Home » Gallery » Veidai » Gyvenimo ritmą diktuoja žirgai

Gyvenimo ritmą diktuoja žirgai

Gyvenimo ritmą diktuoja žirgai

Daiva ČEPĖNIENĖ

Į Dusetas (Zarasų r.) prieš 7 metus atvažiavo gyventi ir dirbti žirgų mylėtojų šeima. Mylėtojų – per švelniai pasakyta. Kaip sako pati Aurelija Pašvenskaitė, jie serga meile žirgams. Ir ši liga gana sunkios formos, nepagydoma. Anksčiau dirbę Prienų rajone, 2009 m. gavę tuometinio direktoriaus Edgaro Jenino kvietimą dirbti „Sartų žirgyne“ atvyko čia. Aurelija teigia, kad jie su vyru nebloga komanda: vyras žirgininkas, taip pat kalvis, o ji – veterinarė. Todėl jų duetas tuomet buvo paklausus ir reikalingas ne vienam žirgynui. „Kaip tie beduinai, taip ir mes keliaujame paskui žirgus“, – pajuokauja Aurelija Pašvenskaitė. Laikui bėgant, keičiantis tvarkai darbovietėje, į kurią buvo pakviesti dirbti, atidavę savo pastangas ir idėjas jie tapo nebereikalingi. Galvojo pakelti sparnus į Vilnių, bet visgi liko Dusetose. Įsigijo atokią erdvią sodybą, kurioje šiuo metu turi savo žirgyną su 10 kilmingų top klasės (pasaulinio lygio reproduktorių) žirgų ir 4 Šetlando veislės poniais.

Tai aršiau nei narkotikai

Aurelija Pašvenskaitė ir jos vyras Vygintas Kazlauskas – kauniečiai, užaugę „ant asfalto“. Tačiau Aurelija nuo pat mažens mylėjo žirgus ir troško gyventi kaime. Kai vaikystėje Aurelijos draugės žaisdavo lėlėmis, ji vaidindavo tėtį jojantį ant žirgo. Jei piešdavo, tai, žinoma, žirgus. Nors Aurelija žirgus pamilo dar vaikystėje, sportuoti su jais pradėjo gerokai vėliau. Būdama 3 metukų, patyrė sunkią akies traumą. Negalėjo kelti sunkesnių svorių, o juo labiau kratytis ant žirgo. „Bet vis tiek nuslinkdavau į Marvelę bent pažiopsoti į žirgus. Padėdavau sutvarkyti gardus, paprašydavau trenerio mane bent užkelti ant žirgo. Bet atskubėdavo tėtis ir vis sugalvodavo kažką tokio, kad tik treneriai neleistų man sėsti ant to žirgo. Bet aš vis tiek ten eidavau, nes žirgai – tai stipri priklausomybė, tai aršiau nei narkotikai. Laikui bėgant keitėsi medicina, ir patirta akies trauma nebekliudė man joti. Kai baigiau „Veterinarijos akademiją“ (dabar Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) pradėjau sportuoti su žirgais“, – jausmingai pasakoja Aurelija. Kaip sako pašnekovė, baigusi studijas, pradėjusi dirbti su žirgais ir vyrą tokį patį, iš žirgų pasaulio sutiko. Žirgininkų dvynės dukros Viltė ir Miglė Kazlauskaitės, matydamos tėvų atsidavimą darbui su žirgais, taip pat „susirgo“ meile žirgams. „Iš kur ta mano liga arkliams – neįsivaizduoju. Mūsų vaikams tai suprantama, jie gimė žirgyne. Naivu tikėtis, kad vaikas bus balerina, jeigu abu tėvai žirgininkai“, – sako Aurelija. Nepaisant to, kad į žirginį sportą rimčiau įsijungė tik baigusi studijas. Aurelija save išbandė netgi keliose konkūrinio jojimo (šuoliai per kliūtis) varžybose. „Jojime esu pasiekusi nedaug, dalyvavau trejose varžybose. Vienose iš jų laimėjau 4 vietą“, – pasakoja pašnekovė. Šeimos galva, Vygintas Kazlauskas, žirginiame sporte pasiekęs nemenkų rezultatų. Jo varžybinė patirtis: per 100 varžybų Lietuvoje. Daugiau nei pusėje jų užėmė prizines vietas, ir iki dabar jo vieta reitingų dvidešimtuke. Aurelija neslepia, jos gyvenimo būdą šiek tiek pakoregavo ir prioritetus atitinkama tvarka sudėliojo motinystė. Gimus dukroms rimtesnį sportą su žirgais žirgininkei teko atidėti į šalį. „Žirginis sportas nėra toks saugus ir garantuotas, jame pakankamai rizikos. Jeigu tu patirsi traumą, tai kas rūpinsis vaikais, šeima ir kitais dalykais? Turėdamas šeimą, ūkį turi saugoti save, negali net numirti. Dabar intensyvesniu sportu jau užsiima dukros“, – atvirauja Aurelija Pašvenskaitė.

