Home » Gallery » Aktualijos » Apie laiškininkės darbo ypatumus ir dovaną garbaus amžiaus uteniškei

Apie laiškininkės darbo ypatumus ir dovaną garbaus amžiaus uteniškei

Apie laiškininkės darbo ypatumus ir dovaną garbaus amžiaus uteniškei

Daiva ČEPĖNIENĖ

Iki kovo 1 dienos individualių namų savininkai turėjo įsirengti naujas pašto dėžutes. Šis terminas kuriam laikui buvo pratęstas, bet dar yra žmonių, kuriems paštininkai neturi kur pristatyti leidinių. Senosios kolektyvinės pašto dėžutės miesto vaizdo nepuošė ir didžioji dalis jų jau yra nuimtos. Tačiau ne vienam gyventojui įsigyti naują – tai papildomos ir nemenkos išlaidos. Vienai Utenos gyventojai šis rūpestis atpuolė – Utenos centrinio pašto vadovybė nusprendė padovanoti jai naują pašto dėžutę. ,,Ne kiekvienas gali įsigyti pašto dėžutę. Jei žmogus gyvena tik iš pensijos ir skaičiuoja kiekvieną eurą – tai ta dėžutė jam yra gana brangi. Kad nereikėtų laiškų palikinėti po akmeniu ar kažkur kitur, nusprendėme vieną dėžutę padovanoti“, – sakė Utenos centrinio pašto viršininkė Roma Jančienė.

IMG_0011Uteniškė Ona  Paršiukienė su nauja pašto dėžute / Daivos Čepėnienės nuotraukos

Ta išrinktoji, kuriai atiteko Utenos centrinio pašto dovana – garbaus amžiaus uteniškė Ona Paršiukienė. Kartu su laiškininke aplankėme močiutę. Prie namo pro atdarą orlaidę sklido garsi muzika – atrodo močiutė Ona ne tik laiškus skaito, bet ir mėgsta klausytis radijo. Laiškininkė pabeldė į langą, bet durų mums niekas neatidarė. Pabeldė antrą, trečią kartą – nė krust. Atrodytų derėtų apsisukti ir eiti toliau, bet laiškininkė Janina geriau žino, ką reikia daryti. ,,Močiutė prastai girdi“, – paaiškino ir nuskubėjo pas kitame namo gale gyvenančią ir močiutę prižiūrinčią kaimynę, kuri atrakino duris. Pasirodo, močiutė beklausydama radijo buvo užsnūdusi.

Taigi, užėjome vidun, laiškininkė įteikė pašto dėžutę. Tačiau ši netikėta dovana močiutei sukėlė kitą rūpestį. ,,Kas gi man ją pritaisys?“, – sunerimo močiutė. Laiškininkė pažadėjo nueiti pas kaimyną ir paprašyti, kad šis močiutei pritvirtintų pašto dėžutę prie namo sienos. Anot garbaus amžiaus Onos Paršiukienės, jau mažai laiškų kas beparašo, dabar dažniau visi susisiekia telefonu, o ir spaudą skaityti sulaukus tokio amžiaus nebėra ūpo. ,,Jau sveikata šlubuoja, tik gerai, kad turiu gerą kaimynę, tai ji man padeda. Jau baigiu 92–us metus. Anksčiau būdavo laikas greitai bėga, o dabar metai labai ilgi pasidarė“, – pasakoja Ona.

IMG_0014

Laiškininė Janina kas rytą pristato leidinius uteniškiams

Atsisveikinusi su močiute, nusprendžiau pasivaikščioti drauge su laiškininke Janina ir pasikalbėti apie laiškininko darbą.

