Home » Protakos » Pasakų herojė – žmonių gyduolė

Pasakų herojė – žmonių gyduolė

Pasakų herojė – žmonių gyduolė

Pienių auksas užburia žmogaus akį paskutiniais pavasario mėnesiais lyg kviesdamas atsibusti po pavasarinio pilkumo. Pavieniai pienių žiedai į saulę sukasi visą šiltąjį metų laiką. Vienus žavi daina, kitus romanas „Pienių vynas“. Pasakose jų savybės sužmoginamos ir, prisilaikant jų biologinių charakteristikų, paverčiamos, jaučiančiomis ir išgyvenančiomis. Šiomis dienomis Lietuva – geltona. Ją taip nudažė pienių žiedai. Vienoje pasakoje sakoma, kad tuomet, kai atsirado gėlės, atėjo dailininkas, norėdamas jas nuspalvinti. Geltonos spalvos labai prašė jazminas, bet jis dailininkui pasirodė įžūlus, arogantiškas, todėl jis pradėjo spalvinti kitus žiedus. Kuomet apsilankė pienių pievoje, meiliosios gėlelės puolė jį vaišinti, papirko dailininko širdį ir buvo gausiai padabintos auksiniu geltoniu. Rašytojas M. Prišvinas dar būdamas vaiku pastebėjo, kad ryte pieva būna žalsva, dieną – auksinė, o vakare vėl papilksta… Stebėdamas suprato, kad gėlės žiedelis lyg mažas kumštukas – saulei leidžiantis susigniaužia, tekant – išsitiesia. Pienė savo grožį rodo tik savo mylimajai saulei… Jos gyvena tokiu pat ritmu kaip ir žmonės: rytą pabunda, vakare užmiega… Pienės – bene iliustratyviausios gamtos ir žmogaus vienovės liudytojos.

A. Saksės pasakoje sakoma, kad kol mergelė Pienė buvo jauna labai mėgo dabintis ir savo geltonąją skarelę vis keisdavo. Vėliau, sumaniusi sutaupyti pinigų kraičiui, nebeleido jų grožiui, užskalbė skareles iki pilkumo ir tapo nepatraukli… Pienas, kuriuo ji vaišindavo visus norinčius, apkarto, puošnieji žiedlapiai nubalo ir lyg pinigėliai, už kuriuos meilės negalima nupirkti, pasklido pavėjui… Dar kitoje pasakoje sakoma, kad pūkelio atsiradimas – pienės gyvenimo prasmė. Pūkeliai padėdavo joms užkariauti vis didesnius plotus ir augalijos pasaulyje kūrėsi savita bendruomenė. Pūkeliai galvojo, kad galimybė sukurti savo pasaulį yra jų buvimo esmė. Tik vienam pūkeliui atrodė, kad jo giminaičiai neteisingai galvoja: jis sakė, jog jų paskirtis – nešti angelams nesavanaudiškus žmonių norus. Vėjo ir lietaus atneštos dainos ramino giminaičių ginčus. Vakarais pūkelius užmigdydavo lopšinė: „Čiūčia liūlia laumės vaiką, kreivą šleivą ir kuprotą. Skamba seno vario žiedas laumės vaikui dovanotas, vėjų grūdintas ir kaltas laumės vaikas kaltas kaltas, kam nešoka nedainuoja, kam nemiklios kreivos kojos. Laumė močia tūžta pyksta ir už stalo nesodina, žino viską, tik nežino, kad sparnai jos vaikui dygsta, kad išskris jis vieną naktį, rudenį prieš patį lietų, vidury didžiulės aikštės žmonės ras varinį žiedą… Čiūčia liūlia laumės vaiką…“ Atėjus laikui pūkai išskrenda net nesuprasdami, kad kada nors virs neišvaizdžiu juos laikiusiu pienės kotu… Dažnas apsiverkia praradęs viltį būti reikalingu, o verkdamas pradeda leisti šakneles… Per skrydžio džiaugsmą ir buvimo prasmės paiešką gimsta ir didėja bendruomenė… Jau artėja laikas, kai pievų auksą pakeis purus, baltas pūkų patalas – lyg vidurvasario sniegas. Tik trumpam. Kaip kasmet apsilankanti svaja, kuriai reikia leisti sudygti…

Gėlės liaudiški pavadinimai – sviestagėlė, karvagėlė, pievgėlė, akiašaknė, geltonoji pievgėlė, kiaulpienė, karpė, žibintgėlė, gegužgėlė, kartgėlė. Visuose liaudiškuose pavadinimuose atsispindi jos savybės: su jos atsiradimu karvutės pienas tampa riebesnis, sumušamas geresnis sviestas, pievoje ji šviečia ir akį džiugina lyg žibintas, intensyviausiai žydi gegužės mėnesį, ją skinant ištrykštantis baltas lyg pienas skystis – kartus. Ją pristatydami mokslininkai sako: karpyta ir dantyta lapų skrotelė išleidžia apie 20 cm aukščio vamzdišką pieningą stiebą su geltona žiedo galvute. Nužydėjus susiformuoja balkšvas apskritas pūkinis vainikėlis. Dauginasi šaknimis ir sėklomis (pūkeliais). Medikai atitaria, kad tai daug gydomųjų savybių turintis augalas. Pavasarį šaknys turi didesnę gydomąją galią nei rudenį, bet rudeninėse šaknyse yra daugiau insulino, kuris taip reikalingas sergantiems diabetu. Naudingos ir augalo sultys. Kiek daržininkai jas bekeiktų, nes labai greit „sėjasi“, bet liaudies medicinos žinovai stoja už jas mūru.

