Home » Gallery » Veidai » Baikeriai ruošiasi sezono atidarymui

Baikeriai ruošiasi sezono atidarymui

Baikeriai ruošiasi sezono atidarymui

 

Kristina SAKAITĖ

Pavasaris vieniems asocijuojasi su paukštelių trelėmis, kitiems su motociklų variklių gausmu. Tarp pastarųjų – ir Utenos baikeriai, nekantriai laukiantys sezono atidarymo. Lietuvos baikeriai kaip ir kasmet Vilniuje rinksis pirmą gegužės šeštadienį.

Naujai atgimusiam Utenos baikerių klubui Fire Wheel vadovaujantis Žydrūnas Četrauskas sako, kad šiuo metu klubas vienija beveik 30 narių, įvairių profesijų uteniškių – nuo verslininko iki mechaniko. Motociklininkų būryje galima pamatyti ir dvasininkų: pomėgis motociklams nesvetimas kunigui Sauliui Kalvaičiui, anksčiau prie baikerių prisijungdavo kunigas Mindaugas Kučinskas.

DSC_1769

Klubo Fire Wheel prezidentas Žydrūnas Četrauskas /Kristinos Sakaitės nuotraukos

Rūpesčius paleidžia pavėjui

2004 m. įkurtas Utenos baikerių klubas vadinosi „Ugnies ratas“, keletą paskutinių metų jo veikla buvo apmirusi. 2013 m. perkrikštytas į Fire Wheel ir prikeltas naujam gyvenimui aktyviau dalyvauja bendrose veiklose su kitų miestų ir šalių baikeriais, Lietuvos baikerių kongresuose ir pan.

Paklaustas, kodėl kilo noras atgaivinti klubą, Žydrūnas atsako klausimu: kaip galima vienam važinėti? Juk daug įdomiau su gera kompanija… „Pradėjau burti bendraminčius, susirinkdavo 30–50 žmonių, daugiausiai – važinėjančių su sportiniais motociklais, vadinamomis britvom. Susikurdavome maršrutus, išbandydavome juos, – pasakoja Ž. Četrauskas. – Mokėmės akrobatinių triukų, važinėdavome ant vieno rato. Nors važinėju seniai – dar spėjau išbandyti rusiškus motociklus, bet neatsibosta – tai mano gyvenimo būdas“. Naujokai, norintys įstoti į klubą, turi būti kantrūs. Be to, kad reikės laikytis geležinės tvarkos (bent jau taip tikina klubo prezidentas) , paisyti kelių eismo taisyklių, nesėsti prie vairo neblaiviems ir pan., jų laukia labai paprastas išbandymas – pirmiausia pasivažinėti su senbuviais, gal vis tik paaiškės, kad tai ne tokia veikla, kokios tikėjosi. Šiuo metu į klubą stoti laukia 10 kandidatų.

Bėgant metams greitus sportinius motociklus suvaldyti darosi sunkiau. „Buvau rimtas sportininkas, labai norėjosi išlieti energiją, reikėjo daug adrenalino, – pradžią prisimena Žydrūnas. – Bėgant metams nutiko tai, kas atrodo neįtikėta – persėdau ant lėtesnio ir sunkesnio čioperio. Klubie2ius vienija motociklai, mėgstam keliones, mylim laisvę, vėją, saulę, lietų. Smagu po savaitės susėdus prisiminti, kai važiuojant sulijo iki paskutinio siūlelio… Kai važiuoji po darbų, galva išsivalo nuo pašalinių minčių, pasijunti tarytum paukštis, tavęs niekas nevaržo. Manau, visi panašiai jaučiasi važinėdami motociklu. Ir visai nebūtina važiuoti turint konkretų tikslą“.

Kiekvieną akimirką išnaudok“ – toks Žydrūno credo. Tarp pasivažinėjimų dar spėja dirbti dviejose darbovietėse: ekspertiniame skyriuje ir elektros inžinieriumi.

Geležinės sėdynės žygis

Birželio mėnesį šešiasdešimt trečiąjį gimtadienį švęsiantis uteniškis Algimantas Krasauskas laikosi taisyklės: Važiuok šiandien, rytoj gal nebegalėsi“. Ir važiuoja Algimantas nuo 1976-ųjų, kai sėdo ant motociklo IŽ. Tuomet plieno žirgų pasirinkimas buvo skurdus. Dabar vien Yamaha iš kokių 100 modelių gali rinktis. Paklaustas, ar artimieji nebando „atvesti į protą“ Algimantas sako, kad jo šeimyna įdomi. Žmona gal būtų suturėjusi, bet ant motociklo užpakalinės sėdynės atsisėdo ir iki šiol kartu visur su Algimantu važinėja. Sūnus su marčia irgi plieno žirgus balnoja.