Laiškininkė, kaip ir buvo žadėjusi, tuoj pat užsuko į gretimą namą paprašyti ten gyvenančio vyriškio, kad šis močiutei Onai pašto dėžutę pritvirtintų. Beeidama man patikslino, kad močiutei ir atmintis šlubuoja, jai sūnus iš užsienio nuolat rašo laiškus, tik ji juos primiršta. Laiškininkas, pasirodo, turi ne tik išdalinti laiškus ar prenumeruojamus leidinius, bet ir mokėti išklausyti, suprasti savo klientus. ,,Aš tik vieneri metai kaip dirbu laiškininke, dar ne visus pažįstu, bet žinau, kur geri žmonės. Dabar žmonės mažiau laikraščių ir žurnalų prenumeruoja, bet gauna daugiau siuntinių. Dauguma paskaityti mėgsta, tik kad labai brangi ta prenumerata, o žmonės skaičiuoja pinigus. Vieni mėgstamiausių leidinių: ,,Žmonės“, ,,Ji“, ,,Būrėja“, kryžiažodžių knygelės, ,,Lietuvos rytas“, ,,Utenos apskrities žinios“, ,,Utenis“, ,,Respublika“, ,,Mūsų Ignalina“, ,,Viltis“, ,,Anykšta“ ir net ,,Naša kuchnia“. Pasitaiko visokių atvejų darbe, yra ir piktų žmonių. Kai tik pradėjau dirbti, teko su tokiais susidurti, tai tądien grįžus namo norėjosi verkti“, – prisipažino laiškininkė. Anot Janinos, yra žmonių, kurie, vietoj gražaus, gero žodžio nepagaili ir necenzūrinių ,,komplimentų“, net pagrasina nuo laiptų ,,nuleisti“ už tai, kad laiškininkė per anksti ryte juos pažadina. ,,Pas tuos žmones nebuvo skambučio duryse, todėl pasibeldžiau, o jiems atidarius duris įvyko nemalonus incidentas dėl to, kad 7 valandą ryte juos prikėliau. Janina pasakoja dar vieną nutikimą: ,,Klientas neatidaro durų, bet klausia: „Iš kur laiškas?“ Pasakiau: „Iš teismo“. Bet buvau išbarta, kam tą laišką parašiau, kam atnešiau. Tačiau tokių atvejų pasitaiko nedažnai, per metus buvo tik du. Pas piktus žmones daugiau užsukti neteko, mat daugiau jie registruotų laiškų negavo“, – prisiminė laiškininkė. Ne tik žmonės būna pikti, laiškininkei Janinai teko bėgti ir nuo pikto šuns. ,,Pašto dėžutės ant kiemą ribojančios tvoros nebuvo, skambučio taip pat, atsidariusi vartus ėjau link namo, tik pora žingsnių spėjau žengti ir pamačiau atbėgantį didelį šunį – spėjau pabėgti“, – pasakoja moteris. Anot Janinos, toli gražu ne visi pikti, yra žmonių, kurie pakviečia ir puodeliui arbatos, nori pasikalbėti, pasipasakoti apie gyvenimą, darbus, sveikatą, tik bėda, kad laiškininkai neturi tam laiko. ,,Maršrutas netrumpas – Naujasodžio, Vyžuonėlių, Aušros, Maironio gatves, pusė Aukštakalnio gatvės ir dar šiek tiek reikia suspėti apeiti. Pradžia buvo nelengva, aš 30 metų buvau išdirbusi vienoje įstaigoje, pakeisti darbą buvo sunku, nežinojau adresų, nežinojau, kur eiti, o dabar, žinoma, jau apsipratau“, – neslepia Janina. Laiškininkė susidariusi trumpesnį, greitesnį maršrutą, atsiklaususi individualių namų savininkų, ji drąsiai žingsniuoja per jų pieveles, kad tiesiau ir greičiau pasiektų adresatus. ,,Jeigu eičiau keliu, tai man būtų toli ir ilgiau užtrukčiau. Labai mėgstu dėvėti aukštakulnius, bet savame darbe su tokia avalyne nepavaikščiočiau, jau metai laiko kaip jie padėti“, – sakė greitu žingsniu einanti Janina, su kuria vos spėjau koja kojon.

1701 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.