Home » Protakos » Nauja kryptis keliaujantiems po Ignalinos rajoną

Nauja kryptis keliaujantiems po Ignalinos rajoną

Nauja kryptis keliaujantiems po Ignalinos rajoną

Straipsnių ciklas, II d.

Dalia SAVICKAITĖ

Tęsiame pasakojimą apie galimybę keliauti nauju maršrutu po pietrytinę Ignalinos rajono dalį. Iš Mielagėnų bažnyčios kiekvieną peržegnodamas išlydės orusis, šiam Lietuvos pakraščiui daug nusipelnęs kunigas Marijonas Savickas. Sukame į Kublickų (kituose šaltiniuose (Kublickių) dvarą Paliesiuje, kuris dabar tapo apylinkių muzikos gurmanų kelio pabaiga, ligoniams vieta, kurioje grįžta gera savijauta, o turistaujantiems – puikia galimybe susipažinti su naujam gyvenimui atgimusiu dvaru, jo istorija. Važiuojant galima pagalvoti, kad iš civilizuoto miestuko – Mielagėnų – papuolėte į šabakštynais baigiančius apželti tyrus. Ne tik tyrus, bet ir griuvėsiais virstančius senos statybos pastatus pravažiuojantieji čia matė prieš dešimtmetį. Mielagėnus nuo Paliesiaus skiria vos trys kilometrai. Senais laikais dvarininkai iš savo namų norėjo matyti jų funduotą bažnyčią, todėl tas kelias buvo plynas.

Paliesiaus kaimas

Paliesiaus kaimas įsikūrė po 1557 m., kuomet LDK vyko feodalinė žemės reforma, buvo paskelbtas valakų reformos įstatymas. Reforma vyko apie 20 metų, tuo laiku gyventojai kėlėsi iš vienkiemių ir kūrė gatvinį kaimą. Taip nutiko, kad Paliesius įsikūrė ant trakto, jungiančio Vilnių–Švenčionis su Breslauja pro Tverečių. Šaltiniai nurodo kaimą buvus jau XVII a. viduryje. Žemės reformų uždaviniai, priklausomai nuo laikmečių, buvo skirtingi: pradžioje orientuoti į gatvinio kaimo kūrimą, apie 1930 m. – atvirkščiai – skatino gyventojus keltis į vienkiemius. 1830 m. kaime buvo 12 sodybų. Lenkmečiu kaime buvo apie 20 pastatų, kuriuose gyveno 44 gyventojai, veikė Šv. Kazimiero draugijos skyrius, XIX a. pabaigoje – 194. Kaimo likimu besirūpinanti bendruomenė sako, kad dabar jame 9 namuose gyvena 27 paliesiniai, dar 74, kilę iš kaimo, klajoja po pasaulį… Čia gimė 1794 ir 1831 metų sukilimų dalyvis Vincentas Bortkevičius (1776–1838). Kaimas užaugino ir savą poetę Česlavą Girdziušaitę-Pribušauskienę. Įdomu ir tai, kad I-ojo pasaulinio karo metais iš Mielagėnų buvo nutiesti du geležinkeliai: vienas į Bernotus, antras – link Gilūtų ir kirto Paliesiaus dvaro teritoriją.

