Home » Protakos » Petro Panavo eilės

Petro Panavo eilės

Petro Panavo eilės

Petras Panavas, Utena

Tarpežerių sonetas

Tai aukšta Aukštaitijoj, tai erdvu!

Žiūri į ežerus – ir tartum skristum.

O debesis – lyg ta vėlė be krikšto,

Be protėvių, be ainių, be maldų.

Tai aukšta Aukštaitijoj, tai šviesu!

Jau baigia auksu virsti rugio plotas

Ir pilkapiai – Istorijos Golgotos

Tarp amžinų ir laikinų tiesų.

Kaip surūšiuoti tas tiesas visas?

Kaip nepavirsti komišku teisiuoju?

O Laikas žingsnius, minutes skaičiuoja,

Nematomas, tačiau visur esąs.

Ir šypsos iš teisių ir neteisių.

Iš laikinų ir amžinų tiesų – – –

Sukūrėm Lietuvą

Sukūrėm Lietuvą. Iš rausvo molio, balto žvyro.

Ir bėgančio vandens, iš girių žalumos.

Sukūrėm – kaip visi pasaulyje – Tėvynę.

Sukūrę dar pridėjom tolumos.

Melsvos, trapios – sekmadieninio ūko.

Išmokom rugį, liną, apynį augint.

Išskyrus duoną, nieko lyg netrūko.

Ir buvo ką mylėt, ir buvo ką jau gint.

Ir gynėme. Ir gynėsi nuo mūsų.

Ir meldėmės stabams. Iš medžio ir akmens.

Ir per stebuklą išvengėm likimo prūsų,

Galvom į vakarus sugulusių, kad liktume gyvent – –

Susmego pilkapiai į žemę, samanom apaugo.

Muziejuos vyžos – jau egzotika kilni.

Vietovardžių melodijas storiausios knygos saugo,

Ir stebimės savim, jau rodomais kine.

Ir sunkiai jau save beatpažįstam:

Tokie protingi, gražūs. Ar linksmai kvaili.

Ir kančiomis kartų, ir kryžkelėm jaunystės

Savosios patikėti vos gali.

Aplipo miestais paupės ir kalvos.

Ir dairomės mašinose – lyg protėviai balne.

Vikrieji bando persiverst per galvas

Ir vis šnairuoja: mato kas ar ne?

Didžiuojamės keliais ir našumu arimų.

Ir ieškome savęs. Dainoj ir pirkiniuos.

Iš laikraščių kasdien apčiuopti bandom ribą

Tarp gėrio ir sotumo pilkumos.

Apčiuopsime. Apmąstę viską ir širdim pasvėrę.

Nors kartais daug lengviau dainuoti nei mąstyt.

Nors kartais daug sunkiau išrauti iš širdies godumo svėrę

Negu išlikt žemėlapio judriausiam pakrašty.

Kaip jau bebūtų – iš kančių ir molio,

Iš girių žalumos, iš baimės nebūties,

Iš laikmečio spalvų, neprieitų dar tolių,

Sekmadienio dainų, kasdieniškos buities

Sukūrėm Lietuvą. Ir mes jau Lietuva.

Kokie mes būsime – tokia bus Lietuva – – –

Svirčių girgždėjimas

Skiriu nepamiršusiems svirčių girgždėjimo

Tas svirčių girgždėjimas. Dainingas, rasa aprasojęs.

Drebulyno drebėjimas. Beržų ta beribė šviesa.

Arkliai tie apdrungę. Sapnais tas laimingas artojas.

Ta žemė, tarytum ant delno visa.

Tas vartų vėrimas. Tas pieno rytinio košimas.

Ta paukščio naktinio, ta paukščio rytinio giesmė.

Tas mėlynas laiko bėgimas, tas mėlyno šilo ošimas,

Kuriuos pavadinsim po daugelio metų – „esmė“.

Po daugelio metų, kuriuos dar prieš rytą sapnuojam.

Po daugelio metų, kur kas margesnių nei sapnuos.

Po daugelio metų, po daugelio metų, į kuriuos baltapūkiai tapnojam.

Po daugelio metų, kai kiti baltapūkiai tapnos.

Po daugelio metų, kai vėlei sugrįžti bandysim saulėtekin.

Kai jį išgalvosim, įprasmint bandydami giesmėm.

Kai kelintą kartą, kai iš naujo bandysim tikėti

Amžinom šios žemės versmėm – – – – – – – – – – – – – –

Paežerių elegija

Tik rasa ant žolės.

Tik dangus nusileidęs ant mėlyno rugio.

Tiktai vienas gyvenimas,

Ir jį ištaisyt – nevalia.

Nematomas balsas

Ėmė arklį per tiltą nugint.

Bėga vaikas per Žemę

Pakluonių šlapia pievele.

Plaukia ežeru valtis.

Kažkas rūbą senobiškai skalbia.

Išsigandęs klykteli paukštis.

Ryto dūmas pakvimpa skalsa virš namų.

Ratai griūvančiu tiltu

Krato lėtą tarmišką kalbą –

Mūsų iliuziją naiviąją

Šio pasaulio amžinumu.

Ir tik smėlis po tiltu

Pirmapradiškai baltas ir amžinas.

Juo užbertas –

Net kraujas išbluko iš atminties.

Nejaugi iš tikro išeina

Ir dvidešimtas amžius,

Palikęs neplautus marškinius

Prie kvepiančios vantom pirties? – – –

1171 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.