Home » Miesteliai » Kuktiškių gyventojai nesiskundžia, puoselėja savo aplinką, bet nevengia ir ,,sugriešyti“

Kuktiškių gyventojai nesiskundžia, puoselėja savo aplinką, bet nevengia ir ,,sugriešyti“

Kuktiškių gyventojai nesiskundžia, puoselėja savo aplinką, bet nevengia ir ,,sugriešyti“

Daiva ČEPĖNIENĖ

Utenos rajono pietinėje pusėje įsikūręs mažas, ramus ir jaukus miestelis – Kuktiškės. Miestelį puošia medinė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, kurioje 1948 metais darbavosi netgi pats kardinolas Vincentas Sladkevičius. Čia teka upelė Kuksa, rūpestingai puoselėjamas ir prižiūrimas miestelio parkas. Vietų miestelyje, kurias reikia prižiūrėti nemažai, vien šienaujamos teritorijos daugiau nei 4 hektarai. ,,Gražiai mes gyvename, o mūsų miestelis yra labai mielas. Ir žmonės čia geri. Taip jau turbūt pasitaikė, kad čia gyvena tvarkingi žmonės“, – tokiais žodžiais pasakojimą apie savo miestelį pradeda seniūnė Gražina Bivainienė. Seniūnė miestelio gyventojus puikiai pažįsta. Ji pati kilusi nuo Molėtų krašto, bet į Kuktiškes atvažiavo dar 1974 metais. Kaip seniūnė sako, kartais tikrieji kuktiškiečiai čia atvažiavusius ir pavadina ,,atėjūnais“, bet per tiek metų čia ji jaučiasi įleidusi šaknis ir įsisukusi į vietos bendruomenės gyvenimo verpetą. Gražina Bivainienė atvažiavusi gyventi į Kuktiškes pradėjo dirbti sekretore, o 1985 metais buvo paskirta apylinkės pirmininke. Ir nuo tų laikų ji vis tebesirūpina Kuktiškių reikalais. Bėgant metams pareigybių pavadinimai keitėsi, taigi anuomet moteriai teko užimti ir viršaitės postą. Dabar jau daug metų Gražina Bivainienė yra šio miestelio seniūnė.

IMG_0010

Kuktiškių seniūnė Gražina Bivainienė / Daivos Čepėnienės nuotraukos

Darželyje – 7 vaikai

Kuktiškių seniūnijoje gyventojų belikę 756. Pačiame miestelyje tik 348 faktiniai gyventojai, dirbančių ar ūkininkaujančių iš jų tik 150. Miestelyje didesnė dalis gyventojų – moterys. Mokyklos Kuktiškėse nebėra, nors vaikų pačiame miestelyje – 61, iš jų – 8 studentai. Savaime suprantama, studentai semiasi žinių ir mokslo naujovių išvažiavę į didžiuosius miestus, o likusieji mokyklą lanko Utenoje. Kuktiškių mokyklos mokytojams taip pat tenka važinėti į Uteną ir mokyti uteniškius vaikus. Buvusios Kuktiškių mokyklos patalpose veikia biblioteka, medicinos punktas, vaikų darželis, čia pat įsikūręs ir energingų kuktiškiečių moterų klubas „Kuksa“. Anot Kuktiškių seniūnės G. Bivainienės, mokykla – tai yra švietimo, mokslo židinys. O turėti miestelyje mokyklą yra privalumas, tai suteikia gyventojams aktyvumo, didesnio judėjimo. Pašnekovė neslepia besidžiaugianti, kad miestelyje bent vaikų darželis dar gyvuoja. Nors lanko šią ugdymo įstaigą vos 7 vaikai. ,,Tikimės išsaugoti vaikų darželį, nors dauguma tėvelių, dirbančių Utenoje, ir savo vaikus veža į vaikų darželius Utenoje“, – sako seniūnė. Pašnekovė neatsimena, kada paskutinį kartą girdėjusi kokį gyventojo nusiskundimą. Pasak seniūnės, gyventojai gražiai tvarkosi savo kiemus, teritorijas. O atvykę čia gyventi ir įsigiję atokiau nuo Kuktiškių esančius apleistus vienkiemius juos pavertė pavyzdiniais. Ne viena kuktiškiečių šeima, gražiai besitvarkanti savo sodybą, rajono konkursuose užėmė prizines vietas ir gavo apdovanojimus. ,,Kai iš senojo seniūnijos pastato persikėlėme į šį naująjį, dabartinio parko teritorijoje buvo tiesiog šabakštynas. Rašėme įvairius projektėlius, gavome finansavimą ir tvarkėmės teritoriją. Įrengėme skulptūrų parką, kurį puošia Stanislovo Karanausko darbai, sukūrėme filmą apie Kuktiškių miestelį. Tai turbūt tas tvarkymosi pavyzdys ir užkrėtė gyventojus. O jei vienas kaimynas tvarkosi, tai ir kitą geras pavyzdys užkrečia“, – pasakoja seniūnė.