paliesius dabar

Paliesius dabar

Šias teritorijas kalbininkai pagal tarmę vadina Rytų aukštaičiais vilniškiais. Apie 2000 metus čia pradėtos vykdyti kompleksinės ekspedicijos, tyrusios tarmę, vietovardžius, etnologiją, tautosaką, istorinius faktus. Ekspedicijų vadovas Vytautas Kardelis sakė, kad „unikali ir įdomi kalbiniu atžvilgiu vietovė – Mielagėnų kaimas. Čia, kaip ir kai kuriose Anykščių krašto vietose, rotininkuojama, t. y. vietoj ratai sakoma rotai, čia suradome tik vieną močiutę, kalbančią vietine tarme, tas pats Laužėnuose, Kisieliškėje. Tendencija aiški – vietinių žmonių mažėja ir vargu ar ką čia galime pakeisti, reikia tiesiog suspėti bent surinkti ir išsaugoti tai, ką dar galime. <…> Čia tiek gyvenimiškų dramų ir likimų“. Ekspedicijos pasėkoje pradėta leisti nauja Lietuvių kalbos instituto leidinių serija „Tarmių tekstynas“ – Mielagėnų apylinkių tekstai, sud. V. Kardelis, Lietuvių kalbos institutas, 2006. Knyga su kompaktine plokštele. Joje pateikta išsami dialektologinė transkripcija, tekstai iš šiaurinės rytų aukštaičių vilniškių dalies – Mielagėnų, Salamiankos, Gilūtų, Paliesiaus, Mėčionių. Skaitytojas ras pasakojimų apie gyvenimą, kasdienius darbus, jaunystę, lenkų okupaciją, uždarbiavimą Latvijoje, nutikimus.

Atgimęs Paliesiaus dvaras – muzikos gurmanų svajonė

 Istorija. Ignalinos rajone dvarų išliko nedaug: Dūkšto, Meikštų, Paliesiaus, Vidiškių. Keletas buvusių dvarų liekanų, įsteigus Visagino savivaldybę, atiteko jai. Būtent Paliesiaus dvaro pastatų griuvėsius prieš dešimtmetį ir matydavo pravažiuojantieji. Kolūkinė tvarka buvo beveik visiškai nustekenusi buvusį grožį. Daug informacijos apie dvarą suteikė paskutinio Paliesiaus dvarininko R. Bžezinskio sūnus, kuris dabar gyvena Krokuvoje. Lietuvoje dvarus pirko lenkai, nes Lenkija buvo per tankiai gyvenama ir jiems trūko erdvės, kurios užteko Lietuvoje. Jis atvažiuodavo į Mielagėnus ir Paliesių, vienos viešnagės metu jo pasakojimą į diktofoną yra įrašiusi mielagėniškė D. Bajorūnienė, kurios vyras Jonas yra parašęs dvi knygas apie Mielagėnų kraštą. Dvare savo vestuves šokusi Laima Jusienė-Kurpytė taip pat daug atmena. Dabartinis dvaro savininkas gydytojas, mokslų daktaras Julius Ptašekas sakė, kad Paliesių atrado atsitiktinai. Maždaug prieš dešimt metų važinėjo po apylinkes, ieškojo savo medicininiams planams įgyvendinti tinkamos vietos. Buvo žiema. Apsilankė ir Paliesiuje. Iš po sniego nelabai kas matėsi, nebuvo aišku, kam dabar dvaras priklauso. Po pusantrų metų jam paskambino jį toje kelionėje lydėjęs asmuo (taip buvo sutarę, jei kas paaiškės) ir pasakė, kad dokumentai yra. Taip prasidėjo juridiniai reikalai, projektavimas, statybos.

