Home » Gallery » Veidai » Su broliu Pranciškumi – apie pašaukimą, meilę ir tiksliai sudėliotą dienos ritmą

Su broliu Pranciškumi – apie pašaukimą, meilę ir tiksliai sudėliotą dienos ritmą

Su broliu Pranciškumi – apie pašaukimą, meilę ir tiksliai sudėliotą dienos ritmą

Daiva ČEPĖNIENĖ

Bevažiuojant į Baltriškių kaime (Zarasų r.) įsikūrusį vienuolyną, pastebėjau iš miško einantį būrį žmonių. Tamsiai mėlynus abitus dėvintys vyrai, laikydami rankose rožančių, eidami kartu su tuomet pas juos viešėjusiais svečiais kalbėjo maldą. Sustojus prie maldininkų, brolis Pranciškus priėjęs pasakė, kad po kelių minučių, pabaigus maldą, galėsime pasikalbėti. Šiame kaime Tiberiados broliai įsikūrę nuo 2001 metų. Tiberiados bendruomenė – tai 1979 metais brolio Morkaus (Marc Piret) įkurta vyrų ir moterų vienuolija Belgijoje, pavadinta Palestinoje, Genezarete esančio ežero vardu – Tiberiada. Baltriškėse įsikūrusios vienuolių brolijos misija – dalintis džiaugsmu ir malda, puoselėti brolišką meilę, katalikiškai ugdyti jaunimą ir šeimas. Kita tos pačios krypties vienuolių bendruomenė taip pat įsikūrusi Konge (valstybė centrinėje Afrikoje). Taigi su broliu Pranciškumi prisėdę tiesiog ant pievutės pasikalbėjome apie gyvenimą, pasirinkimą būti vienuoliu, buitį, meilę ir kitus įdomius dalykus.

Vienuolių kasdienybę džiugina neseniai gimęs mažylis

,,1991 metais Paryžiuje susitikome su žmonėmis iš Lietuvos, jie ir pakvietė į Lietuvą. Belgas brolis Juozapas su dideliu entuziazmu priėmė kvietimą. Pirmą kartą į Lietuvą atvažiavo 2 savaitėms dalyvauti ateitininkų stovykloje. Jam Lietuva ir šilti žmonės čia labai patiko, todėl ir vėl norėjo grįžti. Kardinolas V. Sladkevičius broliui Juozapui tuomet sakė, kad Lietuvoje taip pat reikalinga bendruomenė, dirbanti su jaunimu, šeimomis“, – apie bendruomenės įkūrimą Lietuvoje pasakoja brolis Pranciškus. Nuolat gyventi Lietuvoje bendruomenė tuomet buvusi per maža. Todėl Tiberiados broliai atvažiuodavo tik vasarą, organizuodavo čia stovyklas, o 2001 metais 4 broliai apsigyveno Baltriškėse. Anot brolio Pranciškaus, prieš keliolika metų brolis Juozapas, viešėdamas Lietuvoje, su Antalieptėje (Zarasų r.) dirbusiu kunigu Algirdu Daukniu važiavo iš Zarasų pro Baltriškių kaimą. Broliui Juozapui ši vieta paliko didžiulį įspūdį. Lyg tyčia šiame kaime buvo laisvos vietos, tuščių pastatų, kuriuose ir įsikūrė Tiberiados bendruomenė. Kolūkio laikais buvusią kiaulių fermą broliai atstatė, renovavo ir pavertė ją jaukiais namais atvykstantiems svečiams. Greta buvusios fermos taip pat išvaizdus namas skirtas gyventi broliams, kuriame kiekvienas jų turi po kambarį. Šiuo metu vienuolyne gyvena 5 broliai. Vienuolių bendruomenei priklauso buvusios Baltriškių mokyklos pastatas, kurioje įkurta klebonija. Čia priimamos žmonių grupės, organizuojamos stovyklos vaikams, jaunimui, šeimoms. Vienuoliai, jų svečiai ir smarkiai ištuštėjusi Baltriškių kaimo bendruomenė meldžiasi medinėje kaimo bažnyčioje. Tik ji taip pat atnaujinta ir anaiptol neprimenanti šaltos ir niūrios kaimo bažnytėlės. Atvažiuojantys žmonės pas vienuolius į Baltriškes dažnai sako, kad čia atvažiuoti ir pabūti taip gera, lyg važiuotum į kaimą pas senelius ar gimines. „Ši vieta yra Dievo dovana“, – sako brolis Pranciškus. Atvažiuojantiems stovyklauti žmonėms nėra nustatytos kainos už stovyklą, tačiau atvykusieji pagal savo galimybes aukoja. Vieni atsiveža maisto, kiti paaukoja pinigų. Broliai gyvena iš aukojamų lėšų, maistą užsiaugina patys, o didesniems statybų, remonto darbams ieško rėmėjų. ,,Mums svarbiausia gyventi su Dievo apvaizda, o paaukojantiems esame dėkingi“, – sako brolis. Patys užsiaugina ne tik daržovių, kepa duoną, laiko keletą bičių šeimų, avelių, vištų, žąsų. Akį traukia aptvare besiganantys asilai ir tarp jų besisukiojantis, mažasis vienuolyno gyventojas – kelių dienų, bet jau tvirtai ant kojų stovintis asiliukas. Statybų, remonto ir kitus ūkio, buities darbus vienuoliams padeda nudirbti atvažiuojantys savanoriai, geros valios žmonės ir samdyti darbininkai.

