Home » Protakos » Reikia laiko ir drąsos pamatyti nematomąją žmogaus pusę

Reikia laiko ir drąsos pamatyti nematomąją žmogaus pusę

Reikia laiko ir drąsos pamatyti nematomąją žmogaus pusę

Vida Žukauskaitė – nuosekli Broniaus Šablevičiaus, kaip žmogaus ir rašytojo gerbėja. Daug jos straipsnių skirta šio sudėtingo ir kartu labai paprasto žmogaus gyvenimui ir kūrybai aprašyti. Šiandien Vida pasakoja apie leidykloje-spaustuvėje „Utenos Indra“ išleistą, ne gamtos subtilybes pristatančią Broniaus knygą ir pradeda atsiprašydama Broniaus Šablevičiaus ir jo gerbėjų.

Vida ŽUKAUSKAITĖ

Už ilgą tylą, kurioje bandžiau išgirsti Broniaus knygoje „Nematomoji žmogaus pusė“ išsakytas mintis. Net atskirus žodžius. Taip, kaip jie buvo autoriaus ištarti. Norėjau pajusti jų tikrą svorį, pamatyti atspalvius. Tai nėra lengva, kai atveriamos durys į slaptuosius kambarius, kai kviečiama pasidairyti ten, kur pašaliniai lig šiol nebuvo pageidaujami, kai leidžiama pasiklausyti pokalbių, kurie vyksta, tik gerai apsidairius, pašnibždomis.

Verčiau jo knygos puslapius, kartojau tekstą, tarsi mokydamasi, neretai sau leisdama apgailestauti, kad Bronius va, ėmė ir pasakė (pirmas užrašė!) mintis, kurios buvo ir mane netyčia aplankiusios… Bet pro mane – skrido praskrido. Kad Bronius pamėtės kokią intrigą – jokia ne naujiena. Jis jau ne kartą nustebino savo gerbėjus originaliu mąstymu, savitu minčių dėstymu. Kartais jo žodžiai nudegina, neretai perlieja kaip lediniu vandeniu. Ir tas, ir anas nutvilko, pažadina iš saugaus ir tingaus snaudulio. Prisimeni, kad turi galvą, o joje dar ir tai, kuo gali mąstyti.

Knygos pradžioje, „Mintyse prieš įeinant į knygą“, Bronius net perspėja, kad „tekstuose yra aštrių šukių“, kad „jautrūs ir kultūringi skaitytojai gali susižeisti“ ir pataria: „Pasirinkite saugų greitį. Skaitykite lėtai.“ Galiu tad manyti, kad skaitymui pasirinkau itin saugų greitį, neretai net prisėsdavau, o kai kurias šio kelio atkarpas praėjau pakartotinai. Ir ne vieną kartą. Pažvelgti į nematomą žmogaus pusę irgi ne kiekvienas išdrįs. O ir išdrįsusieji argi tą patį pamatys? Kiekvieno matymas vis kitoks, kaip ir to, ką mato, vertinimas.

Viešas naujausios Broniaus Šablevičiaus knygos „Nematomoji žmogaus pusė“ pristatymas, jau senokai įvykęs Ignalinos r. savivaldybės viešojoje bibliotekoje, vėliau jos padaliniuose kaimuose pademonstravo skaitančiosios Ignalinos bendruomenės domėjimąsi jo kūryba. Bronius mielai leidosi „apklausiamas“ skaitytojų ir po ankstesnių knygų pasirodymo, o jo nuoširdus kalbėjimas su skaitytojais visados darė įspūdį. Atviras ir tiesus, nemeilikaujantis su auditorija, nepataikaujantis miesčioniškam skoniui. Jis veda skaitytoją, eidamas priekyje, bet ne per toli nuo jo nutoldamas. Su derama pagarba kiekvienam. O tai šiais laikais jau priskirtina ir prie ypatingo išsilavinimo, ir prie išsiauklėjimo. Ir to, ir kito iš Broniaus juk neatimsi! Ir mokslų daktaras, ir riteris – gamtos ir, pridėčiau, žodžio.