ipaliesiaus tvartai dabar

Taip šiandiens atrodo Paliesiaus tvarai 

paliesiaus poetė

Paliesiaus poetė

Nors dokumentų nėra išlikę, manoma, kad dvaro žemės mena XVII a. Įrašus apie savininkus Justiną ir Kazimierą Petrą Kublickus, atvykusius iš Kuršo, jau galima rasti 1736 m. Jie giminiavosi su LDK didikais Soltanais. Dvarą valdant tai pačiai šeimai XIX a. pradžioje buvo pastatytas didelis akmeninis gyvenamasis namas ir arklidės (cokoliniame aukšte), kurį dabar vadina Prižiūrėtojo namu. Greta pastatytas ir to laiko statiniams nebūdingas pusapvalis tvartas, kuris uždaru kiemu jungėsi su Prižiūrėtojo namu. Dvarą įsimylėjęs inžinierius P. Kanevičius, dabar vedantis jame ekskursijas, sako, kad tvartas tokią pasagos formą turėjo todėl, kad visą dieną kurią nors jo sieną šildė saulė ir taip buvo palaikoma pliusinė temperatūra. Va jums ir energijos taupymo programos įgyvendinimo sprendimas! „Tikrasis“ plytinis gyvenamasis namas dvarininkams buvo pastatytas vėliau (šalia dabar jau restauruotos ledainės). Šiandien dar išlikusiame parke matome tik gabalėlį jo mūro sienos. Toks patogumų „neieškojimas“ gali nustebinti daugelį naujalietuvių, bet Kublickų žentas, gydytojas, dailininkas V. Smakauskas laiškuose žmonai Emilijai rašė, kad Kublickai ūkininkauja moderniai, turi pačios naujausios technikos, jų ūkis didelis, tvarkingas, dvaro biblioteka turtinga. Prioritetus visada galima rinktis… Spėjama, kad dvaro kūrimosi etapu buvo iškasta Kančioginos upelio šiaurinė atšaka-kanalas ir tvenkinys, tuomet centrinę dvaro sodybos dalį su statiniais iš visų pusių juosė vandens žiedas. (Dabar pietinė vingrioji Kančioginos upelio atšaka užpelkėjusi, beveik sunykusi). Broliai Stanislovas ir Adolfas Kublickiai buvo aktyvūs 1831 m. sukilimo Užnerio apskrityje organizatoriai ir dalyviai, po sukilimo priversti pasitraukti į Prūsiją, baigėsi „Kublickų dvaro“ laikotarpis.

XIX a. vykusių sukilimų metu, dvaras buvo vienu iš to krašto sukilėlių centrų. Nuslopinus sukilimus, XIX a. antroje pusėje Kublickai Paliesiaus dvaro neteko. Dvaro „degradacija“ prasidėjo XIX a. viduryje. 1887 m. dvarą iš varžytinių nupirko P. Liubimovas, paskui – Povarova, generolas fon Eksė. Jo našlė Marija Dmitrijevna dvaro „atsikratė“ išparduodama ir bankui užstatydama žemes. Banko byloje yra išlikęs 1903 m. dvaro žemių planas. 1900 m. jo administratoriumi, o nuo 1921 m. ir savininku buvo Romualdas Bržezinskis (Brazinskas). Jo džiaugsmas nebuvo ilgas – prieš II pasaulinį karą dvaras pateko į Baltarusijos teritoriją, 1940 m. – nacionalizuotas. Karas naikina viską, dvaras nebeteko savo paskirties. 1956 m., vėl šioms žemėms „sugrįžus į Lietuvą, dvaro pastatų likučius perėmė „Naujojo kelio“ kolūkis. Po tarybinio „ūkiškumo“ pastatai buvo ant visiško sunykimo ribos. Kiek geriau išsilaikė Prižiūrėtojo namas, nes jame gyveno kelios šeimos. Pono Romualdo sūnus Raimondas yra Lenkijos pilietis ir atkurti Paliesiaus dvaro nuosavybės negalėjo. Buvęs „Naujo kelio“ kolūkio pirmininkas V. Matkėnas teigia, kad dar sovietmečiu Bržezinskis yra gavęs simbolinę kompensaciją už dvarą, kuri buvo išmokėta iš kolūkio sąskaitos…

