Home » Protakos » Skarelės puošybai paskirtas laikas

Skarelės puošybai paskirtas laikas

Skarelės puošybai paskirtas laikas

Perkelinės, štapelinės, kaproninės, atlasinės, šilkinės, vilnonės skaros ar skarelės, atvežtos ar gautos siuntiniais iš užsienio, dovanotos vaikų, vyrų, draugių, mokinių buvo neatsiejama moters gyvenimo dalis. Iki XX a. septinto dešimtmečio skara ar skarelė buvo įprastinė tiek jaunų, tiek pagyvenusių moterų galvos danga. Pasakyme „be skarelės – negražu“ glūdėjo ir moralinė, ir estetinė prasmė. „Anuo metu moteriai į bažnyčią buvo privalu eiti pridengtais plaukais, plika galva negalėjo viešai pasirodyti“, – sako Molėtų krašto etninės medžiagos pateikėjos, su meile iš sekcijos ar spintos išimdamos prieš keliolika ar keliasdešimt metų pačių įsigytas ar paveldėtas iš mamų, o dabar kvepiančias gailiais šventines skareles, ryšėtas šventadieniais ar einant į bažnyčią. Vilnonę languoto rašto skarą jos pasitiesdavo klauptuose bažnyčioje, kad patogiau būtų klūpėti, užklodavo ant suolo ar vežime prisėsdamos, iš plonesnio audinio susirišdavo ryšulėlį vietoje rankinės. Skarelė moterį puošė ir saugojo nuo saulės, lietaus bei šalčio. Pirktinės skaros labiau vertintos dėl švelnesnio ir minkštesnio audinio, tačiau jas buvo brangu pirkti. Turimas skareles moterys labai saugojo, laikydamos po keliolika ar keliasdešimt metų ir nešiojo pagal paskirtį: vienas ryšėjo tik šventadieniais, lankydamos bažnyčią, kitas – eidamos į svečius, turgų. Gedulingomis progomis buvo gaubiamasi juodomis skaromis, mirus vaikui – baltomis. Namuose ryšėjo kasdienines skareles. Iki šiol subtilumu pakeri išsaugotos paprastos štapelinės, iš šviesaus perkelio atkirptos smulkiomis gėlytėmis ar „kruopyčių“ raštais margintos skarytės. Ištekėjusios moterys skareles dažniausiai susirišdavo po smakru. Kad skarelė būtų didesnė, lenkė ją ne visai per vidurį. Didesnę skarelę priekyje sukryžiuodavo, apsukdavo ir surišdavo. Dažnai taip aprišdavo mergaites. Spaudžiant žiemos šalčiams vienu metu ryšėdavo kelias skaras: aplink kaklą rišdavosi perkelinę ar štapelinę, ant jos – didesnę ar šiltesnę, dar vieną užsigobdavo ant pečių. Stačiatikių tikybą išpažįstančios moterys ant galvos gobėsi didžiules skaras, padabintas penkiolikos centimetrų pločio kutais. Tarybiniais metais audinių ir žaliavų trūkumas paskatino atrasti taupius ir išradingus virbalais megztų ar vąšeliu nertų skarų pasigaminimo būdus. XX a. antrojoje pusėje skareles daugiausia ryšėjo pagyvenusios, vyresnės, dažniausiai kaime gyvenančios moterys.

Su pasididžiavimu moterys ryšėjo atvežtines skareles. Nemažai skarelių, kaip lauktuvių, giminės siuntiniais atsiųsdavo iš Amerikos, Anglijos, Rusijos. Dažniausiai tai būdavo įvairiausių dydžių, gėlėto rašto skaros. Taupumo sumetimais, dideles skaras sukarpydavo į keturias dalis ir ryšėdavo kaip skarytes. Įsigijus importinę skarelę, kaimynės taip pat stengdavosi panašią kaip nors gauti. Praėjusio amžiaus antrojoje pusėje buvo paplitusios plonos vilnelės ir šilko skaros, vadinamos kašmyrinėmis, šalinavomis. Dažniausiai jos buvo plonos vilnos, balto, gelsvo, rausvo, raudono, vyšninio, žalio, juodo dugno su ryškiaspalvėmis gėlėmis ar „turėskais“ raštais, šilkinės skarelės buvo vienspalvės su damastiniu raštu. Kaproninių skarelių spalvas buvo įprasta derinti prie drabužių.

