Home » Protakos » Žydiškoji Ignalina

Žydiškoji Ignalina

Žydiškoji Ignalina

Elena MUDĖNAITĖ

Šie metai Ignalinai – neeiliniai. Miestas švęs įkūrimo 150-ųjų metinių jubiliejų. Ignalina priskiriama prie jauniausių Lietuvos miestų. Retas iš mūsų atsimena, kad dalis Ignalinos teritorijos buvo pelkėta ir tik prieš pusšimtį metų nusausinta. Čia kurtis gyventojus paskatino tiesiama geležinkelio linija. Tada pradėjo dygti namai. Susijungė čia anksčiau buvę Vilkakalnio ir Budrių kaimai, atsirado senoji ir naujoji Ignalina, kurioje gyveno įvairių tautybių žmonių.

Norint suprasti miesto savitumą, privalu grįžti prie senosios Ignalinos ir painiuose bei skausminguose istorijos vingiuose paieškoti tiesos apie sudėtingus, prieštaringai vertinamus tautų, gyvenančių Lietuvoje ir konkrečiai Ignalinoje, santykius. Viena iš nuolat aktualių temų – santykiai su Lietuvos žydais, kurių daugumai Lietuva tapo tėvyne. Žydai ištisus dešimtmečius čia kūrė savas tradicijas, puoselėjo kultūrą bei savitumą. Kuo greičiau istorinė tiesa pasieks visų mūsų širdis ir protus, tuo greičiau visi tautiečiai, gyvenantys mūsų šalyje, be jokios baimės išties vienas kitam ranką.

Vakarų civilizacija žydų tautai dėkinga už reikšmingas dvasinės ir moralinės kultūros įžvalgas. Juk tauta be istorijos – ne tauta. Dvasia be istorijos – ne dvasia, o dvasios istorija glūdi Biblijoje. Ne paslaptis, kad žydai sukūrė aukštą kultūrą, įkvėptą socialinių-etninių idealų, derinančių monoteizmą su ištisa moralės normų sistema. Ne kultas, bet moralė yra religijos centre. Ta idėja paskelbta aštuntajame amžiuje prieš Kristaus gimimą. Ji atvėrė žmonijai kelius į naują pasaulėjautą. Šiandien visos senovės tautos, gyvenusios su žydais santaikoje, jau seniai išnyko. Beliko tik kultūros paminklai ant jų kapų. Šiandienių žydų ir lietuvių prisiminimai liudija, kad jų santykiai buvo ganėtinai normalūs – netgi geresni negu kitose sovietinėse respublikose.

Anksčiau Ignalina buvo tik nedidelis lietuviškas miestelis, įsikūręs tarp miškų ir ežerų aplinkui Vilniaus–Petrapilio geležinkelio liniją, 112 kilometrų į šiaurės rytus nuo Vilniaus. Gyventojų daugumą sudarė žydai. 1920 m. liepos 13 d. Lietuvos kariuomenė buvo trumpam išlaisvinusi Ignaliną iš okupacijos. 1939 m. joje gyveno 1538 žmonės. Kaip jau minėjau, didžiąją jų dalį sudarė žydai. Tuomet miestelyje stovėjo dvi sinagogos, keletas škalų (mokyklų), šurmuliavo turgūs, buvusioje Gaveikėnų gatvėje (ir ne tik joje) žydai turėjo kelias krautuves.

Be jokios abejonės kiekvienai tautai privalu žinoti savo praeitį. Ignalinos rajono vadovybė gauna daug laiškų iš Izraelio, Oksfordo, Leksingtono, Kalmansono, Bostono, Maskvos ir kitų vietų. Juose prašoma pagalbos, informacijos apie žydų šeimas, prieškariu gyvenusias Ignalinoje. Savųjų intensyviai ieško Rochmelis Korbas, Gilinskiai, Gavendos, Zeidmanai, Cesleriai, Šuntupai, Brumbergai.

Kuomet aš dirbau Ignalinos rajono paveldosaugininke, tuomet dar veikusiame rajono etnokultūros centre buvau surengusi parodą apie žydus. Ekspozicijos lankytojai atsiliepimų knygoje rašė, kad daugelis mūsiškių bendravo su žydais ir patyrė žydų gailestį neturtingiems lietuviams. Žydai duodavo jiems maisto ir pramoninių prekių išsimokėti, sakydami „kai turėsi pinigų atiduosi, nepergyvenk.“ Pažymėtina ir tai, kad girtą žydą retai kas matė. Jie – nuoširdūs, kuklūs, išmintingi, dievobaimingi, jų šeimos retai iširdavo. Rimšėnuose gimusi Marija Kisielienė (Juodagalvytė) apdovanota „Pasaulio Tautų Teisuolio“ medaliu už humanišką darbą gelbėjant žydus, kadais iš Samuilo Gilinskio gavo dovanų medinį namą Ignalinoje, kuriame moteris gyveno iki pat mirties.