Prisikėlimas naujam gyvenimui

Dvaro atgimimas – kažkas mistiškai neįtikėtino, kaip ir to viso komplekso buvimas gana apleistame kraštovaizdyje. Tas disonansas sukuria atitinkamą nuotaiką, lyg pakylėja nuo kasdienybės. Restauracijos projekto autoriai Daina Ferguson ir Jamesas Normanas Fergusonas jį atkūrė ne saldžiai besilaikydami buvusios prabangos, bet atsargiai išsaugodami ir modernizuodami jo didybę liudijančias detales. Autorių deklaruojami tikslai – maksimaliai stabilizuoti griūvančias istorinių pastatų konstrukcijas, pagal paveldosaugos technologijas sutvarkyti pažeistą mūrą, išsaugoti autentišką patalpų planinę struktūrą, pritaikant jas naujai funkcijai, sunykusias dalis pakeičiant naujomis, neimituojant dvaro laikotarpio konstrukcijų, siekiant maksimaliai išryškinti vertingąsias pastatų dalis įgyvendinta šimtu procentų. Tokio sprendimo žavesį vertina ne vien neįgudusi lankytojo akis, bet ir autoritetinga komisija. Objektas apdovanotas Geriausių restauravimo darbų 2013–2014 m. konkurso laureato diplomu „Už naujų metodinių sprendinių įgyvendinimą tvarkybos darbuose, restauravimo kompleksiškumą ir novatoriškumą“. Šiandien Paliesiaus dvaras išdidžiai vadinamas nekilnojamojo kultūros paveldo kompleksu ir yra įtraukta į LR nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

Dvaro teritorija dabar lyg sudaryta iš kelių mažesnių, atitinkamas funkcijas turinčių kiemelių. Restauruotas Prižiūrėtojo namas. Pastate akį traukia įdomi lubų „puošyba“: prieangyje, lubose eksponuojamas pagaliukų, apsuktų šiaudais, paklotas, naudotas luboms tinkuoti. Tokie ir kiti subtilūs elementai reprezentuoja projekto autorių pagarbą paveldui ir seniesiems meistrams. Didelė problema darbų vykdytojams buvo ir riebus molingas gruntas ant kurio stovi pastatai, nes jo stabilumas neprognozuojamas. Konstruktoriui buvo tikras iššūkis – kaip išspręsti technines problemas kuomet aišku, kad pajudinus tvirtai sugulusį molį neįmanoma numatyti, kur susidarys naujos vandens gyslos… Kitus interjero elementus: santechninę įrangą, baldus ir šviestuvus, atitinkančius istorinę pastato dvasią, savininkui parinkti talkino jauna interjero architektė Sandra Sabaliauskaitė.

Labai nukentėjęs pasagos formos tvartas savo originalumą dabar demonstruoja „palindęs“ po įspūdingu, moderniu stikliniu gaubtu, o gaubto stogas, dailiai įsikomponuodamas į kraštovaizdį, padengtas tradicine augalija, leidžiasi į aplink plytinčias pievas nesudarkydamas kraštovaizdžio. Tokio dydžio „šiltnamio“, saugančio senąjį mūrą, nei apskrityje, nei Lietuvoje tikrai niekur nerasite. Autentiško akmens mūro restauravimo darbai vyko konsultuojant ir atidžiai prižiūrint inžinieriui ekspertui P. Kanevičiui. Ryškių senųjų mūrų ir naujų architektūrinių elementų ekspozicija vienoje erdvėje darniai papildė viena kitą, sukūrė naują architektūrinę kokybę, išskirtinę erdvę. P. Kanevičius su ypatinga meile joje lankytojams demonstruoja senųjų plytininkų darbuose išlikusias tuomet teritorijoje gyvenusių gyvūnėlių pėdas, bando įminti lauko akmenų paslaptis. Pasak jo, tokio akmenų mūro muziejaus neturi nė viena parapija, nes juos apžiūrinėti galima bet kokiu oru. Pastate šviesu ir visada šilta, nes grindys – šildomos. Istorinių pastatų architektūra atspindi XIX a. I pusėje vyravusią akmens mūro architektūrą, būdingą klasicizmo bruožų turintiems ūkiniams pastatams. Prižiūrėtojo namą, pasagos formos tvartą ir terasą, pastatą, dabar vadinamą kepyklėle, jungia jaukus uždaras kiemas. Vyr. administratorė Birutė Jieškūnienė joje pristato senovinę duonos kepimo krosnį, įrangą, vaišina karštomis bandelėmis, o P. Kanevičius aiškina, kad krosniai ir visiems pastatams kūrenti reikia dvejus metus džiovintų malkų, nes tik tuomet jose gausu metano ir jos išskiria daugiausia šilumos…

