Home » Kultūra » Violeta Gasparaitis: ,,Formą glostau kaip aklas žmogus“

Violeta Gasparaitis: ,,Formą glostau kaip aklas žmogus“

Violeta Gasparaitis: ,,Formą glostau kaip aklas žmogus“

…..

Daiva ČEPĖNIENĖ

Gamtos sukurtoje ramybės oazėje, Antažiegės kaime, netoli Dusetų (Zarasų r.) gyvena menininkų Violetos ir Virgilijaus Gasparaičių šeima. 20 metų gyvenę ir kūrę Vokietijoje, žinomi menininkai grįžo į Violetos kraštą. Ne kartą keitę gyvenamą vietą, prieš 14 metų surado šią nepakeičiamą vietą tėviškėje. Surengusi ne vieną personalinę parodą Vokietijoje ir Lietuvoje. Nemėgstanti masinių žmonių susibūrimo vietų, dievinanti ramybę, Violeta sakė, kad čia galima gyventi, kurti, matyti metų laikų kaitą ir kiekvieną dieną versti kaip naują knygos lapą. ,,Šis kraštas, išmintas ir išvaikščiotas dar vaikystėje, visada traukė“, – sakė Violeta Gasparaitis. Erdviuose medžio skulptoriaus Virgilijaus, keramikės Violetos ir jų keturių augintinių namuose – ypatinga atmosfera. Vyksmas gamtoje puikiai matomas pro didžiulius menininkės dirbtuvės langus, o čia tvyranti aura paklūsta tik jai vienai. Į savo dirbtuves Violeta mielai įsileidžia visus, tačiau kai dirba į dirbtuvę ateina nebent jos augintiniai – 4 šunys – ir tai tik ant pirštų galų – švelniai lyžteli šeimininkės ranką ir tyliai išeina, lyg suprasdami, kad nereikia trukdyti. ,,Čia gimsta ir tapybos, ir molio dirbiniai. Čia aš gyvenu“, – sako Violeta.

Nebuvo svetima šalis

Profesionali keramikė, tapytoja, dar būdama pirmakursė Dailės instituto (dabar – Vilniaus dailės akademija) studentė, susipažino su Vokietijoje gyvenančiu savo būsimu vyru Virgilijumi Gasparaičiu. ,,Atsitiktinai susitikome jam viešint Lietuvoje. Virgis gimęs Šiauliuose, bet jį mama išsivežė į Vokietiją, ten prabėgo jo vaikystė, jaunystė. 5 metus susirašinėjome, o baigusi studijas neabejojau ir išvažiavau pas Virgį. Tais laikais niekas į užsienį nevažiavo. Kai nuvažiavau gyventi pas vyrą į Vokietiją, nemokėjau kalbos, jaučiausi visiškai viena, kaip tik tuomet vyrą paėmė į armiją. Vyro mama turėjo daržą, tai aš ten ir kapstydavausi. Besimokydama vokiečių kalbos darydavau klaidų, bet niekas iš manęs nesijuokdavo, ten kitoks žmonių mąstymas, kitoks bendravimas

, jie mane labai gražiai priėmė. Bet tada buvo kiti laikai ir kitoks gyvenimas Vokietijoje, nebuvo rūpesčių. Ta šalis nebuvo svetima, ten vyro tėvai, giminės, draugai“, – prisimena Violeta Gasparaitis. Anot menininkų, gyvenant Leipcigo mieste, Vokietijoje, jiems teko sunkiai dirbti, o pro savo buto langus matydavo tik mūrus. Vėliau menininkų šeima įsigijo namą su nuosavos žemės sklypu už 60 kilometrų nuo Leipcigo, įsirengė dirbtuves, ten dirbo, darbus veždavo į Leipcigą ir vėl grįždavo dirbti. ,,Leipcige turėjome atidarę 2 parduotuves, prekiavome savo autoriniais darbais, tik vėliau, po perversmo, kai atsidarė sienos (1989 m.), susijungus Rytų ir Vakarų Vokietijai, menas vokiečiams nustojo rūpėti, pasikeitė žmonių interesai, buvo sunku. Analogiškai, kaip ir Lietuvoje, po perversmo žmonės pirko mašinas, baldus, atsirado maisto produktų, kurių anksčiau nebuvo, o menas liko antroje vietoje. Tada dar nežinojome, kad atsidariusios sienos pakeis ir žmonių požiūrį“, – atvirauja Violeta ir Virgilijus.

padaryti didelę 3

Virgilijus ir Violeta Gasperaičiai po parodos pristatymo Utenoje /Antano Kibicko nuotrauka