Motyvuoti darbo randa

Seniūnė džiaugiasi nuveiktais darbais, vietos veiklos grupės LEADER programos lėšomis įgyvendintais projektais. Išasfaltuotomis miestelio gatvėmis, 2014 metais įrengtu skulptūrų parku. Įrengtomis vaikų žaidimo aikštelėmis, išvalytais, pagilintais tvenkinukais, įrengtais lauko sporto treniruokliais, kuriais naudotis ir jais grožėtis gali visi miestelio gyventojai ar atvykę svečiai. ,,Dalį surinktų 2 procentų gyventojų pajamų mokesčio socialinės apsaugos ir darbo ministerija, pagal seniūnaitijų skaičių seniūnijose, skirdavo bendruomenių taryboms. Tai mes už tuos pinigėlius daug gerų darbų nuveikėme. Traktoriuką nupirkome, įsigijome kaimų gatvių lenteles su pavadinimais, žmones nuveždavome į ekskursijas. Gaila, bet buvo nuspręsta, kad bendruomenės tuos pinigėlius panaudoja neefektyviai“, – apgailestauja seniūnė. Nedarbas – tai viena iš didesnių seniūnijos problemų. Pasak seniūnės, jei žmogus motyvuotas – jis darbą suranda. O kiti galvoja, kad galima gyventi ir iš pašalpų. Naujas rajono tarybos sprendimas, kad gaunantys socialines pašalpas žmonės turės atidirbti kiekvieną mėnesį Kuktiškių seniūnę džiugina. ,,Jau nuo šių metų gegužės 1 dienos, kiekvienas norintis gauti pašalpą, už tai turės atidirbti skirtas valandas kiekvieną mėnesį. Tai gal taip didės pašalpų gavėjų motyvacija dirbti rimtą darbą ir gauti už tai atlygį, o ne dirbti vien tik už pašalpą“, – tikisi seniūnė G. Bivainienė. Kuktiškių seniūnė neslepia, kad tarp tų gražiai, tvarkingai gyvenančių kuktiškiečių yra ir tų, kurie nevengia pakilnoti ir taurelę stipresnio gėrimo. Bet nežiūrint į tai, kad vienas kitas kuktiškietis kartkartėm ,,sugriešija“ Kuktiškėse nebėra nė vienos socialinės rizikos šeimos. Anot seniūnijoje 11 metų dirbančios socialinės darbuotojos Danutės Burokienės, jos darbe tenka iš gyventojų ir piktų žodžių išgirsti. ,,Ne toks jau ir įdomus tas darbas. Bet būna ir gerų akimirkų, kai pavyksta nudžiuginti, padėti žmogui, tada jauti jo dėkingumą“, – sako seniūnijos socialinė darbuotoja Danutė Burokienė. Kuktiškėse veikia susibūręs aktyvių moterų klubas pasivadinęs „Kuksa“. Čia moterys vykdo įvairias veiklas: vyksta vilnos vėlimo pamokos, įvairūs sporto užsiėmimai. „Kuksos“ klubo moterys iš projektinių lėšų taip pat įsigijusios ir siuvimo mašinas, kuriomis gali pasinaudoti ne tik klubo narės, bet ir kiti seniūnijos gyventojai. Kaimo turizmo sodybos Kuktiškių seniūnijoje tik dvi. Miestelyje veikia ir dvi parduotuvėlės. Seniūnijoje yra veiklių žmonių, kurie, kaip sako seniūnė, nelaukia, kol jiems viskas bus paduota ant lėkštutės. Antai vieni užsiima medienos darbais – stato rąstinius namus, pirtis. Ričardo Deveikio vadovaujama įmonė gamina ir dengia stogus ekologiška danga. Editos Kaniušėnienės ir Valdo Biguzos šeima buvusio vaikų darželio patalpose įkūrę baldų gamybos fabrikėlį. Yra ir rimtesnių ūkininkų seniūnijos apylinkėse. Tai Kęstučio Gilio, Anelės Kaškevičienės, Jono Buroko ir kt. Beje ūkininkas Jonas Burokas pirmasis rajone užveisė mėsinių galvijų, augino Lietuvos sunkiuosius arklius, raguotąsias avis. Avininkyste užsiima ir seniūnaitis Mindaugas Bazys. O į Kuktiškes iš Vilniaus atsikrausčiusi Vaidos Česnulevičienės ir Gvido Pauliaus šeima užsiima netradicine veikla – gamina rankų darbo obuolių sūrius. Šiame kampelyje yra ir poetinio žodžio mylėtojų, kūrėjų. Tai Zita Dičiuvienė, Dalia Bubulienė, savitu stiliumi kurianti Anelė Araminienė. Anot miestelio seniūnės, ši moteris, A. Araminienė – šimtadarbė. Ji ne tik kuria eiles, ji ir tapytoja, ir audėja, drožėja ir skulptorė, duonos kepėja, trumpai tariant visų amatų meistrė. Levutė Meškauskienė savo kiemą puošia skulptūromis, o savo namuose Meškauskai yra įkūrę betoninių skulptūrų muziejų „Drakono džiunglės“.

