Home » Kultūra » Leliūniškių spektaklis „Pupos“ atstovaus Utenai regioniniame ture

Leliūniškių spektaklis „Pupos“ atstovaus Utenai regioniniame ture

Leliūniškių spektaklis „Pupos“ atstovaus Utenai regioniniame ture

Stepas EITMINAVIČIUS

Mums svarbią dieną – liepos 6-ąją – Utenos kultūros centre vyko XXIII Lietuvos suaugusiųjų mėgėjų teatrų apžiūra-šventė „Atspindžiai“. Žiūrovai rinkosi į rajoninį turą. Parodyti keturi spektakliai – vaidino Daugailių, Tauragnų, Leliūnų ir Sudeikių atstovai.

Kartais atrodo, kad pagrindinė meno (tad ir teatro) tema yra ši: „Kas esame vieni kitiems?“ Kai apie tai galvojame, galbūt neretai mėginame suvokti savo esmę, paskirtį, bet tai dažniausiai ir paaiškėja iš ryšių su kitais. Apie tai mąsčiau žiūrėdamas keturis spektaklius. Man buvo įdomu suvokti, kodėl pasirenkami būtent tie kūriniai, kas jais norėta pasakyti. Na, žinoma: režisierių, aktorių sumanymus mes galime kitaip interpretuoti, susieti su sava patirtimi.

Man atrodo, labiau buvo orientuotasi į tradicines raiškos formas. Sunku suprasti, ar tokio veiksmo ilgisi žiūrovai, ar jis mielesnis patiems kūrėjams. Be abejo, svarbiausia, ar pavyksta sudominti trumpa gyvenimo atkarpa, ar įtikinami veikėjai, ar įtaigios mizanscenos.

Kelios mano, kaip žiūrovo, pastabos apie matytus spektaklius.

Daugailiškiai pasirenka Viktoro Miliūno „Seseris“. Situacija ir amžina, ir aktuali, kurią apibūdina toks ištartas sakinys: „Iš vienos algos neišgyvensi, nesutaupysi.“ Kas tada? Praturtėti neleistinom (nusikalstamom) priemonėm. Iš fabriko pavagiami sidabrinių lapių kailiukai – tai ir intriga, ir konfliktas, ir charakterių atskleidimo būdas. Kaip į tai reaguojama? Ar pakenkiama kitiems? Regis, nesudėtingas veiksmas, regis, nėra svaresnių apmąstymų, tačiau ši situacija patikrina visus.

Sudeikių teatro mėgėjai sustoja ties Žemaitės pjese „Apsiriko“. Komiškos situacijos, kurias aktoriai puikiai jaučia bei geba atskleisti. Kaip žinome, ši rašytoja savo kūryboje kalbėjo ir apie nelaimingas šeimas, nes jos buvo kuriamos ne iš meilės, o dėl pinigų. Sudeikių spektaklyje pasijuokta iš jaunikio medžiojimo. Man regis, tai daroma vykusiai.

Antano Tulio „Paskutinis pasimatymas“ – sudėtingas pasakojimas apie šeimos nesantaikos priežastis, kurias gvildena tauragniškiai. Taip, viena iš priežasčių irgi turtas. Sūnus grįžta iš Amerikos. Lyg ir kitoks žmogus, lyg ir daugiau pasiekęs. Bet kai sužinoma, kad jis nieko nesutaupė, nieko neturi, veiksmas pakrypsta gana nelaukta tėkme. Net sunku suvokti, kokia yra motina, net sunku pajusti jos kitimo šaltinius. Įsiminiau baltą spalvą – mano manymu, ji labai padėjo spektaklį prisijaukinti.

Leliūniškiai pasirinko Daivos Čepauskaitės „Pupas“. Tai stabtelėjimas prie mūsų kasdienybės rutinos ir galimų praskaidrėjimų, tai mėginimas pažiūrėti į save, į kitą tarsi pro didinamąjį stiklą. Kas aš esu kitam? Kuo kitas yra man? O kas esame abu? Šeimos buvimo kreivės atskleistos labai įtikinamai. Žmonės daugybę metų (bene 50) kartu, tačiau nebuvo kada įsižiūrėti į artimą žmogų. Tragiška? Taip. Aktualu visiems laikams? Taip. Daivos Čepauskaitės kūrinys geras, bet ir spektaklis taip pat pavykęs. Sąlyginė situacija, nors ją galėtume pavadinti ir buitine: vyras ir žmona atsiduria lifte, durys neatsidaro, turi kurį laiką pabūti vieni. Apie ką kalbasi, kaip bendrauja? Nemirk pirmas, nemirk pirma – tiek atodūsiai, tiek išpažintis. Sutuoktiniai tarsi įkalinti narve. Šitai galėtume labai įvairiai interpretuoti. Spektaklio kūrėjai suteikia mums šią galimybę. Po užgauliojimų, po gražesnių sakinių kinta erdvė – lifto durys atsidaro. Kas bus toliau? Ar vyras ir žmona pasimokė iš to įkalinimo? Deja, kiek suprantame, vėl tas pats uždaras ratas.

Nesinori kalbėti apie aktorius, kurie labai patiko, kad neįžeisčiau kitų. Nesinori kalbėti apie trūkumus (neapgalvotas, neišradingas mizanscenas, kai kurių aktorių negebėjimą atskleisti savo personažų kitoniškumo, savitumo), tai kultūros darbuotojų duona. Noriu priminti, kas spektaklius režisavo. Daugailių režisierė – Jūratė Paliulienė, Tauragnų – Loreta Juškienė, Sudeikių – Angelė Dikmonienė, Leliūnų – Šarūnas Kunickas.

Ką nusprendė vertinimo komisija? Visų narių nuomone, geriausias spektaklis yra Leliūnų „Pupos“. Jis ir atstovaus Utenai regioniniame ture.

020jpg

Tauragniškiai vaidina  A. Tulio „Paskutinį pasimatymą“ / Adolfo Sinkevičiaus nuotraukos

014jpg

1144 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.