,Bėgdavo iš pamokų ir norėjo būti tik menininke

Gasparaičių erdvūs namai persmelkti menine dvasia, nėra sienos, kurios nepuoštų Violetos tapyti paveikslai. Užklydusius svečius čia pasitinka rymančios skulptūros, o su jomis, pavadintomis ,,Kaukais“, Violeta netgi kalbasi. Menininkų namuose apsistoja paviešėti atvykę Virgilijaus tėvai, draugai, menininkai iš Vokietijos. „Buitis mane smaugia, susitvarkyti reikia ir viduje, ir kieme, bet jei pajuntu įkvėpimą, viską metu ir pasineriu į kūrybą. Jei gaunu užsakymą padaryti darbą, tada man labai sunku, geriausia, kai galiu dirbti tai, ką pati noriu ir kada noriu“, – neslepia Violeta. Anot menininkės, įkvėpimas kartais užklumpa ir naktį, tada, kai visi namuose miega, menininkė kuria. Ir visgi Violetai arčiau dūšios keramika. ,,Tapydavau visą laiką ir man patikdavo, bet mane traukia formos, skulptūra yra apčiuopiama. Kai lipdau, kaip aklas žmogus pirštais glostydama pajuntu formą. Studijavau keramiką. Piešti pradėjau nuo mažų dienų, mano tėvukas buvo kalbamojo žanro estrados artistas, bet daug tapydavo ir mane tempdavosi į miškus, nešdavosi dideles drobes, o aš tipendavau iš paskos ir vis kažką nešdavau, tai turbūt nuo jo nusižiūrėjau tapybos meną. Aš niekuo nenorėjau būti, tik menininke. Bėgdavau iš matematikos, fizikos pamokų, norėdavau laisvės. Nors teko padirbėti ir knygyne, nes ne iš karto pavyko įstoti į Dailės institutą“, – atvirauja Violeta Gasparaitis. Menininkės kūriniuose atsispindi jos išgyvenimai, vidinė būsena. ,,Kai skauda sielą, dalį skausmo palieki savo kūrinyje. Darbas ne gydo, bet padeda atsikratyti dalies skausmo. Aš esu jautri ir emocinga, ir tai mane kartais žudo“, – pasakoja Violeta. Turbūt skvarbus Violetos žvilgsnis padeda į paveikslą perkelti realią tikrovę ir sukuria 3D efektą. Tapybos darbui užbaigti menininkei kartais prireikia 2 metų, o kartais užtenka keleto dienų. Įkvėpimo besisemianti gamtos apsuptyje Violeta į savo tapybos darbus ,,perkelia“ tai ką užaugina gamta: gėlę, medžio lapą ar žievę. ,,Kai pradėjau ruoštis parodai Vokietijoje, metus laiko į molį net nežiūrėjau. Po metų galvojau, kad mano rankos nebeklausys, bus atbukusios, bet jos klausė. Tik tas jausmas, po tiek laiko vėl paėmus molį į rankas, norėjosi net atsiprašyti“, – pasakoja Violeta Gasparaitis. Anot menininkės, nuo meno kartais taip pat reikia pailsėti, tuomet ji pasiimanti mezginį į rankas. ,,Šiais laikais iš meno gyventi sunku ir tik labai maža dalis menininkų iš to gyvena. Jei iš tavęs nuperka darbą – jautiesi įvertintas, malonu, kad vertina, ir nesvarbu, kokia reakcija, ar mano darbas giriamas, ar keikiamas, svarbu, jis pastebimas. Malonu išgirsti šiltą žodį ar net ,,Nobelio premiją“ gauti. O jei tik kaupi darbus, lieki nesuprastas“, – vienas kitam antrina pašnekovai.

IMG_0027

Menininkė rodo išsaugotą pirmąjį savo darbą / Daivos Čepėnienės nuotraukos

Įkūrė Aukštaitijos menininkų susivienijimą

Violeta ir Virgilijus Gasparaičiai džiaugiasi, kad atvažiavę į Dusetas įsiliejo į dailininkų ratą. Ši menininkų šeima kartu su Zarasų krašto muziejaus direktore Ilona Vaitkevičiene 2010 metais įkūrė Aukštaitijos menininkų susivienijimą. Jau surengė 4 tarptautinius menininkų plenerus, kurie į mūsų kraštą pritraukė kūrėjus iš Austrijos, Vokietijos, Irako ir kt. ,,Kūrėme šį susivienijimą tam, kad savo krašto menininkus pristatytume Vakaruose. Dusetų dailininkai savo darbus jau eksponavo Leipcigo (Vokietija) galerijoje. Dauguma šio krašto menininkų iki tol neturėjo galimybės savęs parodyti užsienyje, o mes ten jau buvome įleidę šaknis. Į rengiamus plenerus čia pradėjome kviesti menininkus iš ten, kad atvyktų, pagyventų, pamatytų, o dabar jau atvažiuoti yra norinčių tiek, kiek priimti net neturime galimybės“, – pasakoja Virgilijus Gasparaitis. Vis dėlto grįžus į Lietuvą menininkams nebuvo taip paprasta adaptuotis, Violetos ir Virgilijaus šeima jautėsi lyg ant delno. Anot Violetos, ne vienas yra pagalvojęs: ,,Grįžo vokietis“. Nors Virgilijus puikiai mokėjo lietuvių kalbą, bet vis tiek buvo ,,vokietis“. ,,Nuostabius kaimynus turime, jie visada pasiruošę padėti. Čia geri gyvena žmonės, tik viena nelabai patiko atvažiavus. Kai norėdavome kažką užsisakyti ar pirkti, kai čia kūrėmės, tai už tam tikrus dalykus tekdavo mokėti daugiau, nes iš ,,vokiečio“ imdavo dvigubai“, – vienas kitam pritaria Violeta ir Virgilijus.

IMG_0024

IMG_0019

IMG_0017

IMG_0032

2586 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.