IMG_0021

Į diskotekas susirenkantį jaunimą galima suskaičiuoti ant rankos pirštų

Kuktiškiečiai minėdami Šv. Jono atlaidus, tuo pat metu švenčia ir tradicinę kraštiečių šventę. Šios šventės metu pagerbiami seniūnijos jubiliatai. ,,Pasveikiname tuos, kurie savo sukaktį mini iki birželio 24 d., gimusius ir švenčiančius po birželio 24-osios pasveikiname rudeninės šventės metu arba sveikiname nuvykę į jubiliato namus. Inauguruojame ir pagerbiame kasmet renkamą garbės pilietį“, – pasakoja seniūnė. Kraštiečių šventėje seniūnaitijos, susibūrusios į bendrą kiemelį, svečius vaišina kaimiškais tradiciniais patiekalais. O  šiųmetėje kuktiškiečių kraštiečių šventėje dalyvaus ir baikeriai. Kraštiečių šventės organizaciniais darbais draugiškai pasiskirsto seniūnijos darbuotojai: kultūros darbuotoja planuoja šventės scenarijų, o seniūnė ieško rėmėjų. Rudenį vyksta „Grok armonika“ šventė, į šią šventę pagroti vis pakviečiamos naujos kapelos. Pavasarį vyksta poezijos šventė, tradiciškai švenčiama Elenos ir Antano Čiužų sodyboje. Tądien, kai lankiausi Kuktiškėse, Utenos kultūros centro Kuktiškių skyriaus kultūrinių renginių organizatorė Laima Kleinienė ir meno vadovė Stasė Kapcevičienė darbavosi parodų salėje. Šiuo metu čia eksponuojama vilniečio Vilmanto Ladygos skaitmeninės grafikos paroda ,,Baltų simboliai“. „Mes beveik kas mėnesį parodų salėje keičiame parodų ekspozicijas. Eksponuojame ir savų tautodailininkų darbus: Anelės Araminienės, Editos Kušleikienės, „Kuksos“ klubo moterų darbus ir kt.“, – sakė kultūrinių renginių organizatorė Laima Kleinienė. Anot renginių organizatorės, kuktiškiečiai nėra aktyvūs žmonės, į koncertus ar kitus renginius nesusirenka taip gausiai. Todėl rimtesni koncertai čia neorganizuojami, spektakliai su gastrolėmis nekviečiami. Į diskotekas, kurios vis dar retkarčiais surengiamos Kuktiškėse susirenka jaunimo tiek, kad galima ant rankos pirštų suskaičiuoti. Vis dėlto ir nedideliam ratui susirinkus tradicinės šventės vyksta. „Organizuojame Atvelykio šventę, šiais metais darėme edukacinį užsiėmimą, gaminome velykinius margučius ir jais puošėme skulptūrų parke augantį ąžuoliuką. Švenčiame Užgavėnes. Vienas iš planuojamų naujų renginių, su pačių atsineštomis vaišėmis – rudens lygiadienio šventė“, – pasakoja Laima Kleinienė. Aktyvesnės Kuktiškių moterys dainuoja susibūrę į „Kuktiškių ansamblį“, jam vadovauja Stasė Kapcevičienė. Renkasi į repeticijas jos du kartus per savaitę, tik vasarą rečiau, mat visos turi ir kitų rimtų pareigų savo daržuose. ,,Padainuojame ir savo miestelio šventėse, bet nevengiame ir išvažiuoti, kitiems pasirodyti“, – kukliai pasigiria meno vadovė Stasė Kapcevičienė.

Netradicinis verslas

Į Kuktiškes, iš Vilniaus, prieš 5 metus atvyko gyventi žemaičių – žurnalistės Vaidos Česnulevičienės ir farmacininko Gvido Pauliaus šeima. Neaimanuoti, nedejuoti ar pašalpų prašyti, bet dirbti.