IMG_0040

Brolis Pranciškus šalia augintinių / Daivos Čepėnienės nuotraukos

Tai taip pat kaip įsimylėti

Anot brolio Pranciškaus, jo šeima buvo ir yra tikinti. Tradiciškai lankydavę bažnyčią, bet kaip sako pats Pranciškus, niekada jų šeimoje nebuvę gyvo tikėjimo ir bendros maldos. ,,Daugiau tai buvo įprotis kas sekmadienį eiti į bažnyčią. Kai man buvo 16 metų, į mokyklą atvykusi jaunuolių grupė pradėjo kalbėti apie Dievą. Ir man buvo labai keista, kaip galima kalbėti apie Dievą, lyg kalbėtum apie futbolą. Man labai įstrigo tas jų džiaugsmas, kad jaunas žmogus gali gyventi su Dievu. Aš su jais pradėjau keliauti ir taip atradau Tiberiados bendruomenę Belgijoje“, – prisiminimais dalinasi brolis Pranciškus. Bendraudamas ir keliaudamas su tuomet mokykloje sutiktais jaunuoliais, liudijančiais tikėjimą, brolis Pranciškus, dar būdamas jaunas vaikinas pajautė pašaukimą būti vienuoliu ar kunigu. Tačiau dar nebuvo tuo tikras, todėl pasirinko architektūros studijas. Gyvenant studentišką gyvenimą tikėjimą vaikinui teko padėti į šalį. Studijų metais draugavo su mergina, ir kaip pats sako, tuomet patyrė daug gražių dalykų. Visgi galutinai suprato, kad Dievo meilė buvo daug stipresnė. ,,Po kiek laiko, gyvendamas studentišką gyvenimą supratau, kad aš taip gyventi nenoriu: kai vieną dieną viskas gerai, o kitą – skauda galvą. Tada vasarą išvažiavau į tą bendruomenę ir vėl gyvenau ramų gyvenimą. Įkūrėme maldos grupę, nes supratau, kad vienas su savo tikėjimu aš negaliu gyventi. Ta studentiška aplinka, kurioje aš gyvenau, buvo prieš tikėjimą. Maldos grupė padėjo man išlaikyti tikėjimą ir vėl atradau džiaugsmą, tai mane sustiprino. Tada vienu metu, būnant bažnyčioje, besimelsdamas aš supratau, kad Dievas mane pašaukė. Tai taip pat kaip įsimylėti. Tu nežinai iš kur tai, bet tai nutinka. Tu jauti didelį, gilų džiaugsmą širdyje“, – su ugnele akyse pasakoja brolis Pranciškus. Pabaigęs architektūros studijas, 22-ejų metų jaunuolis tapo vienuoliu. Dažnai apie vienuolyną galvodami įsivaizduojame, kad tai didelis, šaltas akmeninis pastatas, kuriame griežta tvarka, o ten gyvenantys vienuoliai negali net juoktis. Pasak brolio Pranciškaus, tai nėra tiesa. Jų namai jaukūs ir atviri kiekvienam čia užsukusiam, ir ne tik juoktis, bet ir pajuokauti čia gyvenantys vienuoliai tikrai gali ir moka.

