Home » Protakos » Norėk ir pasaulis tau padės

Norėk ir pasaulis tau padės

Norėk ir pasaulis tau padės

Giedrė MIČIŪNIENĖ

Lietuvos žemėlapyje Vajasiškį sunkiai rasi: mažytis kaimelis, kuriame šiandien registruoti tik 33 žmonės, nėra jokio kultūros židinio, net parduotuvės… Sakysite: neįdomu. Bet… į jį pasisemti dvasios atgaivos atvažiuoja žmonės iš įvairių pasaulio kampelių. Su aktyvia Vajasiškio bendruomenės pirmininke Genovaite Sarokina labai miela pasišnekėti – stebiesi moters optimizmu, noru veikti. Dabar ji labai džiaugiasi, kad pavyko atgaivinti Vajasiškio parapijos laikraštuką – „Dvasios atgaiva“, kurio veikla buvo nutrūkusi.

Senolių kaimo“ idėja atsirado visai iš netyčių. Buvo pasiūlyta dalyvauti VšĮ Ignalinos AE regiono plėtros agentūros programos projekte „Teminiai kaimai“, kurį įgyvendino Lietuva ir Latvija. Sudalyvauta sėkmingai. Atsirado kaimas kaime. G. Sarokina šypteli: šiam kaimui – 6 metai. Dabar Zarasų rajone esantys Lieptų kaimas Antalieptėje ir Senolių kaimas Vajasiškyje bei Paukščių kaimas Cijonuose (Ignalinos rajone) – sudaro Pasakų kaimo trejybę. Senolių kaimo edukacinėje veikloje dalyvauja per 20 žmonių. Tai nėra vien tik Vajasiškio kaimo žmonės. Jie atvežami ir iš aplinkinių kaimelių. Šio „kaimo“ sezonas prasideda pavasarėjant, jame dirbama iki rudens. Kadangi šiemet buvo labai palanki žiema, tai edukacinės veiklos vyko dar ir gruodį.

Visi didieji darbai ir visos didžiosios mintys prasideda nuo juokingai menkų dalykų“, – sakė A. Kamiu. Šios bendruomenės veikla įgauna pagreitį: „Štai jau balandžiui užsakymą turime“ – šypteli bendruomenės pirmininkė, Senolių kaimo siela, ir priduria, jog daugiausia veiklos, užsakymų būna laisvadieniais. „Mūsų tikslas – atvažiavusiems parodyti paprastą senolių buitį ir būtį. Labai mieli iš vaikystės išlikę giminių vakarojimai: taip ir darbus kartu nudirbdavo, ir naujienas pasipasakodavo, ir nuoširdžiai išsikalbėdavo. Nereikėdavo anksčiau žmogui nei daktarų, nei psichologų – bendravimas buvo tikresnis, nuoširdesnis, todėl ir depresijos niekas nežinojo. Labai norisi, kad atvažiavę iš didmiesčių, galėtų pamatyti kaimo tradicijas: mediniais stalo įrankiais pavalgytų, išvystų, kaip audžiama, verpiama, šaukštai drožiami, vilnos kedenamos, šluotos rišamos ar virvės vejamos. Daugelis miesto žmonių prisipažįsta, kad to jau nėra matę, todėl nori apie tai savo vaikams, anūkams papasakoti. O atvažiavę, pamatę, vienbalsiai tvirtina, kad tai buvo dvasios atgaiva, kokios seniai neturėjo. Čia galima ir šventes švęsti. Širdin įstrigo, kai buvo švenčiamas 12 metų vilniečio berniuko gimtadienis. Išvažiuojant laimingas vaikas ištarė: „Tokio gimtadienio dar neturėjau“. Bendraujame su „Kiveda“, kelionių agentūromis, atvyksta turistų grupės ne tik iš Lietuvos. Labiausiai įsiminė indų studentų grupė, viešėjusi per Atvelykį“.

