Home » Protakos » Zarasų neįgaliųjų sąjungos bendruomenė atidi talentams

Zarasų neįgaliųjų sąjungos bendruomenė atidi talentams

Zarasų neįgaliųjų sąjungos bendruomenė atidi talentams

Giedrė MIČIŪNIENĖ

Retas kuris susimąstome, kokią vertingą dovaną mes gauname kasdien, kai esame sveiki ir žvalūs, kasdien skubantys, sprendžiantys įvairias problemas. O neretai jas ir patys susikuriame…

O kaip atrodo gyvenimas Agnei Vidrickaitei, kuri „gyvena“ ratukuose? Mažyčiai dygsneliai kuria gražų atviruką. Maži kryžiukai „spalvina“ paveikslą. Niekas neskaičiavo, kiek tų dygsnelių sudėta į vieną ar kitą grožybę… Gal užtektų jų ne tik visus Avilius (kaimas Zarasų rajone, kuriame ji gyvena), bet ir visą Lietuvą apjuosti… Daug atvirukų išdovanota, išdalinta… Kiek jų buvo – Agnė neskaičiavo. Daug ir į Suomiją, ir į Prancūziją iškeliavo… Ne visada lengva juos kurti – trapi merginos sveikata… Bet kai esi užimtas, ir laikas mieliau bėga, ir gyvenimas įgauna mielesnių spalvų. Jie ne tik skaidrina merginos būtį. Jie įkvepia jėgų, nes skatina ieškoti, kurti, mokytis ir tobulėti. Ir Agnė, ir jos mama sakė esančios be galo dėkingos giminaitei iš Kauno Genovaitei Rajackienei padovanojusiai atvirukų karpyklę. Vos keli judesiai ir popieriaus kraštai dailiai apkarpyti, palyginti. Iškart pasikeitė ir atvirukų kokybė. Atrodo, kad išsiuvinėtos gėlės net skaisčiau sužydo.

Žiema – nuobodžiausias laikas, nesvarbu, kad laisvo laiko daug, kad laisvesni šeimos nariai. Žiema riboja Agnės galimybes. Vasarą, išriedėjus į lauką, galima daugiau pabendrauti, ir senelius, netoliese gyvenančius, aplankyti. Todėl šventė prasideda jau tada, kai bendravimo erdvė padidėja – tave supa ne vien kambario sienos. Mielų prisiminimų švieselės iškart blyksteli jos akyse, kai užsimename apie tarptautinį projektą Mode H, vykusį 2009 metais Prancūzijoje, kurio tema buvo „Romeo ir Džuljeta“ (šis projektas organizuojamas kas dveji metai, ir yra skirtas neįgaliųjų madai – adaptuotų drabužių demonstravimui ir teatralizuoto šou pasirodymui). Taip, Agnė dalyvavo ten. Ir maža pasakyti dalyvavo (visi žino, jog Zarasų krašto žmonių su negalia sąjungos grupė, atstovaujanti Lietuvai, puikiai pasirodė) – Agnė atliko pagrindinį – Džuljetos vaidmenį. Ratukuose sėdinti mergina tada jautėsi neįtikėtinai pakylėta: ji pirmąkart (ir vienintelį) skrido lėktuvu (lydintis asmuo – buvo jos mama), pirmąkart dalyvavo renginyje – vien dalyvių čia buvo per 300, o milžiniška salė, kurioje telpa 2000 žiūrovų, atrodė įspūdingai. Ne, tokių įspūdžių nepamirši niekada: tai ne tik vienintelė jos kelionė į užsienį, bet ir įdomios repeticijos, kurios vykdavo net Aviliuose (kadangi tada dar nebuvo galimybės kaskart vežioti Agnės į Zarasus), pasiruošimas – apranga, grimavimas, šiltos žiūrovų šypsenos, aplodismentai, ir begaliniai keistas jaudulys (juk scenoje ji buvo pirmąjį kartą). Kad Agnė geriau įsivaizduotų savo vaidmenį, nuostabioji režisierė Gražina Karlaitė ne tik pasakojo, aiškino, bet ir kūrinį atvežė perskaityti. Ne, visko tikrai neišvardinsi… Kelionė į Prancūziją buvo reikšminga ir tuo, kad tik tada Agnė suprato, kad netgi, rodos, toks elementarus dalykas, kaip neįgaliojo vežimėliai yra skirtingi: iki tol ji turėjo tik kambaryje važinėti tinkamą ir tik vykstant į užsienį, mergina pirmąkart sėdo į vežimėlį, skirtą aktyviam judėjimui. „Šis vežimas – tobulas. Jis patogus, paprastai valdomas, juo lengva judėti“, – mažakalbė mergina ima berti pagyrimus. Ir iškart supranti, kad nuo jo smarkiai priklauso merginos gyvenimo kokybė.

