Home » Pro dienų prizmę » Esame nuolat tikrinami

Esame nuolat tikrinami

Esame nuolat tikrinami

Stepas EITMINAVIČIUS

Prisimename išmintingus žodžius, kad žmogus tikrinamas šlove ir pinigais. Prisimename, tačiau kai susiduriame su konkrečiais atvejais, arba ironiškai šyptelime, arba pasipiktiname. Vis nesuprantame, kodėl nesame apsaugoti nuo šių ydų.

Kiekvienas galėtų papasakoti liūdnų ir linksmų istorijų apie tai, kaip pasikeičia pažįstamo asmens elgesys, kai jis tampa direktoriumi ar jo pavaduotoju, skyriaus vedėju ar kitokiu valdininku. Arba kai staiga praturtėja. Nustembame, nes staiga pajaučiame, kad žmogus, suvokęs savo visuomeninės padėties reikšmingumą, jau su kuklesnio likimo individais bendrauti nenori. Juokingiausia stebėti tai, kaip pereinama iš vienų bėgių į kitus: lyg ir vaidina demokratiškus, paprastus, tačiau esminiai žingsniai sako ką kita. Reikia bendrauti su sau lygiais (žmonės, matyt, sapnuose pamato, kas tai yra).

Man regis, dažnas savo vaikui kala į galvą, kad reikia siekti (čiupti?) kuo daugiau. Tai nieko smerktina, jei besivaržantys, kas kiek pasieks, netaptų savanaudžiai, savimylos. Lipa per kitų galvas? Dabar, ko gero, tai vadinama konkurencingumu, atkakliu savo tikslo siekimu ar dar kaip nors. Ironija? Gal.

Pastebima tokia taktika: žmogus, jaučiantis, kad sėdi geroje kėdėje, atsirenka, su kuo pravartu bendrauti, o ko paprasčiausiai nematyti. Viešumoje arba ir ne viešumoje toks gali daug pažadėti, tačiau nieko neįvykdyti. Jei kas, pasiteisinimo formulė geniali: jau tiek daug darbų, jau tiek daug darbų, jau esu taip užimtas, taip užimtas, atleiskite – nespėju.

Ką dažniau mato jaunimas: aroganciją, veidmainiavimą ar nuoširdų rūpinimąsi ne vien savimi? Kas ten žino… Viena aišku: pasaulis gražės, jeigu pastebės tokių, kurių nei šlovė, nei pinigai blogesnių nepadarys.

Prisimenu kai kuriuos savo profesorius: Donatą Sauką, Eleną Bukelienę, Viktoriją Daujotytę. Matydavau bei matau ir iš toliau, ir iš arčiau. Ką supratau? Kad didis žmogus yra labai labai paprastas, bet kuriuo momentu pasirengęs padėti visiškai negalvodamas apie užimamas pareigas. Neseniai Utenoje vyko tarptautinė poezijos šventė. Dalyvavo ir labai talentingų poetų. Ar su jais nebuvo įmanoma žmoniškai pasikalbėti? Anaiptol – santūrumu, kuklumu, dėmesingumu ne vienas apdovanotas. Kas tai? Trys „i“: inteligencija, išsilavinimas, išmintis? Bet jau nuo seno mąstau, ar įmanoma išmokti inteligencijos. Matyt, taip, jeigu asmens prigimtis išsaugojusi pagarbą kitam, kuklumą, nekenčianti elementaraus nemandagumo. Arba jei tėvai nuo mažens puoselėja teigiamus bruožus.

Bet girdžiu balsus: tyliuosius chamai išstums, paniekins, nesinori, kad vaikus kiti niekintų. Uždaras ratas? Manau, kad ne, kad dvasinis tobulėjimas ir yra didžioji siekiamybė. Turbūt vienintelė būtina. Bet tai turi būti susiję su kito matymu, su pagarba bet kokio likimo asmeniui.

Mes esame nuolat tikrinami garbe ir pinigais – ši tiesa amžina ir gal vien dėl to jau banali. Bet sutikime, kad bendraudami su pažįstamais ar mažiau pažįstamais mes jaučiame ir norą pasipuikuoti savo pasiekimais, jaučiame paslėptą poreikį kitą pažeminti. Yra išeitis? Žinoma – pačiam netapti tokiam.

1158 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.