Savita dviejų aukštų ledainė – tikrai dvarininkiškiems poreikiams tenkinti. Ji ir šiandien gali atlikti jai skirtas funkcijas – saugoti produktus. Apatiniame aukšte – autentiškas lauko akmenų grindinys su drenažiniu loveliu tirpstančiam ledo vandeniui. Tiek ledainėje, tiek kitur drėgmė ir nepageidaujami kvapai ištraukiami su ligninu ir druska. Tai senos, bet patikimos priemonės. Ledainės pastatas, ant esamų pamatų atkurtas dar vienas medinis pastatas, eksponuojamos buvusio kumetyno ir buvusių rūmų liekanos užbaigia dvaro sodybos struktūrą, išryškina buvusių ir dar laukiančių atkūrimo pastatų apimtis. Iš viso atlikti penkių dvaro pastatų rekonstravimo ir atkūrimo darbai, įrengti visi inžineriniai tinklai ir įrenginiai, reikalingi dvaro eksploatacijai, sutvarkyta teritorija, pritaikyta žmonėms, turintiems fizinę negalią.
Išsaugoti visi trys buvę įvažiavimo vartai, neabejotina parko puošmena – saugomas gamtos objektas – 25 m aukščio Paliesiaus ąžuolas, kiti dvaro laikotarpio medžiai: klevai, uosiai, ąžuolai, tuopos, liepos.

Visi restauruoti ir naujai pastatyti pastatai turi ir naują funkcinę paskirtį, kurios ieškojo dabartinis dvaro savininkas, gydytojas J. Ptašekas. Prižiūrėtojo name įrengti 9 viešbučio numeriai, kavinė ir SPA. Kiekviename kambaryje visi patogumai, paveikslai, tapyti profesoriaus Levino iš Izraelio. Jis čia rengia plenerus, o savo darbus po to palieka dvarui. Ties įvažiavimu į teritoriją stovi medinis dviejų aukštų su mansarda pastatas, skirtas administracijai ir Paliesiaus fizinio krūvio terapijos ir reabilitacijos klinikai. Jis iškilo ant buvusio namo pamatų. Į kliniką gydymui nuo kraujotakos sutrikimų, nutukimo žmonės nukreipiami iš Vilniaus biuro. Gydymo procedūros vyksta ir pastate, ir 10 km ėjimo (žiemą virstančiomis slidinėjimo) trasose. Pastate esančiame monitoriuje stebimi vaikščiojančiojo sveikatos rodiklių pakitimai: pulsas, kraujospūdis, kūno temperatūra ir kt. Kam nors sutrikus iš karto suteikiama pagalba. Lankytojų patogumui yra baseinėlis, kita sportinė įranga, sudaromi specialūs valgiaraščiai, daromi masažai. Kiekvienam pacientui taikoma individuali reabilitacijos programa: sekama reakcija, savijauta ir pagal tai parengiamas kitos dienos krūvis, atliekami laboratoriniai ir funkciniai tyrimai, vaistų kontrolė, maisto derinimas.