Broniaus knygos – kaip toji laida: „Yra kaip yra“. Taip greičiau yra dėl to, kad jis ne registruoja savo mintis būsimai knygai, o iš to, kas užrašyta, analizuojant savo išgyvenimus, dairantis po gyvenimą ar su juo atvirai besiginčijant – sudėliojama knyga. Išimtis čia gal būtų tik mokslinės Broniaus Šablevičiaus knygos, kurioms užrašai vedami kruopščiai ir kryptingai. Bet net jos dažnai sudėliojamos taip, kad įdomios ir suprantamos kaip sakydavo Tėvas Stanislovas, mažutėliams.

Kodėl staiga Bronius savo išgyvenimus, pojūčius, nuotaikas įduoda į rankas, nepasitikrindamas, kas bus tas skaitantysis, ar jis gali pretenduoti į draugus ar bent suprantančius? Juk dienoraščiai paprastai užkišami į toliausią kampą, slepiami. Greičiausiai, tikėdamasis tokio klausimo, Bronius atsako visiems: „Brisdamas per gyvenimo dienas, su kaupu patyriau žmonių bjaurasčių ir gerumo. Man vienam tokį krūvį nešioti per sunku. Bent mažą dalelę šio įgyto turto dovanoju ir jums, mieli skaitytojai.“ Štai taip. Juk supratote, kad įduodamas ne saldainis… Todėl ir atsiranda kai kurių skaitančiųjų „pasišiaušimas“: „Kaip taip galima!“ „Ar reikėjo priminti seniai buvusius įvykius?!“ Gal girdėjot, Marijonas Mikutavičius dainuoja: „Jeigu tu nori! / Aš tau papasakosiu visą gyvenimą iki tavęs. / Jeigu tu nori! / Aš tau kalbėsiu, kol tu tyliai pradėsi manęs nekęst….“ Jei tu nori! Nes gali išgirsti, ko nesitiki. Nes išgirdęs gali išsigąsti! Bronius pasakoja, neklausdamas. O štai skaito – kas išdrįsta, kas nori. Bet tai knyga – ne smalsiems. Ji – gyvenimo prasmės ieškantiems.  Dėl to Broniui nereikia kaip Marijonui derėtis: „Tau kalbėsiu jei tik tu pažadėsi po to neišeit…“ Bronius nepririša žmogaus prie savęs. Panašu, ir pats nesileidžia pririšamas.

Stepas Eitminavičius, vienas iš pirmųjų skaitęs dar rankraštinį knygos variantą, tapęs šios knygos redaktoriumi, prisipažino ten atradęs ir save, bet patikino, jog Broniaus knyga yra sąžininga. „Knygoje – ne vien tamsa. Ten tiek šviesos, kad gali iš proto išeiti!“ Taip sakė Stepas, nors ir neneigė, jog Bronius yra kartais per griežtas tiems žmonėms, kurie yra šalia. O ar mes visi kitokie? Jei žmogus tau nerūpi, tu tiesiog jo nepastebi, net nepažįsti, jo tau nereikia – kokia tad prasmė rodyti ir taip taisyti jo klaidas? O šalia juk norisi turėti žmogų, kurio tau iš tiesų reikia ir kuriam tu pats esi labai reikalingas. Tokio žmogaus paieškose ir pavargsti, ir nusivili, ir apsirinki, ir iš proto išsikraustai… Būna, ir nerandi… Greičiausiai ir Bronius tokio žmogaus neatrado. Ne kartą tuo buvo patikėjęs, bet – nerado. Ir ne vien čia jo tikėjimas dūžta.

Man Broniaus knyga „Nematomoji žmogaus pusė“ – sunki knyga. Tai knyga apie vienatvę ir liūdesį. Tas, kam pačiam neteko įsileisti šių svečių į savo namus, tas jos nesupras, paliks neperskaitytą. Nes čia kaip ir nėra progos lengvai paskraidyti nuo žiedelio ant žiedelio, nuo debesėlio ant debesėlio. Čia kiekvienas sakinys tarsi vinis, kuria esi kalamas prie kryžiaus. Iš kiekvieno žmogaus Bronius reikalauja daug. Tai, sakyčiau, jo, kaip gamtos mokslų daktaro „kerštas“ tam, kuris paskelbė save homo sapiens. Būk toks, kokiu save pavadinai!