Uteniškis motociklu aplankė 13 Europos šalių. Tai varginančios kelionės, bet svarbu nusiteikimas. Keliaudamas grožisi gamtovaizdžiais, istoriniais paminklais. Į tolimesnį žygį motociklu išsiruošia kasmet. Poilsis ant sofos Algimantui nepriimtinas. „Nesuprantu, kaip taip galima gyventi. Sofa, televizorius… Keliaujant svarbu kompanija, kad būtų 3–6 motociklai. Kai žmonių daugiau, nuomonių skirtumai trukdo. Vienam važiuoti pavojinga – o jeigu suges motociklas?“ – pasakoja baikeris. A. Krasauskas dar gyvena praėjusios kelionės, per kurią sukorė 4,5 tūkst. kilometrų, įspūdžiais: nuvažiavo iki Klaipėdos, persikėlė į Kylį, kirto Vokietiją, Prancūziją, Šveicariją, nesunkiai įveikė Lichtenšteiną (6 km), pervažiavo per Austriją ir Slovakiją. Kelyje užtruko 10 dienų. Užpernai 60-metis leidosi į ištvermės reikalaujantį nuotykį – Geležinės sėdynės žygį, kurio metu reikia per parą nuvažiuoti 1600 km. Startavo Kupiškyje ir per Biržus, Panevėžį, Vilnių, Kauną, Kryžkalnį, Šiaulius pasiekė Rygą, Taliną, Tartu, o paskui per Daugpilį grįžo atgal. Iš viso sukorė 1620 km. Kartu į žygį leidosi dar vienas uteniškis – jaunas, sportuojantis, nerūkantis. Jis po Geležinės sėdynės žygio jautėsi prasčiau nei Algimantas. „Nuvažiavus 500 km motociklo sėdynė tapo per kieta, o paskui jau nieko nebejaučiau. Šiaip jau kas 100 kilometrų reikėtų sustoti ir pasivaikščioti. Važiavome zigzagais ir kad nekirstume kampo, kaip įrodymą, turėdavome tam tikrose vietose prisipilti kuro. Amerikiečiai, sugalvoję tokį žygį, jį įveikusius apdovanoja diplomais, tačiau Algimantas sako nesivaikęs apdovanojimų. Septintą dešimtį skaičiuojantis baikeris sulaukia aplinkinių reakcijos. Kartą užėjo į Antalieptės parduotuvę, nusiėmė šalmą. Vietinis tauriųjų gėrimų mėgėjas pamatęs žilabarzdį baikerį nesusilaikė: „O, pypt, pažiūrėkit!“

DSC_1780

Algimantas Krasauskas motociklu apkeliavo pusė Europos

Ir lūžo, ir dužo

Baikerių klubo prezidentas Žydrūnas Četrauskas sako, kad įsigalėję mitas, jog visi baikeriai moka išardyti ir surinkti motociklą. Kai kurie nežino, net kaip padangas pripūsti. Pats mėgsta nestandartinius techninius sprendimus: kartą motociklą pakeitė neatpažįstamai, paskui pardavė – pats įdomumas kol tobulini daiktą.

Baikeris sako, kad čioperiu važiuojant reikia mėgautis ne greičiu, o pačiu važiavimu. Peržengus 100 km/h greitį – jau nebe malonumas. Kažkurioje trasoje, dar sportiniu motociklu buvo pasiekęs tokį greitį, kad spidometras neberodė – 299 km/h. „Kai leki 300 km per valandą greičiu, smegenys atsilieka už 2 metrų. Suvoki, ką darai, bet jei pasitaikys kliuvinys, nei sustoti, nei pasitraukti nebespėsi. Kelias pasidaro siauras, kaip kompiuterio ekrane, nebelieka erdvės“, – įspūdį prisimena Žydrūnas. Jis patikina, kad dabar klubiečių santykiai su policija puikūs. Kartu su pareigūnais rengia įvairias akcijas, jaunimui aiškina, kaip važiuoti saugiai. Vienas dalykas, kai moralizuoji, kad negalima viršyti greičio ir t. t., kitas dalykas, kai aiškini, kokios gali būti pasekmės. Baikeriai nesideda šventais, buvo atvejų: leidiesi nuo kalnelio, viršiji greitį – bauda. Neišvengė ir traumų – lūžo rankos, kojos, dužo motociklai. Buvo neleistinų akrobatinių triukų. Žydrūnas pabrėžia, kad ne kartą gelbėjo speciali apranga. „Nesvarbu, kokį motociklą įsigijote: seną, naują, brangų ar paprastą, nusipirkite gerą aprangą, nes nuo jos kartais priklauso gyvybė. Tokia apranga būna iš tvirtos odos, atspari karščiui, yra nugaros (stuburo) apsaugos, yra specialūs batai, saugantys nuo lūžių. Visada sakau pradedantiems vairuotojams: neskubėkite, dar spėsite užsimušti“.