Modernioje erdvėje – Pasagoje – vyksta koncertai, konferencijos, rengiamos edukacinės programos, čia ypač gera akustika. Muzikantai sako, kad patalpos tinkamos muzikos įrašams. Vyr. administratorė Birutė labai daug nuveikia kviesdama, atrinkdama atlikėjus, stengdamasi nors dalį koncertų padaryti nemokamais. Šiemet šioje salėje lankysis ir Pažaislio festivalio atlikėjai. Kadangi valdiškos kultūros įstaigos vengia organizuoti rimtosios muzikos koncertus, nes „neapsimoka“, tai čia jau susiformavo muzikos gurmanų bendruomenė iš visų aplinkinių rajonų ir net Vilniaus. Labai įdomu žiūrėti, kaip tomis dienomis, kuomet vyksta koncertai, paprastai tuščiais vietiniais keliais viena po kitos rieda mašinos. Lyg didmiestyje… Ši salė jau turi nuolatinius lankytojus, kurie atvyksta čia atsigauti, paskanauti kvapiųjų naminių bandelių, kavos, arbatos, o po koncerto pasijusti dvarininkais, galinčiais užsisakyti dvarininkišką, bet nebrangią vakarienę dvaro salėje. Ponia Birutė stengiasi sukurti dvarams būdingą laisvą atmosferą, kurioje žmogus atsigautų nuo urbanizacijos sukurtų suvaržymų ir užkraunamų įpareigojimų.

Objektas turi architektūrinę, istorinę, kraštovaizdinę vertę, pripažintas saugomu viešajam pažinimui ir naudojimui. Darnaus ir atsakingo savininko, tyrėjų, projektuotojų, statybininkų darbo rezultatas – išsaugotas ir kokybiškai sutvarkytas dar vienas Lietuvos dvaras, pristatantis aukštąją kultūrą. Atgimęs dvaras, turtinga meno kūriniais tų pačių savininkų Kublickų funduota Mielagėnų bažnyčia kuria šios vietovės unikalumą ir kviečia turistus apsilankyti. Dėl ekskursijų ir dvarininkiško maisto, nakvynės reiktų tartis iš anksto.

Pirmasis lankytojams atgimęs dvaras – Vidiškėse

Iš atsijauninusio Paliesiaus dvaro grįžkite kitu keliu – sukite link Vidiškių. Važiuodami vietiniais keliais, sugrįžtame prie išskiriančios mus savasties: seni kaimeliai, saviti gėlynai, gūdūs miškai. Apakę nuo vitrinų prabangos ir blizgesio nepastebime, kokie stulbinamai gražūs gamtovaizdžiai supa mus. Laiko ranka nesustodama ir nepailsdama verčia istorijos lapus, naikindama, keisdama, prarasdama brangintinus ir šventus praeities ženklus. Sudėtingas, gal net sudėtingiausias visais laikais buvo Lietuvos paribio žmonių gyvenimas. Sudėtinga Ignalinos krašto istorija. Dabar vykstame į geografinį Ignalinos rajono centrą – Vidiškes. Visai šalia vidiškių – vaizdingos Ažušilės kalvos su viena aukščiausių – Būdakalnio kalva (284,8 m).

Pirmasis vietovės paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose – 1630 m. Vidiškių dvarą tuomet valdė Rudaminos, o dvarininkė Potencija Rudaminienė rašė raštą apie iš dvaro pabėgusius valstiečius. Daugėliškio bažnyčios vizitacijoje 1675 m. minima Vidiškių koplyčia. Vidiškių dvaro savininkas Jonas Kaminskas 1828 m. pastatė bažnyčią, paskyrė jai 30 dešimtinių žemės. 1840 m. bažnyčia atnaujinta. 19021906 m. pastatyta dabartinė Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia. Ją konsekravo vyskupas E. Ropas. Bažnyčia neogotikinė, kryžminio plano, vienabokštė, su žemesne penkiasiene apside, bokšteliais, grakšti, raudonų plytų. Šventoriaus tvora metalinė, su mūriniais stulpais. 1921 m. įkurta parapija. 18801883 m. Silvestras Gimžauskas (1845–1897) aprūpino parapijiečius anksčiau legaliai leistomis lietuviškomis maldaknygėmis, domėjosi etnografija. Lenkijos okupacijos metais parapijiečiai ir klebonai kentėjo nuo Vidiškių   dvarininko Dorochovo savivalės, nes 1934 m. jis nugriovė kleboniją, ir administracijos, kuri 1927 m. už lietuvišką veiklą įkalino kunigą V.Bobiną. Vilniaus kurija parapijiečių neužstojo, dažnai keitė kunigus. Nuo 1933 m. klebonavęs Z. Žeidys suremontavo ir apdengė bažnyčią. Dabar į ją tikinčiuosius kviečia Ignalinos klebonas Smagurauskas.