FB_IMG_1467112072888

Aurelija Pašvenskaitė šalia luzitanų veislės žirgo / Žirgininkų asmeninio albumo nuotrauka

11-mečių dukrų jojimo stažas – 8 metai

Aurelijos ir Vyginto kieme – 4 Šetlando poniai. Nors, kaip sako Aurelija, lietuvių tauta dar dažnai galvoja, kad poniai tai tik puošmena. Bet šie mažaūgiai skirti dirbti šachtose, tempti vagonus. Žirgininkų laikomi Šetlando poniai 80–100 cm ūgio, sveria 120–130 kg, tempiamoji jų galia iki 300–400 kilogramų, nešamoji iki 100 kg. Jie atsparūs ligoms, aplinkos poveikiui, nereiklūs pašarui, gali ėsti netgi samanas, turi stiprias kanopas ir gali eiti bet kokiu gruntu. „Tas atsparumas rodo ponio užgrūdintą charakterį. Tai yra darbo gyvūnai, bet čia mes juos pritaikome vaikams. Tačiau ponis ne žaisliukas, jie dažnai gali būti pikti, gali kandžiotis ar santykius aiškintis atsistoję ant dviejų kojų. Prireikia daug kantrybės ir stiprybės norint jį socializuoti. Poniukai apjodinėjami, kitaip tariant socializuojami, jau nuo 2,5 metų ir tai turi būti nuolatinis darbas. Finale žirgas pasiduoda žmogui“, – apie mažuosius savo žirgelius pasakoja A. Pašvenskaitė. Aurelijos ir Vyginto dvynės dukros savarankiškai pradėjo joti nuo 3 metų. Pirmą kartą ant žirgo tėvai mergaites užsodino, kai joms buvo vieneri metukai. Kaip pasakoja pašnekovė, būdamos mažos Viltė ir Miglė visiškai nesiklaususios tėvų pribėgdavo prie ponio ir viena kitą keldavo ant arkliuko. Kaip sako pačios mergaitės, niekada nejautusios jokios baimės, kad ponis gali numesti ar užgauti. Viltei ir Miglei dar tik po 11 metų, bet jojimo stažas – 8-eri metai. Abi mergaitės, kaip ir tėvai, pasirinkusios konkūrinio jojimo sporto šaką (šuoliai per kliūtis). Konkūrinis jojimas reikalauja daug ištvermės, fizinės jėgos, gebėjimo balansuoti sėdint balne, tikslios koordinacijos, atminties ir kt. savybių. Viltė būdama 9-erių jojant mažaisiais ponių klasės žirgais tapo Lietuvos čempione, o sesė Miglė tose pačiose varžybose – vicečempione. 2015 metais Viltė vėl skynė laurus – antrą kartą tapo Lietuvos čempione. „Sesės linkusios viena su kita konkuruoti. Tarpusavyje stengiasi pasidalinti pirmąsias dvi vietas ir kitiems dalyviams šių prizinių vietų neatiduoti. Per sezoną dukros dalyvauja bent 10-yje varžybų, tai iš jų prizinės vietos būna bent 9. Arba viena arba kita visada grįžta su taure“, – apie dukrų pasiekimus kalba Aurelija. Anot pašnekovės, vienas jų šeimos draugas yra pajuokavęs: „Jei mergaitės nebūtų pasibalnojusios žirgo, tai pasibalnotų kipšą“. „Mergaitės bendraudamos su žirgais lengvai išmoko komunikuoti, pačios prižiūrėdamos savo ponius išsiugdė atsakomybę, išmoko draugystės ir rūpestingumo. Dirbdamos su poniais nuolat būna gamtoje“, – užsiėmimo su žirgais privalumus vardina Aurelija. Viltė ir Miglė netgi pinigėlių užsidirba pačios. Jos, kaip sako mama, išmaišiusios visą Lietuvą. Jeigu ne į varžybas, tai su poniais važiuoja į įvairias šventes, pajodina vaikus. Mergaitės neslepia, draugai joms kartais pavydi pasiekimų ir tokio gyvenimo būdo, o jos mielai jiems pasiūlo atvažiuoti ir išmokti joti. Tik deja dauguma bendraamžių mieliau pasirenka „sėdėjimą“ prie kompiuterio. Anot Aurelijos, ji su vyru savo dukroms tą ligą – meilę žirgams, jau „instaliavo“. Vienuolikmetė Viltė svajoja, kaip ir mama, tapti veterinarijos gydytoja. Šalia to – būti profesionalia trenere, turėti nuosavą žirgyną su 100 žirgų, gerą vyrą ir daug žirgyne dirbančių darbuotojų.

