto Plata muziejuje, kuriame greta cigarų ir romo gamybos salių yra kalnų gintaro ekspozicija. Man tai buvo naujiena.

20160201_172043

Maloni muziejaus darbuotoja aiškino: Dominikos gintaras išgaunamas nepramoniniu būdu. Jo ieškoma kasant duobes kastuvais, kirtikliais, kūjais, netgi mačetėmis. Duobės arba urvai kalnuose kasami tol, kol gyvybei negresia pavojus. Dirbama primityviai, nesaugiai, tik retsykiais statomos kolonos urvų luboms prilaikyti. Kalnų gintaras dažniausiai geltonos spalvos ir skaidresnis nei Pabaltijo. Randama raudono ir žalio gintaro. Mėlynas – ypač vertingas ir retas. Kaip ir mūsų „aukso“, kalnų gintaro pagrindas – medžių sakai. Pagailo termito, įstrigusio inkliuze prieš dešimtis milijonų metų ir tapusio įdomiu muziejaus eksponatu. Gintaro gabalėlių su įstrigusiais vabzdžiais galima nusipirkti iš gatvės prekiautojų. Dominikos gamtos turtai yra ne tik cukranendrės, mandarinai, kava, kakava, tabakas… Daug vertybių yra ir Kordiljeros kalnuose. Tereikia jas rasti ir panaudoti bent jau skurdui mažinti. Kitas muziejus, vadinamas „Gintaro pasaulis“ yra šalies sostinėje – Santo Dominge. Deja, jo aplankyti nepavyko.

Paslaptingieji tainų ženklai

Dominikos respublikoje netoli Puerto Plata kurorto yra nedidelės kalvos. Šalia kelio, vedančio į Bavaro miestelį, stovi žvėries figūra, pro kurios tarpkojį gali patekti į požeminę tainų genties buveinę su ant sienų išlikusiais piešiniais. Automobilį pastatome stovėjimo aikštelėje ir einame lankyti išnykusios genties. Prieiname antropomorfinės baisuoklės kojas, žengiame pro jas dar kelis žingsnius, toliau – užrakintos durys. Nedarbo diena. Gaila. Kitos tokios progos nebus.

IMG_7570

Pamatęs mus, trepsinčius vietoje, žmogus, pardavinėjantis vaisius, prancūziškai pasiūlo užeiti štai į tą namą prie kalvelės, nes ten galima daug ką sužinoti ir nusipirkti dominikiečių suvenyrų.

Pasiūlymas sugundė. Įeiname į parduotuvę ir išplečiame akis – prie stalo sėdi žmogus ant butelių tapantis etiketes arba dekoruojantis juos ištisai. Į butelius pilamas vietos gamybos tradicinis alkoholinis gėrimas mamajuana. Degustuojant gėrimą, vaišinama nemokamai. Parduotuvės lentynos užverstos mažesnėmis ar didesnėmis amatininkų padirbtomis keramikinėmis žmonių, žvėrelių figūrėlėmis ir kitokiais suvenyrais. Ant sienų pamatau tai, kas jau seniai domino – tainų olų piešinius. Antai nupiešta žuvies galva ir jos griaučiai, aišku, tai – žuvis. Toliau dviejų žmonių kompozicija. Vienas sėdi ir pučia dūdą, o kitas šoka. Visai nesunku suprasti. Toliau – žmogaus figūra su dviem apskritimais pilve – dvynukais nėščia moteris. Du paukšteliai, stovintys vienas prieš kitą – įsimylėjėliai. Vyras su ietimi – karys arba medžiotojas. Nesunku suprasti ir piešinį, vaizduojantį gyvatę. Tik štai žmogaus galvos ir spiralės virš jos priešinio turinį sunkoka suvokti, juolab, kad spiralė rangosi ne iš kairės į dešinę, bet atvirkščiai. Gal tai žynys ar šamanas? Kas žino. Mano vaizduotės ir galvos nepakanka.

Dominikiečių protėvių piešinius, ženklus galima pamatyti dailininkų drobėse, keramikos, metalo dirbiniuose. Jais puošiami viešbučių interjerai, šviestuvai, drabužiai. Tauru bent šitaip tęsti išnykusios genties kultūrą.

IMG_7877 - Copy

Ilgai ieškojau kokio nors eksponato plaktukų muziejui. Deja, dominikiečiai naudoja jau dabartinės pramonės pagamintus įrankius. Tad ilgai svarsčiau, ką pirkti: ar mačetę – pusmetrio ilgio vienašmenį peilį, su kuriuo pjaunamos cukranendrės, kapojamos palmių šakos, tropiniai brūzgynai, ar suvenyrinį medinį kirvuką su indėnų totemo kotu. Pasirinkau pastarąjį. Vis tik smogiamasis įrankis.

Tad kas gi tie tainai, apie kuriuos čia kalbame?

Kaip žinome, Karibų salas Kolumbas atrado 1492 metais. Vienoje iš jų ir gyveno tainų gentis – apie aštuoni milijonai žmonių. Nepraėjo šimtas metų ir tainų teliko tik du. Gentis buvo naikinama įvairias būdais: žudoma, kankinama, užkraunama nepakeliamais darbais. Europiečiai čiabuvius apkrėtė iki šiol čionai nežinomomis ligomis: sifiliu, raupais ir kitomis. Iki šių laikų vietinių gyventojų genocidas Vakarų pusrutulyje neturi sau lygių pasaulio istorijoje.