Gyvenimo kokybė? Žinoma, labai norėtųsi, kad gyvenimas būtų įvairesnis. Todėl Zarasų krašto žmonių su negalia sąjungos iniciatyvos ir dalyvavimas „Rytų Lietuvos regiono neįgaliųjų integracija į darbo rinką“ projekte (Europos socialinio fondo agentūra), suteikė galimybę organizuoti įvairius kursus, kurie ne tik Agnei, bet ir daugeliui neįgaliųjų buvo tikra dvasios atgaiva. Tai ne tik naujos žinios ir patirtys, bet ir malonus bendravimas. Čia buvo vykdomi floristikos, kompiuterių kursai. Todėl šiandien ji ir socialiniuose tinkluose naršo, ir internetine bankininkyste naudotis moka. Visa tai labai reikalinga neįgaliajam, nes ribotas judėjimas suteikia daugiau laisvės. Šio projekto veiklose dalyvavo ir psichologas, ir socialinis darbuotojas. Psichologo konsultacijos labai pagelbėjo merginai – ne visada pasitikinti savimi, kartais trūksta ryžto.

AGNĖ VIDRICKAITĖ (1)

Agnė Vidrickaitė / Olgos Ludziš nuotraukos

Agnė savarankiška. Pagalba jai mažai reikalinga. Na, tik tada, kai labai būtina. Be abejo, be artimųjų būtų sunku. Mergina džiaugiasi, kad ji irgi geba padėti namiškiams: štai broliui Rokui namų darbus padeda atlikti. Tačiau labiausiai ji reikalinga sesutei – mažoji tiesiog prilipusi prie Agnės. Ir kaip nebus? Jos – tikros draugės: vasarą kartu lauke „pasivaikšto“. Mama laiminga – nebijanti palikti mažylės. Draugai? Agnė jų turi. Bet labiausiai mėgsta tylą ir ramybę. Kodėl? Jai gera būti su savimi. Gal tos tylios minutės, kai paskęsta savyje, suteikia jai labai reikalingos stiprybės, vilties.

Vežimėlis – Agnei įprastas dalykas. Kitaip mergina savęs ir negalėtų suvokti: visas gyvenimas jame. Ar sunku „gyventi vežimėlyje“? Šis klausimas merginos nesutrikdo. „Jei būtų taip atsitikę dabar, be abejonės, būtų sunku. Tačiau kito gyvenimo nemačius – negali ir įsivaizduoti. Tiesiog gyveni tokį gyvenimą, kuris skirtas tik tau ir negali pykti ant likimo – juk niekada nežinai, kas tavęs laukia.“ Mėgstamiausia spalva – mėlyna. Ji asocijuojasi su dangumi, jūra… Tiesa, jūros Agnė dar nematė. O norėtų pamatyti, bet labiausiai – delfinus. Bet tai tik svajonės. Mergina žino, kad svajonės pildosi, reikia tik labai norėti. Šiandien Agnės svajonės pražysta atvirukuose įvairiomis gėlėmis…

875 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.