Home » Gallery » Veidai » Slaugytojas nepyksta šaukiamas „broliuku“

Slaugytojas nepyksta šaukiamas „broliuku“

Slaugytojas nepyksta šaukiamas „broliuku“

Elvyra SABALYTĖ

Net nesapnavau, kad dirbsiu šį darbą, – prisipažino Viešosios įstaigos Šv. Klaros palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės slaugytojo padėjėjas trisdešimtmetis Deividas Jomantas. – Ligoniams neįprasta tokiame darbe matyti vyrą, todėl nė kiek nepykstu, kai mane šaukia broliuku. Pasitaiko, kai močiutės dėl senamadiško požiūrio neprisileidžia manęs, kad jas slaugyčiau.“ Kurioziška, tačiau sovietmečiu, kurio trisdešimtmetis neprisimena, slaugytojais dirbę vyrai nešiodavo specialų ženklą „Medicinos sesuo“, nes kitokių tais laikais, negamindavo.

Aplinkiniai stebisi pasirinkimu

Ar galite įsivaizduoti, kad jums reikėtų kasdien kaip kūdikį šaukštu maitinti, vartyti lovoje ir prižiūrėti iš jos nesikeliantį senolį ar močiutę, ar po traumos paliegusį jauną žmogų? Slauga reikalauja daug dvasinių ir moralinių jėgų, o Deividas turi dar ir tai, ko trūksta daugumai vyrų, – geležinę kantrybę. Padrąsinanti šio jauno vyro šypsena, rūpestingas ir nuoširdus žodis čia besigydantiems ligoniams prilygsta balzamui širdžiai.

Slaugytojo padėjėjas sau kelia labai didelius reikalavimus, nes atmestinai dirbti nemoka. Nepažįstami žmonės, sužinoję kuo dirba Deividas, paprastai nustemba ir būtinai priduria, kad negalėtų dirbti tokio darbo. Kitokios reakcijos nereikia ir tikėtis. Uždaręs ligoninės duris, vaikinas apie savo darbą plačiau nepasakoja, nes jis labai specifinis: „Prie stalo juk apie tai nekalbėsi.“

Skirtingai nei tokiose šalyse, kaip, pavyzdžiui, Belgija, kurioje slaugytojais ir jų padėjėjais dirba 40 procentų vyrų, Lietuvoje šią profesiją pasirinkusių stipriosios lyties atstovų reikia ieškoti su žiburiu. Kodėl? Atsakymas labai paprastas. Jei šios pasiaukojančios profesijos atstovai uždirbtų tiek, kiek mokama užsienyje, slaugytojo ar jo padėjėjo darbą rinktųsi nemažai vyrų.

Daugelis įsivaizduoja, kad ligonių slaugymas yra moteriškas darbas. Iš tiesų tai sunkus, ištvermės reikalaujantis darbas, – pabrėžė Deividas. – Mano bendradarbės jėga nenusileidžia vyrams, o aš pats nesu didelis stipruolis. Moterys iš prigimties yra silpnesnės ir neturėtų dirbti sunkių darbų.“

Bijodavo pramiegoti darbą

Deividas Utenos kolegijoje yra įgijęs kineziterapeuto specialybę. Pabaigus kolegiją įsidarbinti pagal specialybę jam nepavyko nei ligoninėje, nei reabilitacijos centre, o atsidaryti savo masažo kabinetą nebuvo galimybių. Vaikinas varstė Darbo biržos duris, vienu metu dirbo sandėlyje. Darbo rinkoje jaunuoliui įsitvirtinti nepavyko, nes darbdaviai pageidavo darbo patirtį turinčių žmonių. Galop vyresniojo brolio pakviestas jis atsidūrė Anglijoje: „Čia man sekėsi sunkiai. Įsidarbinau automobilių plovykloje, tačiau mokėjo mažai, o buto nuoma buvo brangi. Pažįstamų neturėjau, be to, labai kankino namų ilgesys. Grįžau, nes tai vertė padaryti skubus atvejis dėl močiutės, kuri mane, našlaitį, užaugino nuo septynerių metų.“

Šv. Klaros palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje Deividas yra vienintelis vyras. Kaip jaučiasi vyras, dirbdamas moteriškame kolektyve? Deividas įsitikinęs, kad viskas priklauso nuo to, kaip žmogus sugeba įsilieti į jį supančią aplinką. Vaikinas džiaugėsi dirbdamas gerame, sutariančiame kolektyve.

Rašinio herojus neslėpė, kad pirmosiomis dienomis ligoninėje jautėsi keistai ir neįprastai, buvo nedrąsu. Pradžioje jam buvo pasiūlyta pabandyti padirbėti keletą dienų ir tik tada apsispręsti dėl ateities. Tačiau vaikinas apsiprato labai greitai ir po poros dienų tvirtai apsisprendė pasilikti.

