Home » Gallery » Verslas » Uogų augintojai pratina prie naujų skonių

Uogų augintojai pratina prie naujų skonių

Uogų augintojai pratina prie naujų skonių

Kristina SAKAITĖ

Viskas nudžiuvo, uogų nebeauginu, tai jau užmirštas reikalas“, – sako ilgametis uogų augintojas iš Daugailių seniūnijos. Ne vienas ūkininkas netekęs kantrybės kovodamas su klimato sąlygomis užarė uogynus. Užpaliuose (Utenos r.), anot specialistų, „rizikingoje teritorijoje“ jau aštuonerius metus uogas auginantis Sigitas Sinica nesiblaško ieškodamas naujos veiklos ir skaičiuoja pirmąjį derlių. Augina avietes, juoduosius serbentus, šilauoges, pernai užveisė ir gervuogių.

Pamėgo šilauoges, pamėgs ir gervuoges

Kai iš Vilniaus į uošviją Užpaliuose atvykęs S. Sinica su šeima pradėjo auginti šilauoges, šios uogos buvo dar naujovė. „Kas čia per uogos, kodėl už mėlynes brangesnės?“ – sulaukdavo klausimų. Vietiniai gyventojai uogų nepirko iš principo – kam mokėti už tai, ką pats gali užsiauginti? Dabar jau niekam nereikia aiškinti, kas ta šilauogė ir kuo ji naudinga. O gervuogių dar beveik niekas neaugina. Užpalių vilnietis juokiasi, kad pripratins lietuvius ir šias uogas valgyti.

Užpalių apylinkėse buvo gal 10 uogų augintojų, daugelis nuvargo, keitė ūkininkavimo kryptį. Šiame krašte Sigitas liko turbūt vienintelis mišraus uogyno šeimininkas. Kaip pats juokauja, dar vienas vilnietis, iš jo nusižiūrėjęs, Ilčiukuose augina keletą hektarų šilauogių.

2,4 ha uogynų su šeima prižiūrintis S. Sinica didžiąją dalį uogų perdirba – spaudžia sultis. Turguje stovėti neturi laiko, be to, reikėtų samdyti pagalbininkų, tačiau ūkininkas nori, kad ši veikla išliktų tik šeimos verslu. Sultis realizuoja Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. „Lietuvoje nėra rinkos šviežioms uogoms. Mus gelbsti latviai, kuriems ūkininkai parduoda juoduosius serbentus. Neginame savo rinkos. Uogų kainas Europoje diktuoja lenkai. Šiuo metu mums tai neaktualu, nes uogas perdirbame. Dalį uogų parduotume tiesiogiai vokiečiams, bet nuskintų laikyti ilgiau negalime, nes neturime šaldytuvų. Pernai užauginome daugiau aviečių nei reikia gamybai, tad dalį pardavėme tarpininkams, vežantiems uogas į Vokietiją. Didmenininkai mokėjo po 2 Eur už kilogramą aviečių – mums tai gera kaina. Savo klientams Vilniuje parduodame po 3 Eur už kilogramą. Žinoma, šiais metais kaina truputį keisis. Turgaus prekiautojai kainas iš litų pavertė eurais santykiu vienas prie vieno. Mes negalime sau to leisti – turime sutartį“, – pasakoja ūkininkas.

Dangaus neužprogramuosi

Rankų darbą Sinicų uogyne iš dalies palengvina kombainas, kuriuo nurenkami juodieji serbentai. Kai kurios uogos truputį susimaigo, praranda prekinę išvaizdą, bet gamybai tinka. Nurinkti visą derlių rankomis nėra galimybės, nes trūksta talkininkų: vietiniai gimnazistai kažkur išsivažinėję, o suaugusieji darbininkai dažniausiai vieną dieną dirba, tris švenčia. Tokia kitų ūkininkų patirtis, todėl Sigitas į talką kviečiasi šeimyną: žmoną, suaugusius vaikus.

Juodųjų serbentų derlius šiais metais vidutinis, šilauogių bus pusė to, ką pernai užaugino, o aviečių dar laukia, jas pradės skinti tik rugpjūčio mėnesį. Dangaus neužprogramuosi: kai mėnesį nelijo, buvo blogai, dabar mėnesį pliaupia – vėl bėda. Šilta žiema buvo. Vasario mėnesį temperatūrai pakilus iki 6–8 laipsnių, šilauogių pumpurai ėmė brinkti, o paskui nušalo pusę derliaus pradangindami. Sigitas sako konsultavęsis su mokslininkais ir tie patvirtinę, kad šiame regione – rizikinga zona ir klimatas kitoks, nei tarkim už Kauno… „Pradėdamas ūkininkauti galvojau, kad 80 proc. derliaus gausos priklauso nuo manęs, o 20 proc. – nuo klimato sąlygų. Paaiškėjo, kad geriausiu atveju ūkininko darbas lemia tik pusę sėkmės, visa kita reguliuoja gamta“, – patirtimi dalijasi S. Sinica. Ir priduria: laukui bėgant uogas auginti netapo lengviau: kokia bebūtų patirtis, vis vien užlipsi ant grėblio. Nepaisant to, į ūkį daug darbo, vilčių, pinigų įdėta. Nesinori visko mesti ar blaškytis po šitiek metų. Ūkininkas mąsto pragmatiškai: per mažai turįs žemės, todėl augina brangiausias kultūras. Burokų, bulvių sodinti nenori ir nemoka.

