Home » Protakos » Bendruomenių kultūrinės veiklos įvairovė

Bendruomenių kultūrinės veiklos įvairovė

Bendruomenių kultūrinės veiklos įvairovė

Dalia SAVICKAITĖ

2016-ieji – Bendruomenių metai. Jau paskelbti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bendruomenių projektų konkurso rezultatai. Džiaugiasi tie, kam buvo skirtas finansavimas, „rezervuotieji“ laukia papildomų sprendimų… Bendruomenės projektus galėjo teikti ir Kultūros tarybos finansuojamiems konkursams, o negavusieji pirmame šaukime, gali tikėtis sėkmingai sudalyvauti antro pusmečio šaukime. Išgirdę žodį bendruomenė, dažniausiai galvojame apie kažkokioje lokalioje geografinėje vietovėje veikiančią organizuotą struktūrą. Tai siauras galimybių matymas. Bendruomenės gali kurtis ir pagal amžių, ir pagal pomėgius, ir pagal religiją, ir pagal lytį, ir visaip, kame galima sugalvoti išskirtinius besiburiančių žmonių „požymius“, išskirtinumą. Aišku, jei jos nepažeidžia kitų žmonių teisių ir galiojančių įstatymų. Taip atitinkamai vietovei platėja galimybės siekti ir gauti finansavimą iš įvairių fondų. Gyvenimas tampa įvairesnis.

Po nepriklausomybės paskelbimo prieš šimtmetį prie Lietuvoje veikusių bažnyčių buvo kuriami chorai, ruošiami spektakliai, teatralizuoti pasirodymai ir pan. Kadangi tokios paskirties įstaigų, kaip kultūros centrai – nebuvo, kultūrinis gyvenimas sukosi apie bažnyčią. Ji globojo ir mokytojus, ir įvairias kultūrines parapijos žmonių raiškas. Vykstant kultūrinio pobūdžio renginiams buvo renkamos lėšos bažnyčioms remontuoti, išlaikyti, mokytojams ruošti, o lenkmečiu ir kitų Lietuvos regionų lietuviškosios spaudos platinimui remti. Kuomet kaimuose mažėja kultūros įstaigų, mokyklų gal verta pagalvoti apie parapijų bendruomenių kūrimą? Gal tokiu būdu vietovės kultūrinis savitumas išlaikys tęstinumą?

Kol regiono katalikų bažnyčiose tokia veikla kiek primiršta, prie Visagino Švento Panteleimono pravoslavų cerkvės veikiantis žmonių sambūris, dar vadinamas kultūriniu-švietėjišku projektu „Blagoliepije“ jau keletą metų organizuoja koncertus, parodas, spektaklius ir kitokius renginius, kurių metu renkamos lėšos, reikalingos cerkvės sieninei tapybai baigti. Į koncertinę veiklą įtraukiami, tuo pačiu prie krikščioniškų tikėjimo tiesų pratinami ir gabūs tikinčiųjų vaikai ir anūkai, veikia puikus choras, parvežantis tarptautinių apdovanojimų iš religinės muzikos festivalių, nuolat ieškoma visiems priimtinų ir patrauklių darbo formų. Cerkvės bendruomenės nariai dirba daug ir pasiaukojančiai, nepatingi į paramos cerkvei akcijas įtraukti ir kitų pravoslavų religinių bendruomenių narius ir kolektyvus. Paskutinis aukų rinkimo renginys įvyko vasario 19 d. Vilniaus pravoslavų Šventosios Dvasios vienuolyno parapijinės mokyklos vaikų muzikinio teatro „Tamburinas“ artistų grupė savaip interpretavo H. K. Anderseno „Coliukę“ atlikdamas sudėtingas operos arijas. Pats vienuolynas įkurtas XV–XVI amžių sandūroje LDK kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio žmonos Elenos iniciatyva. Ir dabar prie Aušros vartų veikiantis vienuolynas turi stiprias kultūrines tradicijas.

Tamburinui“ ir sekmadieninei mokyklai vadovauja kompozitorius, diakonas Viktoras Miniotas su savo žmona Svetlana, sukūrusia operai libretą. Viktoras Miniotas (g. 1963) Lietuvos muzikiniame gyvenime pasirodė praėjusio amžiaus pabaigoje, kai su šeima persikėlė gyventi iš Rusijos į Lietuvą. Talentingas kompozitorius, tuomet gana aktyviai įsitraukęs į šiuolaikinės muzikos sūkurį, dalyvavęs festivaliuose, vėliau pasitraukė iš aktyvaus muzikinio gyvenimo ir pasinėrė į dvasinę tarnystę. „Kaip tikriausiai kiekvienas įsišaknijęs idealistas, palaipsniui kūriau idealią egzistavimo šiame pasaulyje aplinką, – sako V. Miniotas. – Tai – muzika, šeima ir cerkvė. Tai trys sudedamosios mano gyvenimo dalys, trys „tarnystės“ ir trys šaltiniai, iš kurių semiuosi jėgų gyvenimui. Jos mane moko su džiaugsmu ir dėkingumu priimti tai, kas duota. Šis proto ir jausmų treniravimas būtinas ir labai naudingas“. V. Minioto kūrybos žanrai labai įvairūs: nuo sakralinių kūrinių – iki koncertinių vokalinių ir instrumentinių opusų, muzikos vaikams. Visoje jo kūryboje juntama itin kruopšti muzikinės medžiagos atranka, naujų muzikinės išraiškos formų paieška. V. Minioto kūriniuose meditatyvus, minimalistinis skambesys neretai gretinamas su ekspresyvia kalbėjimo maniera, dramatiškai prasiveržiančia kulminacijose. Kitokia, paprastesnė muzikinė kalba būdinga vaikams skirtai kūrybai. Čia kompozitorius siekia patraukliai, žaidimo forma vaikams perteikti krikščioniškąsias vertybes.

Pats teatras susiformavo ne iš karto. Net septynerius metus sekmadieninėje mokykloje buvo repetuojamos paprastutės scenos. Kūrybinga Miniotų šeima išgirdo „Coliukėje“ krikščionybės skambesį ir pasakos grožiu norėjo pasidalinti su imliausia gėriui publika – vaikais. Jie savo operos pastatymu moko vaikus, kad blogis – laikinas, kad gėris ir grožis anksčiau ar vėliau nugali. Vaikų muzikinis teatras jau gastroliavo ne viename mieste, ne vienoje savo konfesijos tikinčiųjų bendruomenėje. Teatro vadovas diakonas V. Miniotas džiaugiasi, kad jam pavyko laimėti Kultūros tarybos finansuojamą projektą ir šią operą žiūrovai galės išgirsti ir valstybine – lietuvių kalba. Visagino kultūros centro „Draugystės“ salei belieka ruoštis sutikti lietuviškąjį operos variantą, nes daug lietuviakalbių yra šios parapijos tikintieji.

Visagino Šv. Panteleimono cerkvės dvasios vadovas tėvas Josifas Zateišvilis sako, kad muzikinė pasaka patiko visaginiečiams. Jis mano, jog opera – įvairių žanrų: aktorystės, muzikos, šokio ir pan. samplaikos menas, tad ir jos demonstracija Visagine atliko kelias funkcijas. Garbusis dvasininkas teigia, kad tai ir džiaugsmas žiūrovams, ir pagalba cerkvei. Tėvas Josifas dėkingas ir parapijiečiams, organizavusiems kolektyvo atvykimą, ir aktoriams, ir visaginiečiams: ne tik atėjusiems, bet ir aukojusiems cerkvei. Renginio metu surinkta beveik 400 Eur aukų.

914 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.