Buvę vietos gyventojai Josifas Gavenda iš Kauno ir Zisko Šapyro iš Pabradės paminklotvarkininkams atsiuntė šūsnį nuotraukų, kuriose užfiksuota tuometė žydiškoji Ignalina. Jos liudijo glaudžius ryšius su lietuvių tauta. Kadangi ilgai domiuosi „žydų tema“, susiformavo bendrystė su tos tautos žmonėmis. Be bendravimo su žydais būtų prarasta daug istorinės tiesos apie laikmetį ir miestą. Profesorius Dimitrijus Kočkinas ir Borisas Pelermuter iš Maskvos atsiuntė padėkos žodžius už pagalbą ieškant laiko tėkmėje išsiblaškiusių savo giminių.

Žydai gyveno ne tik Ignalinoje, bet ir visame rajone. Dūkšto mokyklos mokiniai, vadovaujami istorijos mokytojo Albino Marcinausko, užrašė ir tokius prisiminimus: „Rimšę nedaug kas pažįsta. Ši gyvenvietė praūžusio karo metu buvo nukentėjusi. Anksčiau didelę jos dalį sudarė žydai, tai krautuvininkas Karasinas, ežerų nuomotojas Aronas. Laiba turėjo apsistojimo namus ir smuklę. Mauša buvo restorano savininkas, pirmasis visoje apylinkėje „įsitaisė“ gramofoną. Šmuila buvo profesionalus siuvėjas, bet jį persekiojo arklių vagystės šleifas. Ten, kur dabar įsikūrusi Rimšės seniūnija buvo Zorkos namas.“

Scan_20160526_125754 Įdomu ir tai, kad Dūkšto mieste iki 1939 metų veikė žydų bendruomenė, sudariusi apie 100 šeimų. Jos nariai buvo verslininkai, turėjo dvi vilnų karšyklas, kurios priklausė Šliomkai ir Lurijai. Leiviliui, Felmanui, Sliorkai priklausė visos miestelio parduotuvės ir gyvulių skerdykla. Jockis užsiiminėjo kalvyste, Lozarka remontavo batus. Leibos karčiamoje galima buvo ne tik pavalgyti, bet ir pernakvoti. Žydams būdinga savybė – girti parduodamas prekes ir įsiūlyti skolon, nors lietuviai skolas visada grąžindavo. Tarp mūsų tautiečių ir žydų nesąžiningumų nepasitaikydavo, kaip ir muštynių, ginčų, pykčio. Lietuviai mėgdavo iš žydų pasijuokti, bet dėl to nekildavo jokių konfliktų. Charakteringa ir tai, kad žydai anekdotų apie kitas tautas nekuria – tik apie save. Štai, kad ir šis: „Atėjo kartą žydų šeimon plėšikas ir atkišęs peilį pareikalavo aukso. Girdi šeimininkas turįs kilogramą šio brangaus metalo. O žydas plėšikui ir sako: „Ui, aš turiu ne kilogramą, o 80 kilogramų aukščiausios prabos aukso“ ir atsigręžęs į savo žmoną ištarė: „Sara, tavęs atėjo, eikš.“

Po garsiai nuskambėjusios Vanagaitės knygos vis dažniau net buitiniuose pokalbiuose aptariami žydų ir lietuvių tarpusavio santykiai. Istoriniai šaltiniai teigia, jog Lietuvoje buvo nužudyta daugiau kaip 200 tūkstančių žydų. Niekuo negalima pateisinti tų, kurie dalyvavo žydų tautos naikinime, kurie vykdė holokaustą ir stengėsi pašalinti žydus iš Lietuvos gyvenimo, iš jos ekonomikas, pasisavino jų turtą. Tai vyko ir Ignalinos rajone. Manykim, vykdant šią tragišką akciją kartu su hitlerinės Vokietijos vadovais, tenka atsakomybė ir mūsiškiams, norėjusiems pasiplėšti svetimo turto, o gal keršijant už išvežtus į Sibirą tautiečius, bet tai atskira tema.

Scan_20160526_125720

Nuotraukos iš Zisko Šapyro ir Josifo Gavendos archyvo

1303 Iš viso matė 3 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.