pienės svečiai

E. Mudėnaitės nuotrauka

Nenuilstanti žolynų galių propaguotoja, ilgametė Ignalinos sveikuolių klubo „Lobelija“ narė Elena Mudėnaitė pienes aukština ne dėl jų grožio, bet dėl gydomųjų savybių. Šį pavasarį kiekvieną sutiktąjį ji klausia: „Ar žinote, kad kiaulpienės – stebukladarės?“ Elena kiekvienam išaiškina ir jų galias, ir naudojimo būdus. Vienos žinios atėjusios iš senosios lietuvių medicinos, kitos – iš moderniųjų laikų žolininkių išminties lobynų. E. Mudėnaitė ir joms pataria: kol ne visos jos dar nužydėjo, galite prisiskinti geltonųjų žiedelių ir pasinaudoti įvairiais receptais. Pavasaris ir vasara priberia pievas įvairiaspalvių žiedelių bei augalėlių, turinčių ne tik mineralinių druskų, organinių elementų sveikatai atstatyti, bet ir kūno negalioms įveikti. Šviežiai išspaustose jų sultyse slepiasi skystas deguonis. Vokiečių mokslininkai įrodė, kad baisiausią dabarties rykštę – vėžį sukeliančios bakterijos nesidaugina terpėje, kurioje gausu deguonies. Todėl labai svarbu, kad mūsų organizmas su maistu gautų reikiamą jo kiekį.

Elena teigia, kad laukuose augančius augalėlius, kurie patys pasirenka sau augimvietes, reikia valgyti ankstų pavasarį, kuomet dar nėra pas mus išaugintų daržovių. Kol geltonuoja pienių laukeliai, prisiminkime kiaulpienę – šilumos ir saulės Deivę, kuri žadina apetitą, tvarko virškinimą, varo šlapimą ir atlieka daug kitų funkcijų. Kiaulpienė – mineralų aruodas. Kilogramas jos šaknų tolygus keliems kilogramams morkų. Žiedai, primenantys mažas saulytes, turi saulės energijos ir žiedadulkių. Sveiko maisto poetė Mečislava Adomavičiūtė Palangos sveikatos mokykloje jai patarė vietoj kramtomosios gumos nusiskinti keturis pienių žiedelius ir kramtyti. Pabandykite ir jūs. Skanu, o svarbiausia – sveika. Mūsų protėviai iš pienių žiedlapių gamindavo vyną ir midų, o Elena, perskaičiusi biologijos mokslų daktarės Valentinos Niašinos publikaciją apie tai, kaip ji su savo mama iš „mažųjų saulyčių“ pagamintu medumi išsigydė ne tik osteochondrozę, sąnarių, kaklo slankstelių varginančius skausmus, rankų pirštų sąnarių išnirimą, bet atsikratė inkstų bei tulžies pūslės akmenligės įtikėjo šia publikacija ir jau net išbandė jo poveikį. Norint gauti efektą, medų iš kiaulpienių žiedelių reikia vartoti dvejus metus. Tačiau gydomasis poveikis pajaučiamas žymiai anksčiau. Straipsnyje mokslų daktarė teigė, kad rezultatą patvirtino ne tik gera jos savijauta, bet ir atlikti tyrimai, kurie parodė, kad akmenukų inkstuose nėra! Nustebusiam urologui teko paaiškinti išgijimo paslaptį. Gydytojui teko sutikti, kad maži geltoni pienių žiedeliai suskaldė akmenukus ir jie per šlapimtakius žvyro pavidalu iškeliavo iš inkstų.

Stebuklingąjį receptą E. Mudėnaitė siūlo išmėginti ir jums. Norėdami pasigaminti litrą medaus, kol dar žydi pienės, suskinkite 350 žiedelių kartu su žiedkočiais (žaluma be kotelių). Parsinešę namo „išprašykite“ iš jų vabaliukus, nuplaukite ir ant jų užpilkite litrą šalto vandens. Užkaiskite ir valandą virkite uždengtame puode ant silpnos ugnies. Po to karštą masę išverskite ant kiaurasamčio, žiedelius išmeskite, o į gautą nuovirą suberkite kilogramą cukraus (rekomenduotina rudojo), vėl užkaiskite ir virkite uždengtame puode ant silpnos ugnies dar valandą. Likus penkiolikai minučių iki virimo pabaigos, išspauskite vienos citrinos sultis ir supilkite į nuovirą. Gautą skystį nukelkite nuo viryklės ir supilstę į indelius hermetiškai uždarykite. Gerkite po šaukštelį triskart per dieną prieš valgį. „Nuo pienių iki pienių“ reikia trijų tokių porcijų. Todėl viską dauginkime iš trijų. Tuomet reikės 1050 pienių galvučių, 3 kilogramų cukraus ir 3 citrinų sulčių.

Elena Mudėnaitė cituodama mokslininkę perspėja, kad šio medaus negalima vartoti vaikams (mergaitėms iki 16, o berniukams iki 19 metų amžiaus). Dosnioji saulės gėlių gydomųjų galių propaguotoja ir man suteikė galimybę paragauti galingojo medaus. Jei gydo taip, kaip yra skanu, tai – puiku. Elena visiems prie jos praktikos prisijungsiantiems linki, kad gurkšnis medaus iš „mažų saulyčių“ suteiktų ne tik pavasarinės jėgos, vasaros šėlsmo, bet ir stiprybės, jaunumo, grožio.

Elena Mudėnaitė ir Dalia Savickaitė

1009 Iš viso matė 3 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.