s_7

Kelyje… (Klubo archyvo nuotrauka)

Purvo šernai“

Algimantas irgi neišvengė karčios patirties, buvo nusitraukęs rankos raiščius. „Niekas iš svetimų klaidų nepasimokys, kiekvienas turi tai patirti pats, kad būtų atsargesnis“, – neabejoja vyras. Jis vertėsi važiuodamas su keturračiu. „Būna tokia situacija: kai visame lauke auga tik vienas medis, tai atsitrenki būtent į jį“. Keturračių mėgėjai ieško sudėtingesnių maršrutų, o paprastai tariant, važinėja po purvus. Purvo šernai – taip vieni kitus vadina keturračių žygių dalyviai. „Purvo Lietuvoje sočiai, bandom įveikti neįveikiamus ruožus – upelius, kemsynus. Kas sustabdo? Per gili ir per plati upė“. Po žygio visus drabužius tenka mesti tiesiai į vonią. Dėl šio pomėgio žmona įspėjo: tik nedejuok. Algimantas patvirtina: išties po tokių pasivažinėjimų dvi dienas jautiesi lyg sumuštas. „Iš kitos pusės jaučiuosi daug geriau – tarsi lengvesnis. Fiziškai sunku išlaikyti vairą, tenka važiuoti ir atsistojus. Kartą kai labai skaudėjo žmonai sakiau, kad gal gripas sąnarius laužo…“

Ne visi aplinkiniai supranta tokį pomėgį. Kai kurie tvirtina, kad už tūkstantį eurų į tokį purvą nelįstų. A. Krasauskas lenda ir jam pačiam tai nemažai kainuoja. Keturratį tenka remontuoti po kiekvieno žygio. Motociklus perka apdaužytus ir pats susiremontuoja. Kiek jis atlaikys priklauso nuo važiavimo. Jeigu per dešimtmetį nuvažiuoji 10 tūkst. kilometrų, toks motociklas ilgai bus gražus… Uteniškiai perka motociklus už 2–16 tūkst. eurų. Algimanto pomėgis ir darbas susiję: uteniškis užsiima individualia veikla, remontuoja motociklus.

DSC_1776

Optimistai

Baikerių klubo nariai kartu leidžia laisvalaikį, mini gimtadienius, sezonų uždarymus, atidarymus, rengia labdaringas akcijas, lanko sergančius vaikus ligoninėje, lankosi Rokiškio vaikų namuose, krizių centre „Angelų pieva“. Pastarojo centro lankytojams pasakoja, kaip galima gyventi be narkotikų, kitų priklausomybių. „Nesame iš garažų išlindę: ir į spektaklius nueiname, ir liaudies šokius mokančių yra. Norisi paneigti tą stereotipą, kad jeigu baikeris – tai daug merginų aplinkui ir stikliukas rankoje. Ateityje norėtume bendradarbiauti su rajono savivaldybe, norisi padaryti bendrą renginį su muzikantais. Spektaklių kultūros centre parodo, bet mes pasigendame renginių lauke vasarą“, – sako klubo Fire Wheel prezidentas Ž. Četrauskas. Skraidant ant motociklų baikeriai įsikrauna optimizmo. Dejuojantiems Žydrūnas sako: „Ką pats pasidarai, tą ir turi. Gali pakreipti savo gyvenimą bet kuria kryptimi, tik reikia norėti, o ne įsivaizduoti norįs“. Algimantas antrina: „Anksčiau buvome uždaryti, dabar sienos atviros, sėdi ir važiuoji kur nori. Lietuvoje saulė šviečia, uraganų, žemės drebėjimų, karo nėra – gyvenk ir norėk“.

s_5

DSC_1768

3102 Iš viso matė 3 Šiandien peržiūrėjo

Comments (1)

  1. Vidmantas parašė:

    Ną ką brolau, laimingo Tau kelio šiame pomėgyje, ir neužmiršti minties važiuojant: Ar spėsiu sustabdyti…?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.