Home » Gallery » Veidai » Ketvirtoji trikampio briauna

Ketvirtoji trikampio briauna

Ketvirtoji trikampio briauna

Su akademiku, profesoriumi, geologu, Valstybinių mokslo premijų ir vardinės akademiko Juozo Dalinkevičiaus premijos laureatu Algimantu Grigeliu kalbasi žurnalistas Antanas Kibickas.

Neseniai atšventėte aštuoniasdešimtpenkmetį. Solidus, garbingai ir labai prasmingai pragyventas gyvenimo tarpsnis. Savo knygelėje „Trys gyvenimo briaunos“ rašėte: „Man kelia nerimą tolstanti burė. Sielojuosi dėl nūdienos vargų, dėl nesėkmių, nemokėjimo, nežinojimo. Dėl pasaulio irimo, kuris veda į nuosmukį. Tikiu, kad tai laikina.“ Ar ir dabar taip galvojate?

Galiu pakartoti – tikiu, kad tai laikina.

Argi? Prieš keletą metų keliavome po Siriją, žavėjomės išlikusiais Palmyros miesto griuvėsiais, palmėmis. Pirmą kartą miestas buvo sugriautas antrame mūsų eros šimtmetyje, dvidešimt pirmojo amžiaus pradžioje jis dar kartą griaunamas.

Gyvenimas iš tikrųjų turi daug aštrių briaunų. Esu sužavėtas Sirija. Ta Sirija, kuomet ten dirbau, kada po ją keliavau. Joje liko dalis mano širdies, draugai. Norėčiau dar kartą ją pamatyti. Deja, tenka išgyventi dėl jos likimo. Vyksta karas. Žudomi kitatikiai, griūna žmonijos istorijai brangus paveldas. Matyt, savo prigimtimi žmogus nepasikeitė. Na, o ką mums atneša nūdiena? Vyksta beprotiškos ginklavimosi varžybos, keičiasi klimatas, neramumai krečia bene visą pasaulį. Nežinau, ar mokslas čia gali kuo nors padėti. Esame likimo įkaitai, tad telieka dirbti savo darbą matant ir suprantant, kas darosi. Ir visgi, tikėti reikia.

2016-03-21_Indrai

Akademikas Algimantas Grigelis / Asmeninio albumo nuotrauka

Jūs veiklus, reiklus sau ir kitiems žmogus. Papasakokite skaitytojams apie save, geologo profesiją, keliones.

Likimas lėmė man, Utenos gimnazijos berniokui, pasukti profesionalaus geologo keliu. Šis pasirinkimas mane vedžiojo po visos Lietuvos geologines atodangas nuo paleontologams garsios Papilės iki Akmens kaimo prie Merkio, skatino tirti tūkstančius metrų giliųjų gręžinių kerno ir leisti ilgas valandas laboratorijoje prie mikroskopo. Su geologo plaktuku ir kuprine teko daug vaikščioti bei plaukioti. Tai buvo darbas, kurio maloniausios akimirkos ateina patyrus atradimo džiaugsmą. Puikiai jaučiausi tose vietose, kur gamtos grožis ir ramybė dar nėra sutrikdyti: jūros platybėse, kada ritmingai stuksintis laivo variklis nuteikia ypač darbingai; aukštuose kalnuose, kur toks vaiskus oras ir kur darbui turi įtempti savo fizines jėgas; tolimoje šiaurėje, kur spengia tyla, nuteikianti vienatvės apmąstymams. Esu laimingas ir džiaugiuosi, kad teko matyti garsiąją Pokrovo cerkvę „Na Nerli“ prie Vladimiro miesto, gaudyti lašišas Pečioros intakuose Timano kalnyne, medžioti Taimyre, Sibiro šiaurėje už poliarinio rato, girdėti Kaukazo kalnuose, Baksano tarpeklyje Argunės upės šniokštimą. Grožėjausi didinga Jabal al-Sheikho (biblinis Hermono kalnas) viršūne Antilibano kalnyne, mačiau suniokotos Al-Afamijos šventyklos griuvėsius, regėjau užgniaužiantį kvapą Tadmoro (senasis pavadinimas – Palmyra) miesto grožį, viešėjau pas beduinus Arabijos dykumoje, sėdėjau aramėjų kaimo koplyčioje prie apaštalo Luko ranka tapyto Marijos paveikslo, apvaikščiojau daugybę seniausios pasaulio sostinės Damasko kampelių. Sirijoje liko dalelė manęs ir geri draugai. Skonėje mačiau iki šiol gyvuojančią viduramžių Hoganas keramikos bei Bergdalos krištolo gamybos kultūrą, didžiulius Eriksdalio smėlio karjerus, daugybę Stokholmo miestiečių, savaitgaliais lankančių Gamtos istorijos muziejų, dinozaurų sales arba Kosmoramą.