IMG_0028

Vaida Česnulevičienė ir Gvidas Paulius ėmėsi netradicinio verslo

Nors šiems žmonėms imponavo Ignalinos kraštas, jie planavo užsiimti kaimo turizmu, bet pasak Vaidos Česnulevičienės, atsitiko truputį kitaip. Moteris niekada nesvajojo dirbti kartu su vyru ir nenorėjo, kad darbo vieta būtų šalia namų. Tačiau atsitiko būtent taip, kaip nenorėjo Vaida. Nors su šiuo kraštu jų nesiejo jokie ryšiai, visgi šeima apsigyveno Kuktiškėse. Įsigijo sodybą, o buvusioje pirtyje įsirengė obuolių sūrių gaminimo patalpas. „Mano mama virė obuolių sūrį, ji to išmoko iš savo mamos ir pasiūlė mums pabandyti tuo užsiimti. Pabandėme ir užsikabinome“, – pasakoja Vaida. Šios šeimos gaminamas produktas – brandintas rankų darbo obuolių sūris, turintis tautinio paveldo sertifikatą. Vaidos ir Gvido gaminamo sūrio receptui daugiau nei 100 metų, mat jie jau ketvirtoji šeimos karta gaminanti šį skanėstą. Sūrius gamina tik iš lietuviškų obuolių. Gamybos procesas reikalauja daug rankų darbo. Todėl tenka ir darbuotojų samdyti. Obuoliai nulupami, išimamos sėklidės, supjaustomi. Verdamas sirupas. Virimo procesas trunka nuo 3 iki 6 valandų. Tada produktas dedamas į tam tikras formas ir džiovinamas. Viso gamybos proceso trukmė – 40 dienų. Iš 500 kg obuolių pagaminama 100 kilogramų brandinto obuolių sūrio. Obuolių sūris skaninamas gvazdikėliais, kvapniaisiais pipirais, apelsino žievelėmis ir cinamonu. Kiti gaminami sūrio desertai, paskaninami uogomis, čili pipirais, imbieru ar net pomidorais, o vienintelis naudojamas konservantas cukrus. Ši šeima nesiskelbia ir per daug savęs nereklamuoja, tiesiog tyliai dirba savo darbą. Savo gaminius realizuoja prekiaudami didžiosiose mugėse organizuojamose Lietuvoje. Kuktiškiečių gamintais produktais taip pat prekiaujama ekologiškų ir natūralių produktų parduotuvėje „Bio sala“, parduotuvėse „Sūrio Džiugas namai“. Rankų darbo obuolių sūrio užsisako įvairios firmos, ministerijų atstovai šiuos sūrius veža į užsienį, kaip tradicinę lietuvišką dovaną. Sūriai iškeliauja ir į Lenkiją, Vokietiją, Estiją, Latviją, Rusiją, o pajūryje juos labai perka jūreiviai prieš išplaukdami į reisą. ,,Mes neužsiimame masine gamyba, dėl to, kad nukentėtų gaminio kokybė. Sūrio kainos nekeliame jau 4 metus ir jis kainuoja tik 25 eurus už kilogramą. Kai žmonės perka grybus nesako, kad brangu, o kai perka obuolių sūrį sako – brangu. Prieš pradėdami šį verslą ėmėme paskolą. Reikėjo viską įsirengti: patalpas, įrangą nusipirkti. Mes namuose niekaip nepabaigiame remonto, bet viską investavome į sūrių gamybą, o investuoti turėjome apie 100 000 eurų. Valdžia nė truputėlio nepadeda smulkiam verslui įsitvirtinti. Tik užregistravus įmonę, sekančią dieną jau skambina iš mokesčių inspekcijos“, – atvirauja Vaida Česnulevičienė. Anot Vaidos, jų šeima neatostogavusi jau 5-erius metus, plėstis ir daug uždirbti neplanuoja. Ir džiaugiasi tuo, kad klientai vertina produkto kokybę ir pažįsta jų gaminamo produkto prekinį ženklą.

IMG_0005Kuktiškių seniūnijos soc. darbuotoja Danutė Burokienė

IMG_0013

Meno vadovė (kairėje) Stasė Kapcevičienė ir kultūrinių renginių organizatorė (dešinėje) Laima Kleinienė

IMG_0041

IMG_0018

IMG_0039

IMG_0042

3118 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Comments (1)

  1. Utena parašė:

    Dešimt pijokų tikrai Kuktiškėse bus ne mažiau. Ir nereikia lia lia. Utena skylė, o apie Kuktiškes patylėsim.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.