Broniaus knyga – dienoraštinė. Situacijos, išgyvenimai – tos dienos. Jau kitą dieną tai gal vertintum visai kitaip, bet negali tiesiog užbraukti to, ką išgyvenai. Dienoraščiai sugrąžina praeitį tokią, kokia ji iš tikro buvo, neleidžia jos pagražinti sau patinkančiomis, labiau prie dabarties situacijos tinkančiomis spalvomis. Net pats Bronius prisipažįsta, jog dienoraščių skaitymas „sugadina vakarą“, nes ne pagražina, o sugrąžina praeitį. Esi priverstas galvoti apie tai, ko pakeisti jau negali.

Tad knyga iš dienoraštinių tekstų irgi negali būti skirta lengvam pasiskaitymui. „Knyga juoda“, – sako Bronius. Vizualiai tas juodumas eina iš viršelio, knygoje spausdinamų juodai baltų nuotraukų. Bronius papildo: „Juodos ir mintys.“ Mat stebėdamas žmones, matė ir tai, kaip jie, brisdami per laiką, keitėsi. Ir keitėsi ne į gerąją pusę. Čia reikėtų paaiškinti, jog toji likimo nesėkmė – pagal Bronių. Mat jis daugiau ieško tobulėjimo apraiškų žmogaus dvasinėje veikloje. Negi sotų gyvenimą užsitikrinusiam įrodysi, kad materiali gerovė negali būti vienintelis tikslas gyvenime. Toks niekada nesutiks, jog likimas jį nuskriaudė. Čia būtų vieta priminti apie žmogaus sugedimus ir didžiąsias žmogaus kančias Kiekvieno mūsų sugedimas neduoda teisės nuteisti kitą jau vien dėl to, kad vienų žmonių sugedimai skiriasi nuo kitų žmonių sugedimų… Matome didelį Kūrėjo neapdairumą: žmonių moralė nesutampa su jų fiziologija. O tai veda į pragarus“, – rašo savo knygoje B. Šablevičius.

Dėl tų vidinių pragarų radosi Broniaus knyga pasipiktinusių. Žmogus atpažino save ir savimi… pasibaisėjo. Pamatė tą nematomąją (nerodomąją) savo pusę. Tokia skaičiusiojo reakcija Broniaus nenustebino. Tiesiog jis priminė, jog į bet kurį reiškinį galima reaguoti įvairiai: nepastebėti, nusijuokti. Supykti irgi žmogiška. Gal net labiausiai mums suprantama. Pyktis visados „po ranka“.

Bronius, būdamas reiklus kitiems, pripažįsta, jog ir pats jis – juodas. Tai pripažindamas tarsi leidžia ir kitiems vertinti save. Čia jau kaip pirty: jei jau išsirengiam – tai visi! Šitam pasiryžęs, negali būti tikras, jog išeisi taip pat aukštai pakelta galva kaip įėjai. Bet gyvenimas tarp žmonių primeta ir savas taisykles. „Su žmonėmis noriu būti draugiškas. Neturiu kito pasirinkimo“, – prisipažįsta Bronius.

Ir vis dėlto, kai kurių temų apnuoginimas Broniaus knygoje ne iš to, kad neturėjo kito pasirinkimo. Veikiau iš noro būti draugiškam. Knygoje „užkabinta“ gėjų tema. Broniaus bandymai paaiškinti žmogaus prigimtį, svarstymai apie normalumo sąvoką neabejotinai rikiuoja jam pritariančių ir su juo nesutinkančių gretas. Pasipešti po vaivorykštine vėliava dabar madoje. Daug kam būtų patogiau šitos nematomos žmogaus pusės apskritai neatsukti. Tegu sau… Žinoma, „išlaužti“ šia tema ką nors nauja dabar nelabai lengva – tiek prisiskaitė visi, tiek prisižiūrėjo, niekuo nenustebinsi… Nuomonėmis šia tema retai tesidalijama, tiesiog toleruojama arba: „Už Lietuvą, vyrai!“

