Home » Protakos » Skaitytojos nuomonė: „Rašytojas ir rašantis – skirtingi dalykai“

Skaitytojos nuomonė: „Rašytojas ir rašantis – skirtingi dalykai“

Skaitytojos nuomonė: „Rašytojas ir rašantis – skirtingi dalykai“

Žurnalisto Ramūno Vaivados interviu su Silvija Vanagiene, aktyviausia lietuvių literatūros skaitytoja Anykščiuose

Kiek teko girdėti, atėjusi į biblioteką, iškart klausiate lietuvių autorių pačių naujausių knygų, kurių dažnai biblioteka dar neturi. Kur semiatės pačios šviežiausios informacijos? Beje, kokia Jūsų profesija?

Esu medicinos biologė. Deja, toje srityje dabar nedirbu, bet visada su nostalgija atsimenu vaizdus, matytus pro mikroskopo okuliarą: fantastiškų formų dažytos ląstelės, mikrointarpai, kristalai, prifarširuoti violetiniai makrofagų branduoliai, rausva ląstelių citoplazma su vakuolėmis. Argi tai ne fantastika? Ne meno kūriniai? Kiek aplinkui puikiausių dalykų. Ir pažinti ląsteles, ir nenustoti viskuo domėtis mane išmokė mano tėveliukas veterinarijos gydytojas Pranas Mažeikis. Jis ir dabar labai smalsus senjoras, visur dalyvaujantis, knygas skaitantis, visada lankantis knygų mugę, nors ir nelabai išgalintis ką nusipirkti, bet iš įdomumo. Tai ir aš laukiu naujausių „Nemuno“ ar „Metų“ numerių, iškart žiūriu, kas recenzuojama, kokios naujienos. Klausausi literatūrinių LRT laidų. Ir skubu į biblioteką.

Šiais laikais daugelis skaitytojų dažniausiai kremta užsienietiškus bestselerius, meilės romanus, garsenybių memuarus. Jūs gi renkatės išimtinai lietuvius. Kodėl?

Kaip šiais laikais atsispirsim totalinei globalizacijai, jei nepažinosim savo krašto, savo kalbos ir savo literatūros? Anądien apie tai užsiminiau vienai pažįstamai. Jinai manęs ir klausia, kokie tie lietuvių autoriai, kuriuos tu skaitai su malonumu? Aš išvardinau bent septynis. Jinai sako – negirdėjau nė vieno! Tai ir man jau nejuokinga.

Manau, kad turime labai gerų lietuvių rašytojų. O ir istorija, ir temos, ir kontekstai mums yra suprantamiausi, savi. Sutinku, kad negalime nesidomėti ir plačiau, įdomu paskaityti ir kitų šalių literatūros. Tačiau besąlygiškai pulti ir krimsti visokį užsienio popsą – ne man. Tiesiog gaila laiko.

Kokios knygos, kokie autoriai, žanrai Jums artimiausi? Ar Jums svarbus rašytojų amžius, vaizduojamasis amžius, politinės bei moralinės nuostatos?

Kadangi skaitau tikrai nemažai, tai jau lyg ir savaime jaučiu, kur tikrai gera knyga: tekstas lengvas, atrodo – nei pridėsi, nei atimsi, kalba gyva, šmaikšti, o gal kaip tik rami, herojai tikroviški, dialogai nedirbtini. Patinka ir įdomus turinys, netikėti siužeto vingiai. Bet žaviuosi ir tokia ramuma ir lėtuma, kaip V. Papievio knygose. Prieš kelionę į Paryžių atradau jo romaną „Vienos vasaros emigrantai“. Kaip man jis tiko! Paskui vis prisimindavau detales, bevaikščiodama bulvarais ir tiltais.

