Home » Kultūra » Susitikimas po 65-erių metų

Susitikimas po 65-erių metų

Susitikimas po 65-erių metų

Vladas LEIPUS

Kaip paukščiai pavasarį parskrenda į savo gimtuosius namus, taip ir mes, 1951-ųjų metų laidos abiturientai, suvažiavome ir suėjome į mums mielus ir nepamirštamus „Saulės“ gimnazijos namus.

Atvykome įvairiais keliais iš įvairių vietų ir paviečių. Vieni dar tvirtai žengiame, kaip sakydavo mokytojas Rapolas Šaltenis, savo brangiausiomis kojytėmis, kiti gi pasiramsčiuodami lazdelėmis. Nežiūrint to, visų buvo gera nuotaika, veiduose šypsena, didelis noras dar kartą pabūti drauge. O šis pabuvimas – ypatingas. Praėjo 65-eri metai nuo tų palaimingų 1951-ųjų birželio dienų, kai pasklidome po Lietuvos miestus, kaimus ir bažnytkaimius savarankiškam gyvenimui. Vieni kibome į studijas aukštosiose mokyklose, kiti iš karto ėmėsi garbingo mokytojo darbo.

Tik pamanykit! Jau įpusėjo septintasis dešimtmetis po mokyklos baigimo! Beveik visi, iki šiol gyvi likę, palypėjome ant aštuoniasdešimt šeštojo ar septintojo savo gyvenimo laiptelio. Todėl kiekvienas apsilankymas ir susitikimas su klasės draugais yra brangus ir nepakartojamas.

O štai ir mūsų septintasis ąžuoliukas, beošiantis „Saulės“ gimnazijos kieme. Keletas nuotraukų atminčiai, ir skubame į jaukią kavinę, kurioje mus sveikina plakatas su kraštiečio poeto Jono Jakšto posmu:

Po dangum tuo pačiu,

Ta pačia lemtimi

Vienas kito ieškosime, rasime, lauksime –

Visada tolimi, niekada – svetimi,

Mes lyg paukščiai ir vėl susišauksime.

Kaip ir kiekvienais mūsų susitikimo metais, taip ir šįkart sueiga pradedama jau visų seniai išmokta daina:

Kaip man jaunystės neminėt

Su bičiuliu senu,

Kaip neminėt, nesigailėt

Prabėgusių dienų.

Dainos užvedėjo Boleslovo Jauniškio sidabriniam balsui iškart pritarė visi sueigos dalyviai.

Šio susitikimo scenarijų kruopščiai paruošė ir beveik įgyvendino nepailstantis, visada veiklus ir atkaklus klasės draugas Romualdas Valančiūnas. O surinktame archyve kiekvienas iš mūsų įregistruotas, nurodytos gimimo datos, išėjusių amžinybėn mirties metai. Šis žmogus žino beveik visų buvusių abiturientų likimus, kuo jie užsiima, kokius nuopelnus palieka mūsų kraštui.

Pagerbę tylos minute mirusius bendramokslius ir mokytojus, susirinkusieji išklausė Romualdo Valančiūno informaciją apie čia susirinkusius ir tuos, kurie jau negalėjo arba jau nebegalės atvykti į šią sueigą. Skaičiai negailestingi: iš 151 abituriento 63 jau amžinybėje. Atvyko irgi nedaug – 19. Dauguma iš jų yra tokių sueigų entuziastai. Jie kasmet sutartu laiku susitinka su klasės draugais, domisi jų sveikata, vaikais, anūkais, gyvenimo naštos sunkumais… Ir nėra galo šnekoms, įvairių nuotykių nuotrupoms.

Ateina metas ir dainoms. Ne išimtis ir šis susitikimas.

O kas gali geriau išreikšti žmonių nuotaikas, jei ne poezija. Ir ne bet kokia, o sava. Marija Rožytė-Jurgelėniėnė prisiminė ir paskaitė mums jau nesančių tarp gyvųjų Romualdo Katino, Joanos Tumėnaitės eilėraščių posmus, o susirinkusiųjų paprašyta paskaitė ir savo sudėtas eiles. Prisiminti ir padeklamuoti šalia mūsų esančio žymaus uteniškio Antano Gasperaičio širdimi ir protu sukurti eilėraščiai. Pasidžiaugta mokytojo Vytauto Petronio poezija, trykštančia begaline meile tėvynei, jos gamtos grožiui. Savo kūrybos savotišką poemėlę apie mokslo siekius gryna aukštaičių tarme paskaitė ir Romualdas Valančiūnas. Nuoširdžius žodžius klasės draugams tarė net iš Šilutės atvykęs Vladislavas Tyla, ir čia pat ant stalo pasklido šviežio medaus aromatas. Vladas yra geras bitininkas. Mirga Tauraitytė-Zakšiauskienė kalbėdama prisiminė literatūros būrelio veiklą, literatų skaitovų konkursą. Apie klasės drauges paporino Lidija Kupstaitė-Dubauskienė. Visi įdėmiai klausėsi Boleslovo Jauniškio istorijų apie anų laikų egzaminus. Gražius žodžius, sveikinimą ir linkėjimus, paliktus a. a. Joanos Tumėnaitės, išsakė viena iš šio renginio organizatorių Ona Juškaitė-Sagadinienė.

foto1

Prie ąžuoliuko pasodinto prieš 15 metų / Vytauto Navaglausko asmeninio albumo nuotraukos 

Malonu pasakyti, kad į susitikimą atvyko ir buvę mūsų mokytojai. Tai pedagogas, dailininkas, plačia žinomas visuomenės veikėjas Vytautas Petronis. Jis visiems padovanojo po specialiai sukurtą ekslibrisą, skirtą 1951 metais baigusiems vidurinę mokyklą abiturientams. Nuoširdžiai ačiū jam už šitą dovaną. Be šios dovanos mokytojas dar papasakojo savo įdomaus gyvenimo istoriją, kaip jis tapo mokytoju. Esame dėkingi už apsilankymą ir buvusiai mūsų mokytojai Danguolei Jonaitienei – vaikščiojančiai Utenos enciklopedijai. Kiekvieno kalbėtojo žodžius palydėdavo ne tik plojimai, bet ir viena ar kita daina, kurias užtraukdavo puiki dainininkė Danutė Šimonėlytė-Marcinkevičienė. Šitaip beūžiant kaip bičių avily, staiga pasigirsta Antano Gasperaičio lūpinės armonikėlės akordai. Tarytum koks vėjo gūsis nukeldina mus į jaunystės dienas, vakaruškų šurmulį, išleistuvių vakarą… Atsiranda vis daugiau ir daugiau tais laikais dainuotų kūrinių, linksmų ir graudžių…

foto2

Centre su gėlėmis – mūsų mokytojai:  Danguolė Jonaitienė ir Vytautas Petronis

Praėję 65-eri metai po vidurinės mokyklos baigimo yra ne tik šventė, ne tik sueiga. Tai mūsų istorija, kiekvieno abituriento gyvenimo istorija. Galime pasidžiaugti, jog buvome ir esame tikrieji Lietuvos piliečiai. Daugelis iš mūsų pasiekė aukštumų moksle, mene, kultūroje. Gyveno sąžiningai ir dorai.

Būtų labai gera, kad sulauktume dar ir 70-ojo abiturientų išleistuvių gimtadienio.

1668 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.