Tėvai nesuprato sūnaus pasirinkimo

Brolis Pranciškus pasakoja, kad nors pasirinkus ,,kitokį“ gyvenimo būdą ir gyvenant toli nuo savo gimtų namų, tarpusavio jo santykiai su tėvais yra stiprūs. Šiuo metu šiek tiek šlubuojanti tėvelių sveikata, todėl dažnai jiems paskambinantis į Belgiją. Anot pašnekovo, tėvams nebuvo lengva sužinojus, kad jų sūnus nusprendė stoti į vienuolyną. ,,Kadangi studijavau architektūrą, jie mano ateitį įsivaizdavo kitokią. Jie, kaip ir visi tėvai, linkėjo savo vaikui geriausio. Mano tėtis sakė: ,,Aš nepriimu tavo pasirinkimo, bet tu esi laisvas ir gali rinktis pats, jei matai, kad tai yra tavo vieta.“ Iš pradžių buvo sunku, bet po trijų mėnesių tėvai aplankė mane vienuolyne ir to jiems užteko. Jie pamatė, kad aš esu laimingas ir būdamas vienuoliu jaučiuosi, kaip žuvis vandenyje. O dėl atstumo – turėjome priprasti, kad negalime taip dažnai susitikti“, – atvirauja pašnekovas. Brolis Pranciškus turi brolį ir dvi seseris, iš kurių tik viena dar nėra sukūrusi šeimos. Brolis Pranciškus neslepia, kad jo gyvenimo būdas ir kai kurie kiti dalykai jo artimiesiems keistai atrodo ir galbūt sunkiai suprantami, bet jo šeima visa tai priima ir neprieštarauja. ,,Tėvai kelis kartus yra buvę Lietuvoje, jiems čia labai patiko. Tėtis prieš 3–4 metus pradėjo labiau domėtis tikėjimu, todėl dabar mes su juo galime daugiau pasikalbėti apie dvasinius dalykus. Tėtis po truputį atrado ir suprato tai, ką aš išgyvenu savo viduje“, – neslepia džiaugsmo brolis Pranciškus.

