Eilėraščiai

…

Rimantas Vanagas, Anykščiai

PRADŽIOS

Kažkas iš tankmės man kužda,

kaip mes mokėmės skaityti

iš medžių lajos ir vandens.

Kaip, žvalgydamies po žeme,

mokėmės tikėti,

kad gyvensime.

Kaip mūsų sentėviai

keliaudavo žvaigždėmis

ir susirasdavo savąsias.

O prie ugnies šnekučiuodavosi,

gardžiuodamiesi žodžiais

it kasdieniu valgiu.

Maži, žemiški mūsų dievukai

tada išlįsdavo iš drevių,

krykšdavo, plodavo delnais.

O dabar aš skaitau

pelenų knygoj,

kad mes niekada nebuvom

nei gimę, nei mirę –

tik prisikėlę.

MAŽOJ ŠALY

Maža mūsų šalis:

Slėnis, medis,

Po juo vaikas,

Šaltinis šildosi prie kojų.

Nebaisu vėjo,

Švilpaujančio lapuose,

Nei lietaus, šlamančio

Lietuviškais žodžiais.

Nebaisu slenksčio –

Išmoksiu jį peržengti,

Nei vandenio, grobiančio

Prisiminimus.

Baisu tik drebančio

Motinos balso

Ir šūvių aido

Jos išplėstose akyse.

VARPAI

Tie patys varpai

šaukia kitus žmones,

iš pašilių jie traukia

linksmi ir basi –

sekmadienis!

Nuo kalno –

balti bokštai,

karvelių pulkas

aplinkui

sukas kaip karuselė.

Iš ten diemedžiais

ir jurginais

kyla dangun giesmės,

atleistos nuodėmės

ir atodūsiai.

Ten čiuža baltai

nušveistos grindys,

išsišovusios jų šakos:

išliksi, sako,

jei būsi kietas!

Ten stebuklingas laikas,

kai vyžočius jausdavos

kuo tik nori –

Dievo avinėliu,

angelu ar karalium.

Tačiau tie patys varpai

šaukia jau kitus žmones, –

kurčnebyliai

spokso nuo kalno

lyg plastmasinės lėlės.

IŠ POKARIO AKIVARO

Ko jie taip žvilgčioja į mane,

Tie jauni, per anksti išėję?

Gal turėjau gimti tuomet,

Kaip ir jie?

Gal tą patį juodbėrį žirgą

Turėjau pasibalnot,

Kad ligi brėkštančio ryto

Nespėčiau namo?

Gal tą pačią nelemtą kulką

Turėjau pasidalint,

Kad kartu su jais atsigulčiau

Auksiniam Peslių smėly?

Mėnuliui, saulei, žvaigždėms

Užtemus ir nebepatekėjus,

Būčiau švietęs Šventosios dugne

Ramus akmenėlis.

O dabar, kas dabar?

Tarsi kaltas, tarsi išteisintas –

Bet kas naktį vis joju karan,

Vis brendu per tą patį raistą.

Per tą patį kruviną raistą,

Duobę karštų pelenų.

Kad skauda lig šiol – nekeista,

Bet kodėl iki šiol gyvenu?

VORUTA

Eilėrašty galiu kalbėtis su karaliais

ir darinėt pilių geležinius vartus,

kartu su Mindaugu išjot į karą

dėl kūdikio, užgimsiančio rytoj.

Vaivorykštė viršum ūksmingų girių,

virš purpurinės upės, tekančios danguos –

tai ženklas, kad gyvens nemiręs

tas baltas kūdikis iš kraujo ir liepsnos!

Ropos karai, raupsai ir piktos votys

bjauros jo veidą, kandžios ir kankins –

o jis švytės lyg skydas sidabruotas,

lyg jaunas mėnuo mėlynoj nakty.

Ant kalno raganos lakstys padūkusios,

maišys nuodų taures, šnibždės užkeikimus, –

o jis vis tiek gyvens, tas baltas kūdikis

lietuvišku vardu, lietuviškos kilmės!

MŪSŲ

Mūsų šventieji –

Kurie atėjo

Iš girių, upių ir molio rudo –

Užtat jų niekas,

Net šiaurės vėjas

Įtūžęs neparklupdė!

Mūsų didvyriai –

Kurie ir numirę

Vis tebežiūri į dangų:

Jame kaip žvaigždės

Švytuoja mirga

Tėvų nameliai brangūs!

Mūsų herojai –

Kurie raudojo,

Džiūstantį medį apsikabinę –

Ir medis vėl kėlės,

Plačiai kerojo –

Ir ošė viršum galvų tėvynė!

SVEIKA, ŠVENTOJI!

Sveika, Šventoji,

Malonės pilnoji,

Mes su tavimi

Vėtros genami,

Gruodo geliami!

Pro ašaras mėlis,

Tarp dantų smėlis –

Mūsų gyvenimėlis.

Ale kaip gera

Rytą vakarą

Klausytis vandenio –

Kaip ulba ir kliokia,

Griežia ir marma,

Dūžta ir skalbia,

Akmenis kalbina,

Krūtinėje alma, –

Amen!

BRĖKŠTANT

Nežinau, iš vilties ar iš liūdesio,

Nakčia sapnavau, kaip kažkur pašilėj

Dūzgė bitės, o svaigų medunešį

Laimino vienišas rūpintojėlis.

Kelio dulkės, ar atnešat, ar išsinešat?

Ar užklojat, ar vis dar paliekat kelią?

Devyngalvis tas laikas, begėdis slibinas,

Pasigrobiantis mylimiausią mergelę.

Ogi mes… Dievas mato – nenorim mirti!

Tik žiūrėt ir žiūrėt pro mėlyną langą,

Kaip nematomi svertai, negirdimos svirtys

Kelia mėnesį į vaiduoklišką dangų.

Kelia kūdikį, iš gimtojo molio nužiestą,

Žaliuosiuos šilkuos rūpestingai suvystytą.

O kai jis prašnekės, nušvis pašvaistė:

Labas rytas. Mes gyvi – labas rytas!

RIMAI

Žmona neduoda ramybės:

Rimai, kur tavo rimai?

Ar negirdi rimo,

Kai prie Šventosios rymai?

Ar nematai rimo

Medžių rievių rietimuos?

Ar nejauti rimo,

Kai bitė dūzgia viršum viržyno?

Eilėrašty rimas –

Tai kaip širdies plakimas!

Rimuok, Rimai!

MYLINTIEJI. I

Mylintieji

visada gražūs:

baltos žuvys

ryto brėkšmoj,

besiglaustančios,

dugno žolę

beglostančios.

Ir paukščiai jiems

gieda melsvais

angelų balsais,

ir medžiai

slaptingai šlama,

atsižadėję

savo pačių šešėlių.

Visko

dar tik pradžia:

dar tako pievoj nėra,

tolimi uostai

dar tebeūkauja

it mieguisti apuokai,

ir žadėtoji saulė

dar negimė

iš nekalto

prasidėjimo.

MYLINTIEJI. II

Mylintieji

visada nekalti:

jų blakstienos trapios

kaip tyrų snaigės,

o pirštai

vieversiais čiulba.

Mylintieji

visada laimingi,

net tada, kai kenčia:

iš jų skausmo –

šiltos šilkverpių gijos,

nušlifuoti kalnų

deimantai.

Mylintiems

visada atleidžiama,

kaip upei

ir samanai,

kaip dangaus delnams,

saugantiems

mūsų gyvenimus.

Mylintiems

visada sunku,

nes kas pasotins

akinančias jų akis,

nuramins

besidaužančias

jų širdis,

o pažadus pavers

krištolo karoliais?