Jojimo klubas Dusetose „nepasiteisino“

Dar dirbdami „Sartų žirgyne“ įkūrėme jojimo klubą, galvojome tai bus užsiėmimas Dusetų miestelio vaikams. Atėjo bent 20, apsižiūrėjo, pabandė užsegti inventorių, joti, pagrėbti šieno ir po savaitės neliko nė vieno. Kvietėme bent vasaros metu iš aplinkinių rajonų atvykti vaikus pasimokyti joti, juk ir vasarą galima leisti turiningai, bet ir tai susidomėjimo nesukėlė“, – pasakoja žirgininkė. Anot pašnekovės, vaikai pasinėrę į internetines platybes ir jiems būti gamtoje jau nebeįdomu. Jojimo klube netgi įkainių nėra. „Jei vaikas atvežė karutį šieno ir paskui pajojo, tai aš negaliu imti mokesčio, manau, tai yra lygiaverčiai mainai. Nėra pas mus taip, kad pasižiūri į įkainius ir išeini, nes jie tau per dideli. Taip, už profesionalias pamokamas imamas mokestis, bet jis yra ženkliai mažesnis nei didžiuosiuose Lietuvos miestuose“, – teigia Aurelija Pašvenskaitė. Žirgininkų šeima rašė projektą, kurio tikslas – padėti socializacijos problemų turintiems vaikams, integruotis į visuomenę bendraujant su žirgu. „Nors prašėme tik dienpinigių vaikams, deja, nebuvome išgirsti“, – apgailestauja pašnekovė. Aurelija skatina ir siūlo tėvams, kurių vaikučiai turi įvairių problemų atvežti juos į jų žirgyną, tiesiog, kad vaikas pabendrautų su žirgu. „Buvimas su žirgu – tai terapija. Mes niekada neimame mokesčio, jei atvažiuoja šeima su sergančiu, turinčiu problemų vaiku. Kaip galiu imti pinigus žinodama, kad tam vaikeliui vaistai brangiai kainuoja“, – tikina pašnekovė. Paklausos jojimo klubas iki šių dienų nesusilaukė, egzistuoja tik pavadinimas. Šiuo metu, pas žirginio sporto meistrus, į jų privatų žirgyną ateina keli vaikai. Jie padeda prižiūrėti žirgus ir mokosi joti. Treniruoja besimokančius Aurelija su vyru Vygintu. „Treneris turi būti ne tik sportinės srities žinovas. Paprastai užsienyje dirba trenerių komandos. Treniruoti reikia du: ir žirgą, ir raitelį. Būna skirtingų charakterių žmonės, lygiai taip pat skirtingų charakterių žirgai. Treneriai iš jų turi sulipdyti duetą. Kadangi aš turiu ir pedagoginį išsilavinimą, tai daugiau kalbu su mokiniu, atsakau į klausimus, mokau išjodinėjimo pagrindų. Vyras turi daugiau sportinės patirties, jis daugiau rūpinasi kliūčių paruošimu, žirgo šuolio tikslumo, raitelio sėdėsenos reguliavimu ir kt. Vienas žmogus negali būti visiškas eruditas, turi būti komanda. Mūsų su vyru, kaip trenerių, komanda pasiekia neblogų rezultatų“, – didžiuojasi Aurelija.