Labai patiko A. Zurbos trilogija „Savūnė“, „eina…“, „…jai tešviečia“. Savitas, ramus ir gilus pasakojimas apie moters likimą. Žaviuosi tokiomis knygomis, kaip R. Šavelio „Tamarikso žydėjimas“, V. Jasukaitytės „Stebuklinga patvorių žolė“, V. Juknaitės „Šermenys“, A. Baltakio „Strazdiškio baladės“. Patinka man H. Čigriejaus švelnus humoras, G. Dabrišiaus „nežemiškumas“ ir kiekvienos gamtos detalytės jautimas širdim, D. Kajoko „Ežeras ir jį lydintys asmenys“, K. Navako bravūra, R. Stankevičiaus, man atrodo, iškentėti, bet tokie šviesūs tekstai. Tiesiog pritrenkė A. Jakučiūno „Sergijaus Galo užrašai“ – emocingu ir argumentuotu pasakojimu. Tiesiog be atsikvėpimo perskaičiau B. Jonuškaitės romaną „Didžioji sala“. Labai nudžiugino dviejų puikių jaunų moterų bendras opusas – L. S. Černiauskaitės ir R. Šerelytės novelių knyga „Hepi fjūčer“. Jų stiliai tokie skirtingi, bet man jie taip derėjo vienas po kito! Labai rimta, profesionalia poete ir dramaturge laikau D. Čepauskaitę. O D. Mušinsko noveles skaičiau kaip pasigardžiavimą – po vieną prieš miegą. Tikro poeto J. Kalinausko metaforų gal aš ir „neperkandau“ iki galo, bet jaučiu, kad parašyta meistriškai. Kaip mane mokė du literatūros klasikai A. Zurba ir A. Baltakis: atsiverčiate tos knygos tą puslapį, perskaitote – ir suprantate, kad rašytojas tikrai talentingas…

Taigi, šiuo ilgu fragmentu norėčiau pasakyti, kad nei rašytojo amžius, nei vaizduojamasis laikmetis nesvarbu. Bet vis dėlto rašytojo moralinės nuostatos – labai svarbu. Jei rašytojas rašo su pagarba, atidumu, meile žmonėms – aš, kaip skaitytoja, tai iškart pajuntu. Vis dėlto turi būti pagarba ne tik savo profesijai – rašymui, herojams, bet ir skaitytojui. Aš netikiu tokiais rašytojais, kurie sako, kad jiems nesvarbu, ką pagalvos skaitantis, ar supras, ar gėrėsis, ar spjaudysis. Jeigu taip – tai tada rašykite dienoraštį ar dėkite į stalčių.

Ar nenusiviliate tais, kurie išpopuliarinti reklamos, televizijos, spaudos, interneto? Ką laikytumėt maloniais atradimais?

Būna visaip. Jeigu reklamuojama knyga tik dėl to, kad ją parašė koks nors žurnalistas su išgarsinta artiste ar kokiu žymiu žmogumi, o gal tiesiog leidykla meistriškai moka pateikti savo leidžiamas knygas, nebūtinai meniškiausias, siekdama tiesiog pelno, o gal autorius moka sukelti šauksmingą ažiotažą apie savo asmenį, tai man kartais apmaudu ar net pikta, kaip žmonės vis dėlto patiki ta šaukiančia reklama. Knygas reiktų rinktis ramiai, neskubant. Atrasti laiko, nueiti iš lėto į biblioteką, ten išgerti kavos, ramiai pailsėti, pavartyti knygas, juk jos dabar tokios gražios, spalvingos, dauguma stilingai išleistos. Manau, kad knygos paskirtis – „žodžiai į sielą“. Bet ir jų vartymas gali veikti tiesiog gydančiai. Džiaugiuosi, kai puikiai reklamuojami ir tikrai meistriški kūriniai: V. Papievio, K. Sabaliauskaitės, B. Jonuškaitės.

Naujausi mano atradimai yra du. Pirmas – tai jaunasis poetas Vainius Bakas. Kaip tik jo eiles pirmą kartą skaičiau „Nemune“. Ir nustebau – koks jaunas žmogus, o eilės sustyguotos rimtai, giliai ir su neprastu rimu! Dažnai mudu su vyru, rašytoju Rimantu Vanagu, ginčijamės ta tema – dėl rimo. Jo nuomone – surimuot gali bet kas, o štai giliai parašyt eilėraštį laisvai eiliuojant – ne kiekvienam duota, reikia pajaust kiekvieną žodį, niuansą, užuominą. Aš gi manau taip: jeigu tai eilės, mieli kūrėjai, būkit malonūs, pasistenkit žmoniškai surimuoti, nes mes, skaitytojai, vis tiek trokštam skambesio, harmonijos, muzikos! O jaunasis Vainius Bakas dar nudžiugino ir per Poezijos pavasario popietę prie Anykščių puikiosios bibliotekos gražų pavasario šeštadienį, švelniai pučiant vėjui, linguojant senų medžių šakoms ir čiulbant paukščiams. Man gražu, kai talentingi žmonės dar ir mėgsta savo darbą, atlieka jį su džiaugsmu, smagiai, tuo ir mus padrąsina, pralinksmina.

