Home » Gallery » Aktualijos » Išvaduotas nuo karvių ir ralistų Zarasų aerodromas laukia investicijų

Išvaduotas nuo karvių ir ralistų Zarasų aerodromas laukia investicijų

Išvaduotas nuo karvių ir ralistų Zarasų aerodromas laukia investicijų

Kristina SAKAITĖ

Zarasų pakrašty, Dimitriškėse esančiame aerodrome, vienu metu tapusiame ganykla ir neoficialia ralistų treniruočių aikštele, vėl burzgia motorai. Čia startuoja ir leidžiasi motorizuoti parasparniai, vaikai mokosi skraidyti sklandytuvais. Vis tik aviatoriai mėgėjai nerimauja, kad tikro šeimininko neturintis aerodromas pasmerktas ir puoselėja viltį jį atgaivinti.

Reikia investicijų

Rajoniniai aerodromai priklauso valstybei, o valstybės požiūris toks, kad ji nieko nedaro. Šeimininkas neva yra – aerodromai priskirti klubams, bet realiai per 26-erius nepriklausomybės metus, kai vykdomi Europos sąjungos finansuojami projektai, aerodromai nėra matę nei vieno cento tų pinigų. Savivaldybė paremia vieną kitą klubą. Bet… Zarasų aerodromas – 10 ha ploto, Marijampolės – 80 ha. Ką už 3–4 tūkst. eurų tokioje teritorijoje galima padaryti?“ – apie įsisenėjusią problemą kalbėjo Zarasų aeroklubo „Orlėkis“ vadovas Evaldas Stanys. Anot pašnekovo, norint „reanimuoti“ aerodromą, reikėtų bent 200 tūkst. eurų investicijų. Pvz., Utenos aerodromo teritorija yra panaši, bet jis gyvas tuo, kad ten labai daug privačių lėktuvėlių.

DSC_1874

Parasparnininkas Evaldas Stanys / Kristinos Sakaitės nuotraukos

Garsūs pasvarstymai, kad Zarasuose gyventojų mažėja, o jaunimo visai nedaug beliko, todėl nebus kam skraidyti, aviatorių planų atgaivinti aerodromą neatvėsino.

Statistika tokia: Zarasuose yra 7 tūkst. gyventojų. Mieste atnaujintos 9 krepšinio, tinklinio, teniso aikštelės. „Net neabejoju, kad šiuo metu tik vienoje atnaujintoje sporto aikštelėje rastume žaidžiančių vaikų. Aerodromas yra toks pat sporto aikštynas. Tačiau jeigu niekas nesiginčija, kad šiuos aikštynus reikia atnaujinti, kuo blogiau hipodromas už stadioną? – retoriškai klausia klubo vadovas. – Jeigu savivaldybė sukurtų infrastruktūrą, VšĮ, mes teiktume tą paslaugą.“

Skraidymo entuziastų vizija: sudaryti sąlygas nusileidusiam lėktuvėliui „nakvoti“ po stogu, tam reikalingas angaras. Lėktuvas yra brangus daiktas, ir turistas nelabai norės palikti jį pievoje. Pastatyti angarą kainuotų apie 70 tūkst. eurų. Turėtų būti minimalūs nameliai, kur atskridęs aviatorius galėtų pernakvoti, kuro įpylimo paslauga. Aviaciniai turistai ypatingi tuo, kad kolekcionuoja pačią kelionę. Įspūdis iš dangaus yra didesnis negu nusileidus, gal kada nors dėl skrydžio pamišęs aviatorius sėdėdamas po sparnu pasakos, kaip skrido virš Zarasų…

Dabar aerodrome yra privatus angaras, bet įsiterpti į privačią erdvę gana sudėtinga. Jeigu miestas nori skatinti aviacinį turizmą, vadinasi, miestas ir turi pastatyti patalpas lėktuvams saugoti“, – įsitikinęs E. Stanys.

DSC_1903

Aerodrome ganėsi karvės

Daug metų ekstremalių pojūčių mėgėjai grožėjosi Zarasų apylinkėmis leisdamiesi parašiutu. Tų šuolių buvo vis mažiau, lėktuvai kildavo vis rečiau. 2010 m. Dimitriškėse parašiutininkai leidosi paskutinį kartą. Zarasų aerodrome atsirado toks reiškinys kaip besiganančios karvės. Buvo laikotarpis, kai aerodromo veiklai apmirus, per jį skersai išilgai važinėjo ūkininkai. Lėktuvų angare buvo sumontuotas gateris, pradėta pjauti lentas. Atsiradus skraidymo entuziastų, opi problema jiems tapo vandalai. Pakilimo aikštelė – puiki vieta treniruotis jauniesiems ralistams, paišantiems saulutes. Po tokios saulutės velėna būna išversta lyg traktoriaus plūgu. Parasparnininkai kitą dieną imdavo grėblius ir lygindavo. Ilgai kovojo, kol atsikratė ralio mėgėjų. Nors žemės žaizdos dar matosi. Pasistatė užkardas, ženklus, apjuosė aerodromą, kaip patys sako, prieštankiniu grioviu. Dabar užeina šernai, kurmiai, bet jų pėdsakus panaikinti lengviau, nei žmonių.