Dėl darbo nesijaudindavau, tačiau stresuodavau, kad nepavėluočiau į darbą, todėl nuo ryto budėdavau prie žadintuvo, – juokėsi Deividas. – Iš pradžių dirbti buvo daug sunkiau, nes buvo mažiau personalo, vėliau darbuotojų padaugėjo. Slaugytoju dirbti negalėjau, nes esu kineziterapeutas, dėl to dar tris mėnesius teko mokytis specialiuose kursuose Vilniuje.“

Dviejų vienodų dienų nebūna

Deividas kiekvieną dieną mato ligų iškankintus, paliegusius, nelaimingus žmones. Ar neslegia jo jaunų pečių ši karti kasdienybė? Ar pavyksta jam išlaikyti ribą tarp darbo ir užuojautos bei sau nepakenkti? Nors vaikinas matė visko, prisižiūrėjo visokiausių vaizdų, labiausiai jam padeda šalti nervai: „Čia žmogus ką tik su tavimi kalbėjo, o užsukęs po penkių minučių į palatą jį randi jau mirusį. Iš diedukų kartais išgirstu daug nemalonių žodžių, bet jie yra ligoniai ir taip elgiasi ne iš piktos valios, nesupranta, kad linkiu jiems tik gera. Seni žmonės, pripratę prie savo namų, ligoninėje jaučiasi kaip tremtyje, ypač tuomet, kai jų nelanko vaikai. Čia pakliūva ir visiškai išsekę, apleisti, išbadėję, nežinia, kada besiprausę žmonės, gyvenantys kažkur miškuose, vaikų ir artimųjų palikti likimo valiai. Juos į ligoninę atveža socialiniai darbuotojai.“

Dviejų vienodų dienų slaugytojo padėjėjo darbe niekada nebūna. Ypač, kai prasideda mėnulio pilnatis. Tada padaugėja priepuolių, o kartais vieną ligonį vos nulaiko keturios slaugytojos. Pasitaiko ir malonių akimirkų, prilygstančių mažiems ir dideliems stebuklams. Atveža vos ne komos būsenos ligonį, o jis po kiek laiko atkunta, išmoksta pats atsisėsti ir vos ne savo kojom pareina namo.

Labiausiai ligoniai pasiilgsta bendravimo. Jei žmonės prisileidžia prie savęs, Deividas su jais bendrauja kaip su savais, o pats jų mažai ko klausinėja. Per penkerius darbo metus įsigijo nemažą būrį pažįstamų, nes nemaža dalis jų, vadinamųjų senbuvių, šioje ligoninėje kasmet praleidžia po keturis mėnesius, kai yra gydomi ir slaugomi nemokamai. Mieste su Deividu sveikinasi ne tik buvę ligoniai, bet ir jų vaikai, artimieji, kuriuos pažįsta tik iš matymo: „Suprantama, jų visų atsiminti neįmanoma, manęs kiti irgi neatpažįsta, nes be chalato atrodau visiškai kitaip.“

O kokias klaidas dažniausiai daro ligonių artimieji? Kai kurie jų ateina pavadovauti personalui, nes mano žinantys daugiau nei slaugytojai, jiems atrodo, kad jų artimiesiems skiriama per mažai dėmesio. Vaikinui keista, kai per pietus užsukę vaikai nenori patys pamaitinti tėvo ar motinos. Jiems tikrai būtų maloniau, jei tai padarytų duktė ar sūnus, nei slaugytojas.

Gyvenimas sukasi apie močiutę

Ar nekyla vaikinui minčių dar kartą pakelti sparnus ir emigruoti į užsienį ir verstis ten pelninga sergančių žmonių priežiūra? Pašnekovas papurtė galvą: „Išvažiuočiau, bet kas rūpinsis močiute?“

Vaikino gyvenimas sukasi apie jį užauginusią aštuoniasdešimtmetę močiutę. Nuo mažens darže įpratęs triūsti vaikinas laisvalaikiu ir dabar jame mielai kapstosi. O draugai? „Dauguma draugų turi savo šeimas ir bendrauti jiems stinga laiko, kiti išvyko gyventi kitur ir į Uteną atvažiuoja savaitgaliais, kai aš dirbu, tad susitinkam vis rečiau, – pasakojo Deividas. – Anksčiau daug sportuodavau – bėgiodavau, kilnodavau sunkumus. Pastaruoju metu tam skiriu nedaug dėmesio, nebent pasportuoju ant skersinio.“

Gyvename vienoje iš sparčiai senstančių Europos Sąjungos šalių. Jauni žmonės emigruoja į užsienį ieškodami geresnio pragyvenimo, tad tradicija, kai vaikai prižiūrėdavo senus tėvus namuose, sparčiai nyksta. Turime susitaikyti su mintimi, jog mes savo senatvę kaip ir daugelyje pasaulio šalių gyvenantys žmonės praleisime senelių globos namuose ar panašioje ligoninėje, kurioje dirba Deividas. Būsiu laiminga, jei senatvėje teks sutikti tokį slaugytoją kaip Deividas.

IMG_0406

Deividas nė karto nepasigailėjo pasirinkęs slaugytojo padėjėjo profesiją / Elvyros Sabalytės nuotrauka

1686 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Comments (4)

  1. Anonimas sako:

    Šaunus žmogus tas Deividas. Netradicinis toks.

  2. Liole sako:

    Teko ir mums susitikti si saunu slaugytoja,mano vyras gulejo sioj slaugos ligoninej,kad daugiau tokiu slaugytoju,visada su sypsena ,paslaugus linkiu jam visakeriopos sekmes .

  3. Marius sako:

    Tikras saunuolis!
    Tik nesuprantu, merginos, kodel jis dar vienisas? Manau pats laikas susimastyti!

  4. Sa sako:

    Saunuolis Deividas 😉

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.