Kito moralės normos – galvos dengti nebebuvo būtina. Išeiginei dėvėsenai skarelės tapo nemadingos, jos ryšėtos daugiausia kasdieninėje buityje. XX a. dešimtajame dešimtmetyje moterys mažiau puošėsi skarelėmis, nes atėjo moterų karta, kuri nuo pat jaunystės jomis jau nebesipuošė. Šiltuoju metų laiku moterys vaikščiojo vienplaukės, o šaltuoju buvo dėvimos beretės, skrybėlaitės, šalikai, megztos kepurės. Moterys sako, kad skarelės tapo nebemadingos. Su Sąjūdžiu vyko skaručių su lietuviška simbolika atgimimas. Aktyvi tų įvykių dalyvė Aleksandra Ivonytė buvo įsigijusi skarelę su Lietuvos žemėlapio atvaizdu. Tai buvo savotiškas identifikacijos būdas. Šiandien skarelės ir jų ryšėjimo tradicija suvokiama kaip išgyventas ir pajaustas ryšys su giminės, šeimos nariais ir praeities kartomis. Formuojasi nauji jų apsirišimo ir pritaikymo aprangoje būdai.

2004 m. vasarą Alantos technologijos ir verslo mokykloje susirinko jaunosios rajono siuvinėtojos į pirmąjį tradicinio siuvinėjimo seminarą-stovyklą. Padedamos žinomų meno kūrėjų – Janinos Čekelienės, Teresės Sabaliauskienės, Ramutės Žiagūnienėsrajono jaunosios siuvinėtojos, Justina ir Viktorija Rakauskaitės, Žemyna Aleinikovaitė, Akvilė Rudėnaitė, Jūratė Danilevičiūtė surado noro ir kantrybės išsiuvinėti po skarelę. Tautiškas siuvinėjimo tradicijas tęsiančių mokytojų ir stovyklos dalyvių darbai yra saugomi Molėtų krašto muziejaus tradicinio siuvinėjimo stovyklų darbų fonde.

Šiais metais liepos pabaigoje ten pat organizuota respublikinė tradicinio siuvinėjimo stovykla „Žaliasis laumžirgis“, kaip ir prieš dvylika metų, buvo skirta skarelių puošybai. Pasibaigus pernai metais vykusiai stovyklai buvo nuspręsta, kad šiais metais bus imtasi balto perkelio skareles puošti tradiciniais siuvinėjimo dygsniais ir nėrimu. Kaip ir kasmet į stovyklą susirinko tos, kurios turi tikslų, leidžia sau prabangą atitrūkti nuo buities, bei pasirenka gyventi kūrybinėje erdvėje su noru tobulėti, eiti į priekį, daryti daugiau, matyti plačiau, imtis kažko dar įdomesnio.

Prie visuomet elegantiškų, diplomatiškų, gera nuotaika ir subtilia vidine inteligencija pasižyminčiųjų garsiųjų Naujasodžio siuvinėtojų J. Čekelienės, R. Žiagūnienės, T. Sabaliauskienės, kompanijos palaipsniui pritampa gretimame Antaliežių kaime gyvenanti Jadvyga Stankevičienė, naujų idėjų stovyklos moterims įneša jau kelis metus iš eilės atvykstanti šilko juostelėmis siuvinėjanti ir rankų darbo žaislus kurianti Beata Malinovska iš Vilniaus, garsiųjų Utenos tautodailininkų vyresnioji dukra Monika Seibutytė, sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinė amatininkė, senojo audimo ir siuvinėjimo amato puoselėtoja Bronė Surdokienė iš Alytaus. Kartu su visomis jaukiai darbuojasi Vilniuje gyvenanti Palma Bytautienė, iš močiutės paveldėjusi norą austi, megzti, nerti, siūti, siuvinėti, pinti, dažyti augalais, dalyvaujanti įvairiuose švietimo projektuose, per kuriuos moko jaunus žmones pamilti tradicijas, domėtis jomis ir Laima Kantakevičienė, kurianti įvairiomis tekstilės technikomis – mezgimu, siuvinėjimu, tapyba ant šilko, vilnos vėlimu, skiautinių kūrimu ir karpiniais. Regina Kutienė, atvykdama iš Kauno, atsivežė lauktuvių – dalį močiutės, mamos, jos pačios sukauptų tarybiniais metais leisto žurnalo „Tarybinė moteris“ priedų komplektų, kuriuose buvo spausdinamos įvairios paskirties rankdarbių detalės, raštai. Moterims jie buvo įdomūs, padėjo rasti skaryčių ar kitų rankdarbių puošybai skirtų siuvinėjimo raštelių. Todėl ilgai netruko, kad kiekviena pasirinktų raštą bei atlikimo būdą. Kaip ir kiekvienais metais, stebino moterų uolumas ir kantrybė: anksti pradėtas darbas užsitęsdavo iki vėlyvo vakaro. Viena kitą konsultuodavo, padėdavo derinti raštus, spalvas, teiraudavosi apie darbo spartą ir kokybę. Gali tik gėrėtis, kad akinantis skarelių baltumas toks mielas, o nugulę spalvotais ar baltos spalvos siuvinėjimui skirtais siūlais raštai joms suteikia nepaprastumo.