Antrasis atradimas – jaunoji poetė Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė. Su ja susipažinome Naisiuose, Zigmo Gėlės premijos už geriausią metų debiutą teikimo vakare. Labai nudžiugino jos moteriškai atviros, giliai išgyventos, brandžios eilės. Ir pati jaunoji kūrėja nustebino tiek savo grožiu, tiek, sakyčiau, ankstyva išmintimi. Jaunoji mama net su trim vaikeliais ant rankų sugeba išlaikyti pagarbą savo pašaukimui, su meile skaityti savo kūrinius.

Kokius pastebėjote mūsų šiandieninės literatūros bendrumus ir išskirtinumus, tendencijas? Apie ką lietuviai dažniausiai rašo? Sakoma: yra geras kinas, yra blogas ir yra lietuviškas. Ar tas pasakymas tinka ir lietuvių autorių knygoms?

Dabar pasakysiu labai iškilmingai, bet aš, skaitytoja, manau, kad tikroji lietuvių literatūra – įvairi, įdomi ir aukšto meninio lygio, ką čia kuklintis – pasaulinio. O jei kas mums trukdo, tai nebent amžinas nepilnavertiškumo kompleksas, kaip, beje, akivaizdus ir visose gyvenimo srityse. Tikri kūrėjai dažnai būna kuklūs, o ir neturi vadybos įgūdžių ar asmenybės bruožų, kurie padėtų patraukti dėmesį. Apie finansinę knygų leidybos pusę skaudu ir kalbėti. Čia turiu iškart pabrėžti, kad kalbu apie tikrą kūrybą ir tikrus rašytojus – ne „rašančius“, ne mėgėjus, ne krūvas atsiminimų ar visokius kelionių įspūdžius ir kt., kuriais mus užvertė jau belaikantys save rašytojais. Jie turi savo skaitytoją – ir užtenka. Turime atskirti, kas yra kūrėjas – ir kas yra rašantis žmogus. Nenoriu nieko įžeisti, tiesiog išsakau savo nuomonę, kad susigaudytume, apie ką kalbame.

Atsimenu, besilankant Los Andžele, buvome pakviesti į išeivijos lietuvių autorės knygos sutiktuves. Ar galėtų kada pasvajoti mūsų rašytojai apie tokią šlovę? Jauna autorė sulaukė pilnos salės plojimų, knygos kaipmat buvo išpirktos. Po to jos laukė kelionė po Lietuvą, susitikimai, reklama, susižavėjimas. Nors apie knygą bent aš negalėčiau daug gero pasakyti.

Vienas smarkiai apsiskaitęs mokslų daktaras man pasakė: „Vyresniųjų lietuvių romanuose per daug mėšlo kvapo.“ Su tuo nesutinku. Manau, kad apie mūsų istoriją, vargus, kaimą ir jo nepaprastai nuoširdžius vargstančius žmones yra parašyta tikrai puikių knygų. O kokią patirtį, kokius jausmus mums pateikia jaunieji, jeigu jie patys dar blaškosi, analizuoja save ir dažnai nežino, kaip čia įmantriau išsireiškus: kad būtų ir lygis, ir nauja, ir skandalinga?

Jeigu pati būtumėt rašytoja, apie ką bandytumėt kurti? Kitaip tarus, ko pasigendate šiandienėje mūsų literatūroje? O jeigu galėtumėt patarti mūsų autoriams, ką jiems pasakytumėt?

Mano mama Anelė sakydavo: „Jeigu būt artistu – tai tik labai geru, kitaip – geriau visai nebūt.“ Aš taip pat manau, kad rašytojas – kūrėjas, o ne tik rašantis. Jeigu neturi, ką pasakyti arba nemoki to tinkamai padaryti – verčiau rašyk laiškus, kurk kupletus draugų jubiliejams, šventėms. Tikri kūrėjai žino, ką daryti, o dar nesubrendusiems linkėčiau dėmesio ir meilės žmogui. Kaip apmaudu, kai per Poezijos pavasario skaitymus kai kurie autoriai suburba sau kažkokias minties raizgalynes – ir atsisėda. Kam jie tai daro – sau, kitiems, kosmosui?

Labai džiaugiuosi, kad vis atrandu ir atrandu gerų knygų, nes skaitymas man teikia malonumą, veikia kaip dvasinė terapija. Džiaugiuosi ir tais, kurie atrado savo vietą ir dirba tai, ką geriausiai sugeba – talentingai rašo.

1121 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.