Ūkio darbų vienuolius išmokė kaimynas

Kiekvieną dieną Tiberiados bendruomenėje rytas prasideda dar prieš šešias. Iki pusryčių broliai meldžiasi, gieda psalmę. Aštuntą – valgo pusryčius, tai dažniausiai būna vienuolių kepta duona ir naminis sūris. Pusryčius ruošia vienas iš brolių. Tik, kad nepabostų gaminti, broliai pareigomis keičiasi. Pietus ir vakarienę gamina jau kuris nors kitas. Po pusryčių skaitoma biblija. Pusė dešimtos prasideda darbas. Jie dirba viską: gamina maistą, sėja, pjauna žolę, prižiūri daržus, savo gyvulius, jiems nesvetimi ir sunkesni darbai. Šiuo metu prie ežero stato tiltą. Man besikalbant su broliu Pranciškumi keli broliai susėdę į traktoriuką išvažiavo į paežerę statyti tilto, kuris džiugins vasarą čia stovyklaujančius vaikus. Padirbėję, 12 valandą vienuoliai susirenka dieninei maldai, tada pietauja, kalba rožinį ir vėl prie darbų. Vakaras toks pat: malda, vakarienė ir vėl malda. Atrodytų minučių tikslumu sudėliota tvarka ilgainiui gali išvarginti. Galbūt todėl vienuoliai ,,dykumos“ dieną, kuri prasideda sekmadienio vakarą ir baigiasi pirmadienį vakare apsigyvena Baltriškių kaimo pamiškėje, atskiruose namukuose. Kiekvienas jų dykumos dieną gyvena atskirai. Anot Pranciškaus, po savaitgalių, kada tenka priimti daug svečių norisi pabūti visiškoje tyloje. ,,Tačiau ir dykumos dieną mes gyvename įprastu ritmu, nes tiesiog jau esame įpratę taip, tik kiekvienas atskirai“, – pasakoja vienuolis. Pasak brolio Pranciškaus, penktadienio rytus broliai skiria namų tvarkymuisi. Kalbėdamas apie namų ruošos darbus pašnekovas neslepia, kad yra darbų, kurie jam ir ne patys mieliausi, tik deja neįvardina jų. Gyvena jie neturėdami dujinės viryklės, maistą gamina ant krosnies. Neturi ir televizoriaus, neklauso net ir radijo. Vienuoliai naujienas sužino skaitydami spaudą, bendraudami su svečiais, beje ir kaimynas, greta gyvenantis, daug ką papasakoja. Tas kaimynas, Antanas Puodžius, ne tik naujienas praneša, bet ir kaimiškus ūkio darbus, čia apsigyvenusius vienuolius išmokė nudirbti. ,,Prisimenu, kai atvykau į Lietuvą aš nebuvau pjovęs žolės su dalgiu. Kaimynas parodė, kaip reikia galąsti dalgį, įdavęs į rankas dalgį ir pats prilaikydamas mane už rankų išmokė pjauti žolę. Jis išmokė daug dalykų, kurių prireikė gyvenant kaime“, – nuoširdžių žodžių negaili savo kaimynui brolis Pranciškus. Jei nusprendžia keliauti į Belgiją ar Prancūziją, vienuoliai keliauja autostopu ir tai vadina didele dovana. Anot vienuolio, keliaujant autostopu buvę nutikimų. Vienas pakeleivis pavėžėjęs ir išlaipinęs brolį Pranciškų pasakė, kad labai skuba ir nuvažiavo toliau. Po kelių minučių atidėjo tuos skubius reikalus, apsisukęs vėl grįžo, tikriausiai supratęs, kad pokalbis su vienuoliu yra svarbesnis už kitus reikalus. O pokalbis, tarp vienuolio ir sutikto skubančio pakeleivio tęsėsi dar gerą pusvalandį. ,,Keliaujant autostopu teko sutikti įvairių žmonių. Tokių, kurie nusistatę prieš tikėjimą, labai nelaimingų ir turinčių įvairių problemų. Bet su visais pavyko užmegzti pokalbį ir patraukti juos paprastumu, nuoširdžiu pokalbiu. Nežinome, kas gali nutikti keliaujant, bet mes pasitikime Dievo apvaizda. Yra buvę daug gerų susitikimų. Keliaujant autostopu visada yra abejonė ar surasiu vietą kur pernakvoti. Bet nė karto nebuvo, kad nesurasčiau“, – pasakoja brolis Pranciškus. Keliaudami po Lietuvą, broliai keliauja su savo augintiniais asiliukais, o nakvynės ieško pas vietos gyventojus. Tik deja ne visi žmonės įsileidžia ir pasiūlo šiltos arbatos. ,,Keliavome iš Baltriškių į Kryžių kalną (netoli Šiaulių). Užėjome pas žmones paprašyti duonos. Šeimininkė pakvietė užeiti ir net kiaušinienės iškepė. Užėjus į vidų, kaip tik buvo laikas mūsų maldai, mes pradėjome giedoti psalmę, o tų namų šeimininkas nustebęs į mus žiūrėjo pro praviras kambario duris. Susitikimai, pokalbiai su žmonėmis labai daug duoda“, – pasakoja brolis. Šiuo metu Baltriškių vienuolyne gyvena 3 vaikinai, kurie mąsto apie savo ateitį, mokosi skaityti bibliją, „ieško savęs“ ir tikisi atrasti savo vietą tarp brolių. Kaip pasakoja brolis Pranciškus, ne vienas pasaulietis atvykęs pagyventi į šią bendruomenę pasirinko vienuolio kelią. Vienas iš jų – matematikos studentas nusprendęs, kad su Dievu bus lengviau nei su matematika. Kitas – brolis Vidas, jau 9 metus gyvena čia, vienuolyne. Taip pat dar du lietuviai broliai Antanas ir Vytautas, kurie dabar misiją atlieka Belgijoje. ,,Yra buvę ir tų, kurie nusprendė, kad gyvenimas su Dievu ne jiems. Pasirinkęs vienuolio kelią, 7-erius metus žmogus gali save išbandyti. Ir tik po 7 metų duodami amžinieji įžadai. Tai kaip ir santuokos sakramentas. Bet jei tu jauti, kad tau tai neįmanoma, tai vienuolynas nėra kalėjimas“, – sako brolis Pranciškus.

IMG_0034

Augintinės

IMG_0049Po maldos – prie darbų

IMG_0037Vienuoliai eidami su svečiais kalba maldą

IMG_0045Šiame name gyvena vienuoliai

IMG_0038

IMG_0030Buvusi kiaulių ferma, dabar jaukūs svečių namai

3914 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Comments (1)

  1. Anonimas parašė:

    Visa tai nuostabu,kad atsirado tokia ramybės oazė,kurioje gali dvasiškai atsigauti,pabūti gerumo auroje.Visada iš ten grįžtu praturtėjusi,labiau pasitikinti.Būtent Baltriškėse išmokau džiaugtis kiekviena diena ir dėkoti už ją. Ačiū tiems nuostabiems žmonėms,kurie moko kitus į gyvenimą žvelgti per gerumo ir meilės prizmę.Niekada negirdėjau dejuojant,kad trūksta pinigų,nors matyti,koks kuklus gyvenimas,nors paprastai bažnyčiose tai pagrindinė tema.Jokių rinkliavų, jokių įkainių.Tiesiog dalinamas gerumas ir todėl tai traukia žmones. Kiek ten gražaus jaunimo mišiose, kiek šypsenų veiduose.Paslaptis paprasta-ten gera. Sėkmės jums Broliai,lai jums grįžta su kaupu Jūsų geri darbai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.