IMG_0023

Dvynės Miglė ir Smiltė skina laurus Lietuvos čempionatuose / Daivos Čepėnienės nuotraukos

Lietuvoje veisiamo žirgo vertė lygi degtukų dėžutei

Užsienio šalyse žirginis sportas lyginamas su prabangiu automobilių sportu. Ten turėti žirgą – tai prestižo, prabangos reikalas. Lietuvoje nei žirginis sportas, nei žirgų veislininkystė nėra tiek išvystyti, todėl ir žirgą čia galima įsigyti už 500 ar 1000 eurų. Dar prieš pora metų Aurelijos šeima taip pat laikė ir sportavo su lietuviško veisimo žirgais. „Manęs netenkina tokios žirgų kainos ir pats Lietuvos veislininkystės principas. Kai pvz., savo kumelę nuvedi pas kaimyno eržilą ir jau turi sportinį olimpinį kumeliuką. Taip būti negali. Todėl iki tol turėtus lietuviškus žirgus pakeitėme užsieniniais. Juos įsigijome Švedijos partnerių dėka. Šie žirgai užsienyje žinomos kilmės, top klasės (pasaulinio lygio reproduktorių) žirgai“, – pasakoja Aurelija Pašvenskaitė. Ji su vyru Vygintu tik prieš pora metų pradėjo veisti rimtus sportinius žirgus, kurių pagal kraujo linijas, eksterjerinius standartus Lietuvoje nėra gausu. Šios šeimos viena iš idėjų parodyti, kad laikantis tam tikrų, teisingų veislininkystės principų, čia Lietuvoje galima išvesti gerų veislių žirgus, kurie būtų vertinami net ir užsienyje. Lietuvoje, jei žirgo kilmė nėra atsekama, jam išduodamas vietinio arklio pasas. Jei žinomi žirgo tėvai, seneliai, proseneliai, tai toks žirgas priskiriamas veislei ir atitinkamos institucijos išduoda veislinio žirgo pasą. Anot Aurelijos, užsienio veislininkystės atstovai Lietuvoje veisiamų žirgų nevertina. „Pas mus, Lietuvoje, tokia tvarka: sukergiama kumelė, ji nešioja kumeliuką 11 mėnesių. Gimus kumeliukui tu jį turi išauginti sveiką iki kol galima jį apjoti. O po 3 metų parduoti už 1500–2000 eurų. Tai 2000 eurų padalinus iš 4 metų, jo vertė lieka kaip degtukų dėžutės. Mes turime pasiekti užsieninį lygį. Ir jeigu čia neatsiras entuziastų tai ir sėdėsime pelkėje“, – piktinasi Aurelija. Šiuo metu žirgininkų kieme, šalia švedų šiltakraujų veislės kumelės bėgioja mėnesio amžiaus kumeliukas. Šios selekcinės švedų kumelės, beje vienintelės Lietuvoje, reproduktorius tėvas ir senelis yra pripažinti visų laikų geriausiais konkūriniais žirgais pasaulyje. Pasak pašnekovės, kumeliukas atitinka visus reikalavimus. Sulaukęs pusės metų bus atjunkytas ir jau