Bronius nebūtų Bronius, jei nekalbėtų apskritai apie Lietuvos kūrimo laiką. Idealistas, gal net naivuolis, tikėjęs visais revoliucinio laiko lozungais. Tiesiog įsivaizdavęs žmogaus virsmą pagal save, žmogaus pastangas tapti geresniam, bent jau vykdyti pažadus. Kas gi paneigtų, kad visuomenė klestėtų, jei joje gyventų išmintingi, darbštūs, iniciatyvūs ir, kas, be abejo, itin svarbu – sąžiningi žmonės. Sako, nesitikėk, tuomet nereikės nusivilti. Ar ne tas didelis tikėjimas ypatinga valstybės struktūra šiuo metu gimdo Broniaus teterviniškus „paburbuliavimus“ apie jo darbų beprasmybę, sukauptos medžiagos nereikalingumą? Ne pirmoje knygoje šitie pavaitojimai prasimuša į paviršių. Tai dėl to, kad skauda. Tai dėl to, kad šituo skausmu Bronius „neišsitaško“ kokioje ūžiančioje kompanijoje, o nešasi su savimi per gyvenimą.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

B. Šablevičius

Tas, kas ligi šiolei Broniaus knygos neskaitė, gali pamanyti, jog joje išties tik minoras. Bet kantrusis skaitytojas bus apdovanotas neabejotinai karališkais tekstais apie gamtą. Jie parašyti taip, kad ir tas, materialią pilnatvę užsitikrinęs, nori užsimerkti ir keliauti į aprašomą gamtos Rojų. Broniaus akys nepraleidžia ir menkiausio žolės virptelėjimo, vabalėlio tūpčiojimo. Ką jau ten kalbėti apie saulėlydžius ir saulėtekius, kurių Broniaus gyvenimui buvo taip dosniai atseikėta. Paskaitykit, gal užeis noras vėliau gulti, anksčiau keltis, didžiųjų dienos vyksmų nepražiopsoti.

Knygą „Nematomoji žmogaus pusė“ reikėtų skaityti vienumoje ir tyloje. Geriausiai naktį. Greičiausiai, dėl to, kad šitaip jinai buvo parašyta. Kiekvieną vakarą Bronius „atsiskaito“ dienoraščiui. Sykį, sako, net nusigandęs, kai dienoraštyje nerado kelių dienų įrašų. Tarsi tų dienų iš viso nebuvo! O ar daugeliui svarbu laikas, kuriame sukūrei save tokį, koks dabar esi? Juk tave turėjo suformuoti žmonės, jų pasakyti žodžiai tau, jų patarimai. (Ar galėtum juos visus prisiminti?) Tave grūdino išgyvenimai, netektys. (Ar pameni, kokie?) Tave prikėlė džiaugsmingi įvykiai. (Kiek jų buvo?)

Knygoje nėra datų, tik kai kur gali nujausti laiką, apie kurį kalbama. Jį dar atspės ir tas, kuris ten vienaip ar kitaip tapo veikiančiu asmeniu. Bet laikas čia ir nesvarbus. Nes tai ne istorijos. Tai – jutimai. Nuoskaudos. Nusivylimai. Nerimas. Jie nepavaldūs laikui. Dėl išdavystės, atstūmimo, neįvertinimo XXI amžiuje skauda taip pat kaip ir XX ar I amžiuje. Taip pat skaudės ir po šimto metų!

Gal ir nedrįsčiau raginti, kad Broniaus Šablevičiaus „tamsybių“ knygą būtina perskaityti visiems. Bet neabejoju tuo, kad ją skaitantys turės galimybę „pasimatuoti“ kito žmogaus (Broniaus) požiūrį į gyvenimą, palyginti jį su savuoju, gal kokias išvadas pasidarys, gal gyvenimo kokybę pakeis.

Pasakoti apie knygą – užduotis ne iš lengvųjų. Net pirmoji lietuviška knygelė kvietė: „Imkit mane ir skaitykit ir tatai skaitydami permanykit.“ Jei užteks jėgų perskaityti ir išminties „permanyti“ Broniaus Šablevičiaus kone trijų šimtų puslapių knygą, būsite ne tik žvilgterėję į tamsiąją žmogaus pusę – į save žvelgsite kitaip. Nesitikėkit, jog rasite atsakymus į visus jus kamuojančius klausimus. Gal net daugiau jų atsiras. Nes ir Bronius, baigdamas knygą, tiesiog jais pratrūksta. Kodėl, kodėl, kodėl? Bet jei ieškosite atsakymų – jūs gyvensite!

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Autorės nuotraukos

1068 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.