Suvokiau, kaip gražiai Švedija moka dirbti ir gyventi. Dortmunde teko tirti Kanados Atlanto Grand Bankso ir Niufaundlendo gręžinius, daryti pas kolegas Kalifornijos vyną, pasidairyti po Naujosios Škotijos beržynus, panašius į Lietuvos. Įsiminė didžiausioji pasaulyje Tianjanmenio aikštė bei Uždraustasis miestas Pekine. Dešimtūkstantinė terakotos kareivių armija senajame Shi-Anyje, milžiniškas Kinijos mineralinių išteklių potencialas, kuris gali lemti tolesnę pasaulio plėtrą. Sužinojau, kad yra miestas pasaulyje, įkurtas Naujųjų metų naktį – tai Rio de Žaneiras, žavėjausi kalnų tropikų augalijoje skendinčiu mažu XIX a. imperatorių miestu Petropoliu, plaukiojau Atlante prie Kopakabanos paplūdimių, nepamirštama nuostabiai žydra Viduržemio jūra. Kartagenos griuvėsiai, puiki Vespasiano skulptūra Tuniso muziejuje.

Apie šias keliones Jūs rašėte savo knygoje „Trys gyvenimo briaunos“. Na, o kur buvote pastarąjį dešimtmetį?

Dėl regėjimo problemų teko atsisveikinti su mikroskopais ir pasukti nuo mikropaleontologijos į mokslo istoriją, atnaujinau buvusią narystę Tarptautinėje geologijos mokslų istorijos komisijoje. Tai suteikė naujų pažinčių su įstabiais žmonėmis, naujų susitikimų, kelionių. Vėl patyriau nuostabų atradimų džiaugsmą. Pagilinau žinias apie senojo Vilniaus universiteto mineralogijos ir geologijos raidą, atvedžiau į Lietuvos geologijos istoriją Romaną Simonavičių, Eduardą Eichvaldą, Ignotą Domeiką, Alsidą de Orbinji, Stanislovą Stašicą. Teko padirbėti Vilniaus, Krokuvos, Vienos, Prahos, Banska Štriavnicos archyvuose, pakeliauti Simonavičiaus, Domeikos, Stašico mineraloginių kelionių maršrutais. Išleidau knygų apie savo profesorius Vytautą Gudelį, Mykolą Kaveckį, Juozą Dalinkevičių, Aleksandrą Fursenką.

Dalyvauju dideliuose projektuose ir tai suteikia galimybę lankytis tolimesnėse ir artimesnėse šalyse. Atmintyje išliko Trinity koledžo biblioteka Dub­line, Londono geologų sąjunga sename pastate, šviesi Portlando gatvė, pastatyta iš baltųjų klinčių, Delftų siauros gatvelės, vingiuojančios greta kanalų, Harlemo tulpių turgaus spalvos, atstatytas Hanoverio centras, slankiojančios Elbės krantinių prieplaukos Hamburge, Juros periodo muziejus Eichstadte, kuriame yra pirmasis Archaeopterix radinys, Paryžiaus Ecole de Mines, kur taip gražiai pagerbtas Ignotas Domeika, Bolonijos universitetas su Giovanni Capelinio epitafija, Sandro Botticelli’o Veneros gimimas Degli Uffizi galerijoje Florencijoje, gamtos muziejus Venecijoje, kurio herbe – snape laikantis žuvį kormoranas, akiniuota Briuselio mezgėjos skulptūrėlė Stalingrado prospekte, Stašico muziejus Browarna Nr. 18 Piloje, vyskupų rūmai Pultuske, menantys Napoleoną, Barrandien’o silūro raukšlės Prahos priemiestyje, Drakulos rūmai Rumunijos Karpatuose, nuostabioji Buda ir Peštas ant Dunojaus krantų, klasikiniai Tartu ir Uppsalos universitetai. Mėgstamiausias Henri de Toulouse – Lautrecas penktame d’Orsi muziejaus aukšte. Rodos, dar tik prieš metus kitus buvojau Čikagos parke Mičigano ežero krantinėje bei Amerikos lietuvių centre Lemonte, žavėjausi Haines plaktukų muziejumi ir žaliosios Aliaskos gamta, nuo biblinio Sinajaus kalno stebėjau tekančią saulę, kalbėjau „Tėve mūsų“ Maalulos Šv. Teklės vienuolyne Sirijoje. Teko pavaikščioti gražiajame Monte Karle, anglų promenadoje Nicoje, pabuvojau prie Cocteau paminkliuko Villefranche-sur-Mer, Grassmarkete Edinburge, Palais du Jardin Paryžiuje, Italijos aikštėje Trieste, Rio Tinto gyvsidabrio šachtose Almadene, prie auksinių Peterhofo fontanų…