Prieš keletą metų buvau Ispanijoje, Sevilijos mieste. Lankiausi katedroje, kurioje ir palaidotas Kolumbas. Išraiškingas antkapis, išdrožtas iš medžio, vaizduoja dėkingus vietinius salos gyventojus, pagarbiai nešančius Kolumbo karstą. Tokia istorijos ironija.

Kita manoma Kolumbo laidojimo vieta yra Dominikoje, San Domingo mieste.

Palmės

Vieniems žmonėms palmės patinka, kitiems – ne. Daug moterų palmes augina namuose, kitos važiuoja į tropikus jų pasižiūrėti. O žiūrėti yra į ką. Dominika visa nuklota įvairių rūšių palmėmis. Jos auga ir prie pat vandenyno ar jūros, savo šešėliuose slėpdamos išsirengusius poilsiautojus. Saulė kaitri – tereikia penkiolikos minučių ir jau gali persideginti. Taigi, guli po aukšta kaip dangoraižis palme, žiūri aukštyn į dangų ir matai galingai mosuojančią savo karpytomis šakomis palmės viršūnę. Jos apačioje – žali kokoso riešutai. Jie dar noksta. Dangumi praplaukia baltas debesėlis. Palmė ima „skristi“ tarsi atitrūkusi nuo žemės ir pajutusi laisvę.

Skinami riešutai jau pribrendę. Smalsu žiūrėti į darbininką, apsijuosusį tik virve ir diržu, užkopusį į pačią medžio viršūnę, mačete kapojantį palmių šakas, kertantį riešutus. Nukritus riešutui, sveriančiam du tris kilogramus, darbininkai tokia pačia mačete nukerta riešuto smaigalį, įkiša plastmasinį vamzdelį, parduoda praeiviams arba patys geria šaltą kokoso pieną. Jis teikia sveikatos, žvalumo. Kokoso aliejus naudojamas kulinarijoje. Paminėjau tik dalį kokosinio riešuto naudos. Jos yra kur kas daugiau.

IMG_7595

Pabaigai

Vis daugiau lietuvių turistų, keliautojų ir poilsiautojų aplanko Dominikos respubliką. Yra dvi Dominikos. Viena – ta, kuri vystosi po Kolumbo, ir ta, kurią italai, ispanai, amerikiečiai regi kaip vieną geriausių pasaulio kurortų. Čia gera pailsėti tada, kai Lietuvoje žiema, arba vėlų rudenį ar pavasarį merkia lietūs, o televizorius kiekvieną dieną gąsdina karu. Dominikoje ilgi, balti, pasidabinę palmėmis paplūdimiai, ištisus metus vasara, tropinis klimatas, tropinė augmenija. Gamtos dovanos ir vietinių gyventojų nuoširdumas leis patikėti mintim,i kad pasaulyje yra rojus. Ne visiems dominikiečiams sala yra rojus. Daug čia skurdo, korupcijos, vagysčių ir netvarkos. Tai jau kita Dominika. Už viešbučio vartų – skurdas, medinės lūšnelės su aptvertais sklypais, sąšlavynais. Tai viena iš skurdžiausių šalių Karibuose. Šalį vargina nedarbas, valdžios korupcija, socialinė nelygybė.

Dominika ne tauta – jos šaknis pakirto tada, kada ispanai pradėjo naikinti vietines gentis. Dabar Dominikoje gyvena 16 procentų baltaodžių, 73 – mišrios rasės žmonių ir 11 – juodaodžių. Mišrūs žmonės yra didelis susimaišiusių baltųjų ir juodaodžių bei tainų palikimas.

Ispanai ir ne tik jie – portugalai, anglai, italai, prancūzai į Naująjį pasaulį vežėsi ir krikščionybę. Dabar Dominikos respublikoje yra 95 procentai krikščionių, pristatyta naujausių, moderniausių katedrų ir bažnyčių. Bent jau gyventojų širdyse ir religinėse apeigose šis tikėjimas yra gilesnis nei europiečių.

Kultūra – ispanų, Afrikos vergų ir tainų vietinių kultūrų maišinys. Nesibodėkime pasižvalgyti po dailininkų parodas ir dirbtuves, pasiklausykime dainavimo, pamatykime pašėlusiai darniai bešokančius šokėjus, patys išmokime nesudėtingą šokį – merengę…

Nuo Kolumbo laikų praėjo tik šiek tiek daugiau nei penki šimtai metų. Tik penki šimtai metų, lyginant su žmonijos istorija. Konkistadorai atėmė iš vietinių gyventojų laisvę, pavergė vietinius gyventojus, sumaišė juos su afrikiečiais, atėmė turtus ir kalbą, atgabeno naują tikėjimą.

Kas būtų buvę, jei ispanai nebūtų atradę Naujojo pasaulio? Nesuku galvos.

Autoriaus nuotraukos

IMG_7662

IMG_7232

IMG_7474

IMG_7832

IMG_7410 - Copy

IMG_7670IMG_7776IMG_7750IMG_7429IMG_7604IMG_7511IMG_7915

IMG_7843 - Copy

20160201_164339

1302 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.