dabar yra nupirktas švedų. Už tokią kainą, kuri, kaip sako Aurelija, padengia kumeliuko ir jo mamos išlaikymą, tolimesnį kumelės sukergimą su geru licenzijuotu eržilu, padengia keliones ir visa kita. „Aš manau veislininkystė tokia ir turi būti: suformavai žirgelį, jis dar įrašytas tik įrašuose, o pirkėjas, pasižiūrėjęs į jo kraujo linijas, nedvejodamas jį norėtų pirkti“, – kategoriškai teigia pašnekovė. Lietuvoje populiarūs dideli privatūs žirgynai, žirgų veislininkystei neturi įtakos. Anot Aurelijos, mūsų šalyje veislininkystė atsilikusi: senos kraujo linijos, seni reproduktoriai. Pirkti iš užsienio – per brangu. „Juk dabar galimi ir tokie dalykai: kaip šaldytos spermos įsigijimas, embrionų transplantacija, inseminacija, o ši procedūra tekainuotų 1500–2000 eurų. Yra valstybiniai pinigai, Žemės ūkio ministerija, bet niekam neįdomu. Manau, jeigu galime tokie kaip mes, kai šeimoje tik vienas dirbantis už minimalią algą, atsivežti žirgą, kurio reali vertė siekia tikrai nemažai europiniu lygiu, tai valstybės finansuojamos veislininkystės institucijos irgi gali“, – kalba Aurelija. Žirgininkų šeima dėl žirgų aukoja galimybę turėti prabangesnį automobilį, namų interjerą ir net atostogas. Žirgų veisimu užsiimantiems, naudos tenka laukti keletą metų. Kaip teigia pašnekovė, kad įsigytų gerą reproduktorių tenka skolintis. Nusipirkus nemiegoti naktimis, žirgą reklamuoti, rodyti, pateikti, susirasti klientų. „Mes, žirgininkai, turintys didesnių ambicijų veisime ar sporte, dažnai neapsieiname be kreditorių. Daug padeda Švedijos partneriai, lietuviai, kurie tai supranta, privatūs žmonės, kartais net ir nejojantys. Iniciatyvūs ūkininkai, žirgų mylėtojai, prekybos tinklų savininkai. Vyras išvažiuoja padirbėti į užsienį, randame gerus rėmėjus. Toks paradoksas – arkliui turi dirbti kaip arklys. Nedirbsi, nieko ir nebus. Reikia žinoti, ko reikia žirgui, turi stebėti, skaityti, domėtis, turi gyventi juo. Taip pat užtikrinti atitinkamą mitybos racioną. Sportinis žirgas negali būti šeriamas vien žole. Turi gauti šiaudų, taip pat avižų, kviečių, kukurūzų, pupelių, žirnių. Ar sniegas, ar didžiulis šaltis tu eini, juos prižiūri, neši kibirus pamėlynavusiom rankom ir motyvuoji save: „Aš myliu savo žirgus. Viskas dėl žirgų, o dabar jau ir dėl vaikų, kuriuos priverstinai užkrėtėme meile žirgams“, – pasakoja Aurelija.