KONICA MINOLTA DIGITAL CAMERA

Akademikas A. Grigelis ir žurnalistas A. Kibickas Aliaskoje / A. Kibicko asmeninio albumo nuotrauka

Nors pats esu nemaža pasaulio matęs – eiliniai keliautojai, turistai renkasi kitokius maršrutus ir objektus. Viskuo domitės ir valingai siekiate tikslo. Dabar norisi pakalbėti apie praktinę Jūsų, kaip geologo, darbo pusę. Paminėkite, kokiais klausimais politikai kreipiasi į mokslininkus ir ar paisoma jų nuomonės.

Lietuvos Respublikos Seime yra narių, turinčių akademiko, profesoriaus ar mokslų daktaro mokslinį vardą, tačiau tai nereiškia, kad Seimui pakanka kompetencijos spręsti klausimus, kuriems reikia mokslinio įvertinimo. Tam rengiamos mokslinės studijos, šis darbas vyksta įvairiuose Seimo komitetuose. Man artimesnėje geomokslinių tyrimų srityje pastaraisiais metais Lietuvos mokslų akademijoje buvo atliktos kelios mano vedamos studijos, viena iš jų – tai skalūninių angliavandenilių (skalūnų dujų) galimos gavybos, poveikio aplinkai ir žmogaus sveikatai įvertinimas. Atlikus šį darbą, pirmiausia paaiškėjo, kad būtina keisti kai kuriuos LR įstatymus. Tai ir buvo padaryta. Tačiau esminiu klausimu visuomenės ir mokslininkų nuomonės nesutapo. Nedidelė radikaliai nusiteikusi Vakarų Lietuvos bendruomenė, dar pakurstoma žaliųjų, aršiai protestavo. Mokslininkų nuomonės pasidalijo: vieni teigė, kad skalūninių dujų mūsų gelmėse esama, kiti – kad jų nėra iš viso, tretieji – kad yra ne dujų, o naftos. Racionaliausias sprendimas būtų buvęs, ką ir siūlė Mokslų akademijos komisija, – išgręžti vieną du gilius gręžinius ir sužinoti, ką slepia Tauragės ar Šilutės rajonų žemės gelmės. Deja, patrypčiojus vietoje, to nebuvo padaryta, taigi likome ir be dujų, ir be žinių. Dabar sakoma, kad neprapuls, kas ten yra… Bet lėmė ne mokslininkų nuomonė, o visuomenės pasyvumas ir pasidavimas gąsdinimui.

Dėl Lietuvos Baltijos jūros krantų erozijos Mokslų akademijos komisijos nuomonė Palangos krantų išsaugojimo klausimu buvo vieninga, kad paplūdimius laikas nuo laiko teks pamaitinti iš jūros dugno, beje, be jokios žalos paimamu smėliu. Tai buvo padaryta ir gavo visuomenės palaikymą, tačiau krantų erozija vyksta, nors ir nepaprastai lėtai. Mes to kasdieniame gyvenime nepastebime. O ką pastebime? Uraganus ir labai stiprius vėjus. Tai katastrofiniai gamtos reiškiniai. Taip mokslininkai ir pajuokauja, kad pajūryje gyvename nuo uragano iki uragano. Po to krantai lyg ir atsistato, tačiau reikia perspėti – jeigu urbanizuotose vietovėse (Klaipėdoje, Palangoje) nieko nedarysime, netvirtinsime krantų, nemaitinsime paplūdimių – galime ilgainiui turėti didelių problemų. Štai, šiauriau Šventosios jau esama kranto ruožų, kurie dėl jūros įtakos atsitraukė per šimtą metrų.

Žemės klimato atšilimo požymius dėl nepaliaujamai nuo XIX a. pabaigos didėjančio ang­lies dvideginio kiekio atmosferoje, mokslininkai pastebėjo paskutiniame XX a. dešimtmetyje. 1992 m. buvo paskelbtas Kioto protokolas, tačiau jo nepasirašė kelios didžiosios šalys (Kinija, JAV ir kt.). Atmosferos tarša, ypač deginant akmens anglį didžiulėse elektrinėse toliau didėjo, daug kam pradėjo atrodyti, kad pražūtingas „laikmatis“ jau paleistas. To požymiai – pradėjo keistis vandenynų ir kontinentų ekosistemos – daugėti ekstremalių atmosferos reiškinių, sausėti klimatas, karštėti vasaros ir pan. Sausumoje ima trūkti vandens, tirpsta Arkties ledynai, o tai atsiliepia visai biosferai, kai kurioms rūšims jau gresia išnykimas. Visa tai žinomi reiškiniai, paremti mokslo faktais. Todėl visai neseniai, 2016 m. priimama Paryžiaus deklaracija, ją pasirašo dauguma valstybių, klimato atšilimui sustabdyti reikia jau ne milijonų, bet milijardo dolerių. Tik ar tai padės? Atsakymą gal žinosime tik XXII amžiuje.