vidiškių dvaras

Vidiškės_(Ignalina),_bažnyčia

Vidiškių dvaras įsikūręs šalia Varnio ežero. Pirmą kartą dvaras paminėtas 1782 m.,  kai tuometinis dvaro savininkas N. Ragoža iš Vilniaus vyskupijos gavo leidimą dvare statyti koplyčią. Šalia dvaro pietiniame Varnio ežero pakrantės šlaite yra XVIII a. įveistas parkas (5 ha). 1807 m. dvarą valdė grafas Liudvikas Pliateris, kuris tais pačiais metais pastatė naują koplyčią. Dvarą imta vadinti Pšijazn (lenk. „draugystė“). XIX a. antrajame ar trečiajame dešimtmetyje dvarą įsigijo J. Kaminskis, vėliau Vidiškes iš jo paveldėjo Ignotas Kaminskis (spėjama, kad jo vardu pavadintas palivarkas, tapęs Ignalinos pradžia). Kaminskiai buvo pažangūs, jų iniciatyva tiesiamas Varšuvos – Sankt Peterburgo geležinkelio linija, turėjusi eiti pro Palūšę, pasistūmėjo arčiau dvaro (tarp Vidiškių ir dvarui priklausiusio Ignalinkos palivarko). Dvaro klestėjimo laikotarpiu dvare buvo devyniolika ūkinių ir gyvenamų pastatų: vienaaukščiai mediniai klasicistinio stiliaus bruožų turintys dvaro rūmai, šeši dvaro darbininkų gyvenamieji namai, malūnas, pirtis, daržinė, penki tvartai, kluonas, kalvė, svirnas, ledainė. 19121913 m. dvaras atiteko Aristarchui Pimenovui (spėjama – Vilniaus sentikių bendruomenės pirmininkui). Šis 1915 m. dvarą paliko savo seserei Elenai Dorochovai. 1924 m. ji dvaro valdymą perleido savo vyrui Joachimui Dorochovui, kuris čia tvarkėsi iki 1939 m. 1940 m. dvaras buvo nacionalizuotas, priklausė kolūkiui, vėliau jame dirbo melioratorių vadovai, biblioteka, o dalis buvusių dvaro žemių visai šalia sodybos atiteko sodininkų bendrijai.

Dabartinis dvaro savininkas Kęstutis Mozeris, padedamas projektuotojų, tyrėjų ir restauratorių, atliko archeologinius, architektūrinius, polichrominius tyrimus. 2006 m. buvo atlikta nemažai išorės ir vidaus restauravimo darbų, bet įvyko nelaimė – beveik baigiantis darbams kilo gaisras, niekais pavertęs daugelio specialistų pastangas. Darbus teko pradėti iš naujo. Nesudegusioje dvaro dalyje po keleto tinko sluoksnių specialistai aptiko freskų liekanų, o kasinėdami aplinką atrado apdegusių interjero ir fasado detalių. Restauratoriai atkūrė parketą, laiptus, krosnis, konservavo dvaro sienų puošybos fragmentus. Lankytojus žavi į Varnio ežerą terasomis besileidžiantis senas parkas. Šiuo metu dvaras duris atveria norintiems jį aplankyti, jame vyksta iškiliausi bendruomenės renginiai, asmeninės šventės. Apsilankymo laiką reikia suderinti su administratoriumi. Aplankę centrinę rajono seniūniją ir joje esantį vieną iš keturių rajono dvarų iki Ignalinos važiuosite apie 5 km.


1564 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Comments (1)

  1. Rima sako:

    Ačiū už straipsnį. Pasidalinau Fb paskyroje ,,Mielagėnų Biblioteka“, turinčioje gausų būrį sekėjų

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.