Žirgininkų kieme – vienintelis Baltijos šalyse koridos žirgas

Dirbti su žirgais nėra lengva. „Išmokyti paklusti žmogui, apjodinėti žirgą, ypatingai jeigu jis priešinasi – sunku ir pavojinga. Analizavau įvairias žirgų veisles ir švedai partneriai pasakė: „Kam pirkti arklį jei gali nusipirkti luzitaną?“ Pradėjau domėtis šia veisle. Portugalų luzitano veislės žirgas – trokštantis įsiteikti žmogui. Tai yra karo, o šiais laikais koridos (bulių kautynių) žirgas. Korida – luzitano kraujyje, genuose. Tai mane ir užbūrė“, – pasakoja Aurelija. Luzitanų veislės žirgai buvo žinomi dar prieš Kristų. Dėl didelės jų kainos Aurelija ketverius metus brandino svajonę įsigyti luzitaną. Netikėtai atsiradus rėmėjams, o pardavėjui sumažinus antkainius žirgininkė sulaukė pasiūlymo pirkti šios veislės žirgą. Kaip sako pašnekovė, nors kišenėje neturėjo dar nė cento, sutiko. Beveik dvejų metų amžiaus, „aukšto kalibro“ eržilas, sėkmingai parvažiavo į Aurelijos ir Vyginto kiemą. Dabar šis žirgas stiprus, tvirtas, atitinkantis visus standartus. Kitais metais šeima įsigijo dar dvi luzitanų veislės kumeles. Artimiausios šalys, kuriose auginami portugalų luzitanų veislės žirgai – Vokietija, Norvegija, Suomija, Švedija. Lietuvoje yra tik 4, iš jų 3 pas Aureliją. Luzitanai pripažįsta tik vieną šeimininką. Prie žmogaus prisiriša lyg šuo, nuolat kontaktuoja akimis su šeimininku ir visą laiką laukia jo komandos. Su juo galima treniruotis 3–4 kartus per dieną, žirgas visą dieną išlieka judrus. „Atvežtas liūdėjo, ilgėjosi savo šeimininko, išlaipinamas tyčia numynė vežėjui koją. Žmogus gąsdino, kad šis žirgas sužalos ir mūsų vaikus, ir mus pačius. Na, bet mes galvojome – gal kaip nors susitvarkysime. Žirgas greitai mane pripažino ir energiškai pajuto, kad mes jį mylime“, – prisimena Aurelija. Anot pašnekovės, šie žirgai, kaip ir pietiečiai vyrai: ekspresyvūs, mėgstantys dovanoti gėles. Kai šeimininkė paduodavusi šieno, žirgas su galva gniūžtę mesdavo atgal lyg norėdamas dalintis. Aurelija juokauja, kad to šieno gniūžčių portugalų žirgas jau jai padovanojo daugiau nei vyras gėlių. Pradėjus dirbti su portugalų luzitanų veislės žirgu jis šeimininkę visaip išbandė. „Aikštelėje kaip ryklys suko aplink mane ratus, puldinėjo (taip lietuviški žirgai elgiasi eržiliuodami), bet manęs neprilietė. Dideliu atstumu stovėdamas nuo manęs tiesiu taikymu šuoliais bėgdavo į mane ir likus vos 20 centimetrų šokdavo į šoną. Išsilenkęs prašokdavo pro mane palikdamas vos kelių centimetrų atstumą, bet niekada neužkliudė. Tokie yra kautynių su buliais momentai. Aš tai nufilmavau ir nusiunčiau portugalui, iš kurio pirkau žirgą. Pasirodo, luzitanų eržilas su manimi žaidė koridą“, – pasakoja pašnekovė. Po kurio laiko šis žirgas „uždegė“ ir Aurelijos vyrą, jis pradėjo su juo sportuoti. Anot žirgininkės, pas luzitanus puikiai išvystyti šoniniai judesiai. Šie žirgai tokiu pat greičiu, kaip startuodami šuoliais į priekį, gali eiti ir šonu. Stovėdamas ant vienos kojos gali suktis 180 laipsnių kampu ir jau antrame šuolyje pasiekti maksimalų greitį. „Jo augimą stebėjo portugalai, švedai. Visą laiką su jais konsultavausi dėl menkiausios smulkmenos“, – teigia pašnekovė. Aurelija su Vygintu ne tik žirginio sporto meistrai, žirgų veisėjai. Aurelija yra įkūrusi Baltijos luizitanų asociaciją „Aura Luzitani“, vienijančią šių žirgų augintojus. Tik iki šių dienų Baltijos šalyse daugiau šios veislės gerbėjų neatsirado.

IMG_0032

Švedų šiltakraujų veislės kumelė vardu Quite Lovely su kumeliuku

DSCN9555 (1)

IMG_0027

IMG_0039

1634 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.