giedrėsstr 1 2(1) - Copy

Vajasiškio bendruomenės pirmininkė Genovaitė Sarokina

Ne vien Senolių kaimu džiaugiasi Vajasiškio bendruomenės pirmininkė, bet ir labai stipria, draugiška savo bendruomene. Kokia ta bendruomenė? Jos narių – per 70, jai – jau 9 metai. Kol ji nebuvo įkurta, nereikalingas buvo ir pastatas. Įkūrus bendruomenę, viskas vyko žaibiškai: visi puolė tvarkytis. Genovaitė prisimena, kaip vyko apleisto pastato dažymas: kiekvienas laisvu laiku vis čia lėkė. Sunku nupasakoti. Nudažytas pastatas margokai atrodė – juk neįgudusios rankos neįprastą darbą nevienodai darė. Bet dažų atspalvis greit suvienodėjo.

Stengiamasi pastebėti kiekvieną: jubiliatai iškilmingai sveikinami bažnyčioje. Kiekvienam žmogui reikia dėmesio. Didžiausias lobis – nuostabusis pasakorius Emilis. Dabar jis jau didelis – 7 metų. Nė nemirktelėdamas gražia tarmiška šneka, drąsiai pasakoja visiems apie bulundį, vėją… Na, o vyriausia – Vitalija Gaidamavičienė. Mielai dalyvauja ir tautodailininkai Gediminas ir Rita Kairiai. Šaukštų drožimas, dubenėlių skobimas – jų veikla. Daugelis atvažiavusių nuo jų neatsitraukia. Čia galima įsigyti suvenyrų lauktuvėms: yra veliančių, mezgančių, drožinėjančių… „Visi žmonės man yra lygūs. Skirtingi gebėjimai, veikla ir daro mus įdomiais: viena – audžia, kita – paukšteliu čirena, o trečias – taip gerai pasakoja. Grįžtamasis ryšys labai greit pajuntamas, jei atvira širdimi eini pas žmogų. Visi žmonės yra artimi. Kalbant, bendraujant visada galima rasti išeitį, sutarti, išspręsti. Taip ir takelį surandi… O jis ir yra didžiojo kelio pradžia. Na, jei visiškai vienas jaustumeisi – gal ir nebūtų šito kaimo? Juk čia svarbiausia bendrystės dvasia. Aš myliu visus. Negaliu nemylėti. Jie – artimi man. Čia gimiau, augau. Juk gražiausi metai čia prabėgo. Mes viską darome patys. Gal todėl viskas gerai pavyksta… Argi gali žmogus, darydamas sau, kenkti, būti nesąžiningas?“ – retoriškai nuskamba G. Sarokinos klausimas. Jo prasmę supranti labai greitai. Čia jaučiama ne tik bendruomenės erdvė, bet ir bendrystės dvasia, plevenanti taip aiškiai, kad negali būti jokių kitų tiesų ir suvokimo.

Bendruomenės pirmininkė negailėjo pagyrų žmonėms: „Iš tiesų visi labai atsakingi: pasakė – padarė. Su jais – labai lengva. Kiekvienas žino savo darbą ir pareigas. Tai ir atlieka. Jie visi tokie paprasti. O kuriems nepritinka, tie ir nedalyvauja“, – sakė Genovaitė. Bendruomenės teritorija didelė – darbų labai daug: visur reikia suspėti. Šiame krašte retas kuris iš pašalpų gyvena. Ir, anot seniūno, tai kraštas, kuriame niekas neprašo pagalbos. Supranti, kad sukurtas bendrystės jausmas yra labai stiprus – buriantis, vienijantis, padedantis. Štai ruduo – jau keleri metai, kai kasmet skelbimų lentoje iškabinama, kokia teritorija kuriai šeimai priklauso tvarkyti. Ir džiugu, kad nereikia eiti prašyti, netenka kartoti. Todėl gali pasirodyti, kad ruduo į Vajasiškį lapų neprineša, ar tiesiog čia išmanieji vėjai siaučia, juos patys dailiai į krūveles sudėliodami…