Didelės kelionės į platųjį pasaulį pradžia – Utenoje. Ką prisimenate iš šio laikotarpio?

Baigiau dar nereformuotą, 8-ių klasių gimnaziją. Ji garsėjo puikiais mokytojais, kurie sugebėdavo pasiųsti įsimintiną signalą moksleiviui. Tai literatūros ir kalbos mokytojas Juozas Žiurlys, kuris kalbėdamas apie Gėtės „Faustą“ kvatodavosi Mefistofelio juoku. Tai istorijos mokytoja Uršulė Jasulaitytė – žinojau, kad „valstiečių būklė visada buvo sunki“, už tai gaudavau penketą. Tai matematikas Leonas Birieta, su „vad’nasi“ priežodžiu aiškinęs labai aiškias algebros lygtis. Mokė mus ir lotynų kalbos, kuri patiko, ir geologijos – vieną trimestrą 7-oje klasėje. Žemės gelmių paslaptys masino, ir pamokos, matyt, veltui nepraėjo. Baigdamas gimnaziją, pasvarsčiau, kad studijuosiu Vilniuje. O tada klausimo jau nebuvo – geologija. Kadangi gimnaziją baigiau aukso medaliu, egzaminų nereikėjo. Ir štai, 1949 m. rugsėjo 1 dieną įžengiau į Gamtos mokslų fakultetą, kaip ir dabar, Čiurlionio gatvėje. Pakilęs geležiniais laiptais į antrąjį aukštą, prie Geologijos katedros durų sutinku dėstytoją Rimvydą Tarvydą, užpalėną, taigi, uteniškį. Pasisveikiname: „Tai į geologiukus?“ Taip juo ir tapau.

Ar dar liko nostalgijos Utenai?

Klausimas kviečia įdėmiau pažvelgti į save, nupūsti užmaršties dulkes. Atminimo Kryžiuje, kurį mūsų Utenos „Saulės“ gimnazijos 1949 m. laidos abiturientai 2009 m. pastatėme gimnazijos parke, įrašyti tokie mano žodžiai: „Atverk širdis. Sujunk rankas. Nepamiršk.“ Tai doros priesakas, aušros pažadas. Utenoje būnu gana dažnai, ten senose kapinėse palaidoti tėvai ir broliukas, ten liko buvę namai Sudeikių gatvėje, tebėra senieji klasės draugai. Vis primenu Utenos merui, kad šis kraštas davė Lietuvai žymių mokslininkų, rašytojų, menininkų, ir kad apie juos reikėtų parašyti knygą.

Kartu su žmona Živile esate tos pačios profesijos, dirbate viename kolektyve. Kokie šio „tandemo“ ypatumai?

Su žmona Leonora Živile kartu dirbame nuo 1972 metų. Ji geomorfologijoje, aš paleontologijoje ir stratigrafijoje, tačiau mus vienijo darbas Baltijos jūros geologijoje, bendros ekspedicijos, tarptautiniai projektai, kurių vadove buvo Leonora. Jos sprendimai projektų vadyboje buvo racionaliausi, o moksliniai klausimai buvo sprendžiami pagal žinias ir kompetenciją. Galbūt tai ir buvo mūsų „dueto“ stiprybė. Tačiau, žinoma, gyvenome ne vien mokslu. Nors kartais „protas nežinojo, ko nori širdis“…

Dabar tolstančios burės įvaizdis tik sustiprėjo. Pabaiga ateina į pradžią… Viskas galioja. Jau norėčiau uždaryti kampuotą ir vingiuotą keturkampio liniją. Pridėti trikampiui trūkstamą ketvirtą briauną. Ta ketvirtoji briauna – aš pats ir mano likimas.

Dėkoju už atsakymus ir teise pasinaudoti Jūsų išleistomis knygomis. UAB „Utenos Indra“, su kuria Jūs sieja leidybos reikalai, sveikina Jus su gražiu jubiliejumi. Visada malonu Jus matyti Utenoje. Tikėkimės, kad gyvenimas suteiks dar daug gražių akimirkų.

1084 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.