Klientai atvažiuoja tiesiai į laukus

Vytautas Vanagas savo uogyne Šiaudinių kaime (Utenos r.) juoduosius serbentus pradėjo skinti prieš porą savaičių. Kai nuvykome į serbentyną, ten, be šeimininko, uogas į pintines bėrė dvi moterys. Kaip vėliau paaiškėjo, vilnietės Janina ir jos dukra Danguolė. Serbentų pasiskinti čia atvyksta jau keletą metų, su Vytautu susipažino Vilniuje, turguje – pardavėjas „iš veido“ atrodė patikimas. „Juodieji serbentai – pačios sveikiausios uogos. Jos turi daug vitamino C, baktericidinių savybių – naikina bakterijas, virusus. Uogos labai reikalingos, padeda organizmui kovoti su peršalimo ligomis. Mes visada užsišaldome uogų žiemai“, – kaip tikra daktarė išpyškina ponia Janina. Klausiu, kokia jos profesija. „Esu gydytoja terapeutė…“ – atsako.

V. Vanago serbentynas užima 40 arų plotą (šalia dar auga aviečių). Auga keturių veislių juodieji serbentai. Interviu vyksta šalia ,Burej Favorit veislės krūmo, kurio uogas pirkėjai įvertina kaip skaniausias. „Nesuprantu, kai sako, kad kaime nėra darbo ir veiklos, – į savo valdas ranka mosteli Vytautas. – O kodėl koks pajamų neturintis žmogus negalėtų užsiauginti uogų, jas parduoti? Kažkas paskaičiavo, kad iš 1 ha uogynų galima uždirbti 5 tūkst. eurų.“ Sunkiausias darbas – nuskinti uogas. Kartą į talką pasikvietė vietinius jaunuolius. Šie pabandė ir pareiškė: „Mes tokio darbo nedirbsim…“

Sodininkas Leonas Juozelskis prieš 15 metų pradedančiajam sodininkui iš Šiaudinių patarė auginti juoduosius serbentus. Buvo etapas, kai reikėjo išlaukti – uogos buvo pigios. Vytautas nesunaikino sodo.

Dabar juoduosius serbentus parduoda po 2–3 eurus, patiems lauke pasiskynus uogų mokėti teks perpus pigiau. Ūkininkas serbentų niekuo nepurškia, o vienintelė trąša – nupjauta žolė. (Kartą buvo pas sodininką, auginantį obelis. Tas dalijęsis patirtimi, kad, jei metai geri, užtenka obelis nupurkšti 15 kartų…) Nuo krūmo priskina apie 5 kg serbentų. Ant kalno, molėtoje žemėje, derlius mažesnis. Jeigu krūmas didelis, o uogos mažos, serbentyno šeimininkas pataria rudenį arba anksti pavasarį nugenėti senas šakas, paliekant jaunus stiebus.

Vakare nuskintus serbentus ryte ūkininkas skuba parduoti. Ilgai laikyti negalima – surūgtų. Vytautas veža serbentus į Utenos, Vilniaus turgus, kai kurie klientai, kaip sutiktos vilnietės, atvažiuoja tiesiai į lauką. „Dar taip nebuvo, kad uogų neparduočiau“, – sako paklaustas, kur deda nenupirktus serbentus.

DSC_1851

Vytautui Vanagui pats darbymetis / Kristinos Sakaitės nuotraukos

 

Šalia namų – gyvasis ūkis

Vytauto Vanago „valdos“ anksčiau buvo žymiai platesnės – ilgus metus jis seniūnavo Vyžuonų seniūnijoje. Gyvendamas kaime neišmoko sėdėti rankų sudėjęs. Vasarą ūkininkauja, dar spėja padirbėti dviejuose darbuose Utenoje, o žiemą keliauja. Šalia namų jo laukia „gyvasis“ ūkis: dvi ožkos, penkios vištos ir devyni viščiukai. Juokauja, kad gražiai besitvarkantys kaimynai verčia pasitempti. Vanagų namus prižiūrinti Vytauto 84-erių mama nenustygsta be darbo, sutinkame ją besitvarkančią kieme. „Gyvas, kol kruti“, – šypsosi. Malkų kapoti ir medžių pjauti sūnus garbaus amžiaus motinai neleidžia, bet negi nulaikysi…

Ir pabaigai – Danguolės ir Janinos firminis receptas žiemai – vaisų asorti „Kalėdinė vitaminų bomba“: sumaišyti apelsino skilteles su kiviais, bananais ir kitais mėgstamais vaisiais, ant viršaus užberti atitirpintų juodųjų serbentų ir… į sveikatą.

DSC_1818

DSC_1827

Vilnietės Janina ir Danguolė Šiaudiniuose uogauja jau kelintą vasarą

DSC_1842

DSC_1839

DSC_1834

DSC_1848

DSC_1877

2489 Iš viso matė 4 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.