Ten puolus, ten buvus, bet vis tiek badas“, dar gilesnę prasmę įgyja patarlė, ištarta pirmus metus stovykloje siuvinėjančių Laimos ir Palmos lūpomis. L. Kantakevičienė stovyklos dalyves sudomino spalvomis, gaunamomis iš gamtos. Su pačios seniausios tekstilės darbų pavyzdžiais supažindino sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinė amatininkė, senųjų mezgimo ir siuvimo amatų puoselėtoja P. Bytautienė. Ji dalijosi ir žiniomis, sukauptomis bendradarbiaujant su seserimi archeologe Ėrika Striškiene. Žinias ir įgūdžius Palma perduoda penkiolikmetei dukrai Gretai, šių metų moksleivių liaudies dailės konkurso „Sidabro vainikėlis“ Vilniaus zonos laureatei, vilniečiams moksleiviams. Įsisukus kalbai apie siuvinėjimo rankdarbius, klegėdavo visas būrys siuvinėtojų, atrodė, kad per skirtą laiką neįmanoma tiek padaryti. Baigiantis siuvinėjimo stovyklai pirmus metus siuvinėjusi Laima sakė: „Į siuvinėjimo plenerą atvykau visų pirma pasimokyti, patobulinti siuvinėjimo įgūdžius. Visuomet domina regioniniai ypatumai – žmonės, tarmė, papročiai. Ir visur atrandi „perliukų“. Smagu, kad moterys nuoširdžiai dalinosi patirtimi, atsinešė savo rankdarbių. Brandžiausi J. Čekelienės, R. Žiagūnienės, R. Kutienės darbai. Savo inteligentišku santūrumu džiugino T. Sabaliauskienė. Įdomu buvo pamatyti J. Stankevičienės skiautinius. Siuvinėjanti juostelėmis B. Malinovska įnešė naujumo. Labai svarbu, kad kartu su patyrusiomis siuvinėtojomis dirbo jų mokinė Monika Seibutytė.“

alanta Pivoras (2)

Alantos krašto rašytojas Antanas Pivoras rašo dedikaciją jauniausiai siuvinėtojai Monikai Seibutytei / Laimos Kantakevičienės

alantos dvaro stovyklos siuvinėtojos

Siuvinėtojos ant Alantos dvaro laiptų

Simboliška, kad Alantos dvare liepos 26 dieną vykęs siuvinėjimo stovyklos užbaigimas sutapo su nuo seno lietuvių švęstomis Oninėmis arba Pabaigtuvėmis. Gerų emocijų dozę dvaro patalpose surengtose siuvinėtų skarelių, tarp jų ir B. Surdokienės baltiško galvos apdangalo ir vietinių tautodailininkių siuvinėtų staltiesių parodose, paskleidė iš Utenos krašto atvykusios siuvinėtojos. Ne tik grožėjosi išsiuvinėtais darbais, kurie papildys kaupiamą tradicinio siuvinėjimo stovyklos darbų fondą, bet ir apie kūrybiškumą kalbėjo Molėtų krašto muziejaus darbuotojos įteikdamos siuvinėtojoms po padėką ir gėlės žiedą. Atskubėjęs vietinis kaimo rašytojas Antanas Pivoras jauniausią siuvinėtoją Moniką ir pirmus metus čia siuvinėti atvažiavusias Laimą ir Palmą pagerbė dovana – savo kūrybos knyga „Atsitikimų ir nuotykių karuselė“.

Nijolė Aleinikovienė,

Molėtų krašto muziejaus muziejininkė etnografė

 (

1417 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.