Kai esi išgirstas, norisi stengtis – atsidėkoti visiems, o tuo pačiu – ir daryti gerus darbus dėl visų. Štai kapinėse yra įvesta ir elektra, ir vandentiekis. Patys bendruomenės žmonės nusipirko pastatą, kur įrengta šarvojimo salė (išeinant madai, kad velionis šarvojamas namuose, ši patalpa kaimuose labai reikalinga). Vajasiškyje minimos visos šventės. Paprastai, kukliai. Bet tai ir yra nuoširdžiausia, nes gražu ir tikra. Taip, kaip šventė tėvai, seneliai – ta dvasia išsaugota (atgaivinta) ir dabar: be pompastikos, bet atvira širdimi. Per Jonines jau daugel metų sulaukiama svečių – remia buvusi kraštietė Marytė Petrokaitė. Yra koncertavęs V. Noreika, V. Genytė, L. Mikalauskas… Per Vėlines iš bažnyčios visi su žvakelėmis eina į kapines: uždegti artimam, kaimynui. Ir būtinai tam, kurio kapelis tąsyk jau nebepaženklintas artimojo meilės ugnele. Vajasiškio kapinės tampa didžiuliu miestu: atmintis nematomomis gijomis sujungia dabartį su praeitimi, nutiesia bendrystės gijas į ateitį: jaunimas turi matyti prasmingas tradicijas. Motinos dieną visos Motinos bažnyčioje gauna po gėlės žiedą. Labai jautri šventė, suvirpinanti iki sielos gelmių. Genovaitė apie kiekvieną bendruomenės narį, apie kiekvieną šventę galėtų pasakoti nesustodama – visus pažįsta, visi jai tokie artimi ir mieli. Nesvarbu, kad ne visi Senolių kaimo veikloje dalyvauja – kas ūkininkauja, kas – dirba, tačiau, jei tik reikia padėti – kas darbu, kas produktais, savo patarimais paremia. Tai ir yra svarbiausia, kai jauti gyvastį – meilę, pagalbą.

O kokia ji, Genovaitė? Apie save kalbėti, ji sako, sunku. Ji tik džiaugiasi, kad ją palaiko bendruomenė, kad visada supranta… Ką mėgstanti? Vasarą. Žalią spalvą ir bulbas su lupynom. Taip jau likimas lėmė, kad namuose ji ir gaspadorius, ir gaspadinė, laiko sau – nebeturi. Jis garuote išgaruoja – vasarą pievose žolynus rankiojant, žiemą mezginio akis skaičiuojant. Dar ir pyragus mėgsta kepti, bet tik tuos, kur „žaisti“ nereikia… Ir lyg netyčia garsiai suabejoja: „Nesuprantu, kaip kiti laiko neturi kur dėti?“ Į jos rankas nusėdusios visos laiko kruopos virsta prasminga veikla – mintimis, darbais. „Juk darbo numesti negali“ – retoriškai nuskambėjęs posakis įgauna motyvacijos reikšmę.

Nuoskaudų nesinešiojanti ir pykčio nelaikanti moteris supranta, kad ne veltui nuogąstaujama, jog kaimai miršta. Bet jei nieko nedarysi, kad jie išliktų, jie ne tik mirs, bet visiškai išnyks. Kaip išnyksta iš mūsų vyresnės kartos gyvenimo tai, kas buvo kasdienybė. Išeina palengva, rodos, neskausmingai – kasdienybės karuselėje besisupdamas to nė nepastebi… Ir tik vėliau, supranti: ne viskas jau atitaisoma. Reikia burti – vienyti kaimą, kad galima būtų parodyti tai, ką matėme, kuo gyvenome.

953 Iš viso matė 3 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.