DSC_1882Instruktorius Audrius Kuzma

Kurmiai neskraido

Nežinau, ar yra žmonių, abejingų aviacijai. Netgi mitologijoje Ikaras su Dedalu sparnus iš plunksnų darė. Žmogus stebi dangų, skrydį, paukštį, ir turi būti labai didelis kurmis, kad nenorėtų skristi. Žmonės įsivaizduoja, kad aviacija yra kažkas neįkandamo. Tačiau laikai keičiasi ir aviacija yra prieinamesnė negu atrodo. Kažkada tarybinėje santvarkoje tai buvo tarsi uždara sekta. Dabar ateities transportą mes matome kaip aviacijos transportą – dronai, skraidančios lėkštės – tai neišvengiamai taps kasdienybe. Aviacijos idėja gyva visur ir visuomet. Turbūt nėra vietos, kur nebūtų aviatorių. Kaip ir bet kokiai veiklai, tam reikalingos sąlygos. Štai Zarasuose paleidom lynų trasą, ir nežinau, iš kur susirinko tiek žmonių su vandenlentėmis ir hidrokostiumais, kai vyko jos bandymas. Į Zarasus atvažiavau gyventi 2002 m. Čia, Zaraso ežero pakrantėje, buvo medžiais apsaugęs takas. Vakarais jis būdavo tuščias – nesutiksi nei vieno žmogaus. Kai sutvarkė pakrantę, iš kažkur atsirado žmonių. Lygiai tas pats ir su aviacija – ji galbūt niekada nebuvo mirusi“, – sako parasparnininkas.

Evaldas Stanys pradėjo skraidyti 2004 m. Tuomet skraidė vienas, vėliau atsirado mokinių. Klube „Orlėkis“ motorizuotais parasparniais mokėsi skraidyti 20 žmonių, dabar skraido – pusė tiek. Vieni turi nuosavą įrangą, kiti skolinasi. Lėktuvas – tai transporto priemonė, kurios greitis apie 200 km/h, o parasparnio greitis triskart mažesnis. Parasparnininkas nesiveržia į varžybas ir prisipažįsta neturintis konkuravimo dvasios. Pasakė sau, kad yra skrendančių daug geriau, tad kam nuvažiavus bandyti kažką įrodinėti ir draskytis marškinius, kad parsivežtų kažkur „Senukuose“ nupirktą taurę? Skraido savo malonumui. Net savo mokiniams sako: „Išmokysiu skristi saugiai, jei norėsite aštrių pojūčių – ieškokite kito mokytojo.“

Klube buvo ir nelaimių. Žmogus liko suluošintas, bet jis buvo ekstremalas. Jei jis būtų baikeris – būtų važinėjęs ant vieno rato ir kažkada nugriūtų. Jis lygiai taip pat skraidė. E. Stanys sako, kad negalima kaltinti nieko kito, išskyrus norą daryti daugiau negu sugebi. Paskutiniai metai Lietuvos aviatoriams buvo pažymėti nelaimėmis.

Aerodrome antrus metus šurmuliuoja vaikai, čia veikia Lietuvos Broniaus Oškinio vaikų aviacijos mokyklos filialas, vaikus skraidyti sklandytuvais moko instruktorius Audrius Kuzma.

Pernai, kol neturėjo savo įrangos, vaikus veždavo į Ignalinos rajoną pas instruktorių Raimondą Žievį. Lietuva – vienintelė šalis pasaulyje, kur vaikams leidžiama sklandyti nuo 9 metų amžiaus.

Pirmais metais vaikai rieda, t. y. bando išlaikyti kryptį. Paskui pradeda šuoliuoti – kilsteli 20–30 cm nuo žemės, pradeda skraidyti nuo 1 m aukščio, vėliau kyla aukštyn iki 5 m. Vasarą į aerodromą renkasi vaikai su radijo bangomis valdomais lėktuvėliais.

Vietos politikai uždegė žalią šviesą

Po paskutiniojo Zarasų rajono savivaldybės tarybos posėdžio E. Stanys tarybos nariams pristatė aerodromo problemas ir teigia sulaukęs pritarimo atgaivinti miestui svarbų turizmo ir pramogų objektą. Tačiau kol aerodromas yra valstybės nuosavybė, savivaldybė negali į jį investuoti.

Reikės kreipimosi į Vyriausybę, prašyti žemės patikėjimo teise – tai gali užtrukti pusmetį. Bet iš principo tarybos nariai ir meras uždegė žalią šviesą, kad procesas pajudėtų“,– teigė zarasiškis.

Aviacinis turizmas Lietuvoje – dar naujas dalykas. Apie jį daugiau kalbama nei daroma. „Manau, kad latviai yra toliau pažengę šia linkme. Jie pirmieji apmokestino aerodromus, nusileidimą ir visi stebėjosi: kas pas jus skris. Tačiau kai atsirado nusileidimo mokestis, buvo ženklas, kad aerodrome yra kažkoks servisas. Privačių lėktuvų Europoje yra labai daug – angarai lūžta.

Kodėl niekas nesileidžia Zarasuose? Čia angaro negausi, kuro neužsipilsi. Todėl skrenda kažkur į Biržus, kur nusileidus gali tą paslaugą gauti. Aš nemanau, kad Zarasuose aviaturistų bus begalė. Tegul pradžiai atskrenda bent penki. O paskui jie paskelbs kitiems“, – sako motorizuotų parasparnių entuziastas, klubo „Orlėkis“ pirmininkas Evaldas Stanys.

aero7

Zarasų aerodromo vizualizacija

DSC_1909

2068 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.